Ieva Bačiulytė
Šią savaitę Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas meno vadovo ir vyr. dirigento Gintaro Rinkevičiaus, pradeda didžiulės meistrystės ir profesinių pajėgų reikalaujanti vėlyvųjų R. Wagnerio operų ciklą. Ciklo pradžia pažėrė netikėtumų – likus mėnesiui iki LVSO gimtadienio koncerto prie kūrybinės komandos prisijungė lietuvių sopranas Viktorija Kaminskaitė, kuri vasario 14 d. skambėsiančioje R. Wagnerio operoje „Lohengrinas“ atliks pagrindinę Elzos partiją. Tokios naujienos suintrigavo operos mylėtojus – tai išskirtinė galimybė išgirsti jau daugiau nei du dešimtmečius Vokietijoje gyvenančią ir dirbančią solistę. V. Kaminskaitė Lietuvoje paskutinį kartą dainavo daugiau nei prieš dešimtmetį. Jos kraityje – daugybė ryškių vaidmenų Europos ir pasaulio operos teatruose, o 2024-ieji buvo vainikuoti žurnalo „Opernwelt“ suteikta Geriausios metų operos dainininkės nominacija. Kviečiame į pažintį su V. Kaminskaite, su kuria kalbėjomės prieš artėjantį koncertą.
— Viktorija, kaip jaučiatės, taip netikėtai prisijungusi prie R. Wagnerio operos „Lohengrinas“ kūrybinės komandos Vilniuje?
— Labai džiaugiuosi sugrįžtanti į Lietuvą. Paskutinį kartą čia dainavau daugiau nei prieš dešimt metų, todėl man didelė garbė ir nuostabi galimybė vėl sugrįžti į Lietuvą ir susitikti su Lietuvos publika, Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru ir maestro Gintaru Rinkevičiumi.
— 2025 m. rugsėjį debiutavote Elzos vaidmenyje Hanoverio valstybinėje operoje. Kokie operos „Lohengrinas“ keliami iššūkiai? Koks Jums yra Elzos vaidmuo techniškai ir psichologiškai?
— Tai jau ne pirmas mano vaidmuo R. Wagnerio operose. Bet, mano manymu, Elza yra vienas iš sudėtingiausių ir ilgiausių R. Wagnerio vaidmenų – ilgesnis yra tik Izolda operoje „Tristanas ir Izolda“. Pradžioje, kaip visada, euforiškai kibau į darbą ir maniau, kad čia nieko tokio sudėtingo. Bet su laiku supratau, kad nepakankamai įvertinau šį iššūkį. Buvo ir ašarų, ir juoko, ir momentų, kai galvojau, kad mano smegenys tiesiog sprogs nuo operos ilgumo, teksto bei vaidmens kompleksiškumo.
Techniškai ši opera parašyta labai nepatogiai – manau dėl to, kad tai vienas iš ankstyvųjų R. Wagnerio kūrinių. Esu dainavusi ir visas jo ankstyvąsias operas, kurių jis netgi gėdijosi („Lohengrinas“ yra jau iš vėlesnio periodo) – jų muzika labai iliustratyvi ir labai sudėtinga. Kadangi, kaip žinome, R. Wagneris norėjo kopijuoti G. Donizetti ir visus bel canto operų kūrėjus, jis bandė sukurti kažką panašaus ir savo operose. Tačiau jam trūko įgūdžių, todėl partijos yra labai ilgos ir nelabai patogiai parašytos. Ilgai kovojau su šia role. Bet galiausiai viską įveiki – tai priklauso nuo to, kiek darbo įdedi, kiek investuoji. Turiu prisipažinti, kad Elzos vaidmuo man kainavo labai daug bemiegių naktų.
Dėl vaidmens psichologijos, manau, kaip ir kiekvienas moteriškas vaidmuo, jis turi savo vystymosi eigą. Elza man atrodo tokia naivi, bet kartu nemanau, kad reikėtų žvelgti į šią rolę iš vienos perspektyvos. Gyvenime mes balansuojame tarp balto ir juodo, ir būtent tas pasėtas blogio grūdas šiuo atveju išsivysto į pažinimo norą. Jeigu labai jau filosofiškai mąstytume, netgi į Bibliją pažvelgus, nepasakyčiau, kad mūsų pažinimo vaisius yra laimingas. Elzos vystymasis į jai nubrėžtos ribos – neklausti Lohengrino vardo ir iš kur jis yra – peržengimą galiausiai jai kainuoja labai daug. Tai yra labai kompleksiškas vaidmuo, atviras vystymui, todėl labai daug priklauso nuo režisierių – kiekvienas į jį gali pažvelgti savaip.
— Jūsų repertuare – nemažai vokiškos muzikos. Kokios priežastys tai lėmė?
— Dėl repertuaro sunku pasakyti – gal taip nutiko dėl to, kad jau dvidešimt šešerius metus gyvenu Vokietijoje ir, aišku, vokiečių kalba man yra kaip antra gimtoji – deja, bet Vokietijoje gyvenu jau ilgiau negu Lietuvoje. Kalbos valdymas, aišku, yra labai didelis dalykas – tai ir supratimo laisvė, ir artikuliacija. Visas mano gyvenimo ir darbo centras yra Vokietijoje, kadangi čia yra ir daugiausiai operos teatrų Europoje. Dainuoju pakankamai daug vokiškos muzikos, bet taip pat esu labai atvira bet kam: dainavau ir G. Puccini „Madama Butterfly“, ir P. Čaikovskio „Eugenijų Oneginą“, ateityje rengiuosi G. Verdi „Kaukių baliui“. Kiekvienas muzikos kūrinys man yra naujas uždavinys, naujas perlas, kurį aš renku į savo skrynelę – nesifokusuoju tiek daug į šalį, iš kur repertuaras kilęs. Ko prašo teatrai, tą stengiuosi ir dainuoti.
— Jūsų vardas dažniau girdimas Europoje nei Lietuvoje, todėl norisi susipažinti iš arčiau. Papasakokite, kaip pradėjote savo muzikinį kelią?
— Mano muzikinis kelias buvo labai paprastas. Penkerių metų tėveliai nuvedė į M. K. Čiurlionio menų mokyklą, kurioje baigiau dirigavimo specialybę, toliau studijavau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir baigiau choro dirigavimo magistrą. Mano mylimas profesorius Povilas Gylys išsiuntė mane metams studijuoti į Vokietiją, ir jau bebaigdama stažuotę supratau, kad dirigentės specialybė nėra pati palankiausia moteriai. Visgi norėjau toliau likti muzikoje. Didžiąją savo studijų dalį dainavau choruose: pradžioje „Aidija“, vėliau – „Jauna muzika“, už ką esu labai dėkinga. Todėl man atrodė, kad jeigu nediriguosiu, tai bent jau pabandysiu dainuoti, man tai buvo artimiausias žingsnis. Įstojau į Leipcigo F. Mendelssohno muzikos akademiją, vokalo specialybę. Pačioje pradžioje tikėjausi, kad galėsiu peršokti kelis kursus, bet, deja, man teko pradėti nuo pradžių, ir Vokietijoje studijavau dainavimą gerus devynerius metus. Tiesa, jau nuo trečio-ketvirto kurso pradėjau dirbti teatruose – prasidėjo pirmosios rolės, stažuotės, pirmieji uždaviniai. Kaip solistė bandžiau įsitvirtinti jau Vokietijoje.
— Kur pradėjote savo kaip dainininkės karjerą? Kaip toliau klostėsi Jūsų profesinis kelias?
— Savo karjerą pradėjau Berlyno Komische operoje. Buvau laimėjusi konkursą ir dirbau su Kirillu Petrenko – dabar jis yra Berlyno filharmonijos meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas. Tuomet atlikau Cerlinos vaidmenį jo diriguojamoje W. A. Mozarto operoje „Don Žuanas“. Vėliau svajojau iš karto papulti į trupę, ir taip atsidūriau Desau teatre – tai pakankamai didelis teatras, ir nors jame išbuvau tiktai metus, bet dirbau su labai žymiais režisieriais. Vėliau penkerius metus dirbau Leipcigo teatro trupėje, kurioje dainuodavau po devynis-dešimt vaidmenų per metus, ir taip susikroviau didelį repertuaro kraitį, įgijau vertingos patirties. Vėliau, prasidėjus kovido pandemijai, nusprendžiau grįžti į teatro trupę ir dirbau Manheimo nacionaliniame teatre. Ten užtrukau pusantrų metų, bet šis teatras man suteikė didelę galimybę pakeisti repertuarą ir pereiti į žymiai sudėtingesnes roles, tokias kaip Tatjana P. Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“ ir Madam Baterflai to paties pavadinimo G. Verdi operoje. Manheimo teatras pirmasis man pasiūlė vaidmenį R. Wagnerio operoje – tai buvo Zyglinda operoje „Valkirija“, kurią išmokau per dvidešimt dienų. Iš pradžių galvojau, kad man šito visiškai nereikia, bet tai pasirodė didelis šansas – R. Wagneris man padėkojo ir suteikė galimybių dirbti kituose teatruose, dainuojant jau R. Wagnerio repertuarą.
— O kur šiuo metu esate įsikūrusi ir dirbate?
— Esu įsikūrusi Leipcigo mieste – kur studijavau, ten ir likau. Atvykau 2000-aisiais metais, tad šiandien jau yra mano dvidešimt šeštieji metai šiame mieste. Dirbu visur, kur teatrai mane kviečia ir suteikia galimybę, mielai keliauju, bet Leipcigui likau ištikima – mano namai liko čia.
— Kokie pasirodymai šiemet Jums bus svarbiausi?
— Pirmas didelis šių metų blokas – net aštuoni spektakliai – buvo būtent Elza Hanoverio valstybinėje operoje. Šiuo metu ruošiu Sentą R. Wagnerio operoje „Skrajojantis olandas“. Tai naujas ir labai sudėtingas vaidmuo, kurio repeticijas pradedu kovo 9-ąją, o premjera bus balandžio 25 d. Chemnico mieste. Po to jau yra suplanuotas G. Verdi „Kaukių balius“, kurio repeticijas pradėsime birželį, o rugsėjo pabaigoje lauks premjera. Tad turėsiu šiek tiek atostogų, ir vėliau prasidės intensyvus darbas.
— Galbūt yra planų dainuoti ir Lietuvoje?
— Mielai sugrįžčiau į Lietuvą. Jeigu pasitaikys galimybė, tą pačią sekundę važiuosiu. Norėčiau ir Lietuvoje įsikurti bei padainuoti kai kurias roles. Būčiau labai dėkinga, jeigu mano karjeroje atsivertų ir šis šansas.
— Ką mėgstate veikti laisvalaikiu, kai nesiruošiate operų pastatymams?
— Tiesiog gyventi. Manau, kad mano gyvenimo esmė yra gyvenimas už operų. Nuo pat pirmų savo darbo dienų turėjau discipliną, kad vos tik uždarau teatro duris, prasideda gyvenimas. Visą savo gyvenimą turėjau didelį šunį, šiuo metu irgi turiu kalytę Holi, su kuria mes kiekvieną dieną einame po dešimt kilometrų. Turiu prisipažinti, kad tai yra vienas iš didžiausių mano džiaugsmų, kurio net negaliu paaiškinti: susilieti su gamta, būti miške, klausyti paukščių, žiūrėti į upę, džiaugtis, kaip mano šuo irgi džiaugiasi. Leipcigas turi penkis netikrus ežerus – tai anksčiau buvusios anglių kasyklos, kurios vėliau buvo paverstos didžiuliais vandens telkiniais. Jie, beje, yra labai švarūs, kadangi anglis oksiduoja vandenį, dėl to kiekvieną dieną džiaugiuosi galėdama nuvažiuoti prie ežero ir maudytis – vasarą tai darau ryte ir vakare. Vanduo atlaisvina mano mintis, gamta atpalaiduoja mąstymą – tiesiog tai yra kita opera, kurioje labai mielai praleidžiu savo laiką ir gėriuosi, būdama kartu su gamta – šis ryšys man yra ypatingai svarbus.
— Įdomu, kokia muzika skamba Jūsų namuose?
— Turbūt meluočiau, jeigu pasakyčiau, kad mano namuose neskamba klasikinė muzika. Jos, aišku, vengiu, nes klasikinė muzika mane labai įtempia – tada klausausi atlikimo, gerai ar blogai, ką parašė kompozitorius arba bandau spėti, lyg būčiau egzamine, koks kompozitorius ar kokia simfonijos dalis skamba. Bet dažniausiai klausausi džiazo – būtent laisvė muzikoje, nestandartinis mąstymas yra tai, kas mane labai įkvepia. Kur bebūčiau, bet kuriame pasaulio kampe, netgi Pietų Korėjoje, klausausi MDR Kultūros radijo, kuris miksuoja įvairią muziką. Man patinka, kai yra muzikos įvairovė – italų, prancūzų muzika, tai, kas Vokietijoje skamba ne taip dažnai. Turiu prisipažinti, kad neklausau jokio mainstream’o. Mėgstu popmuziką, jeigu ji yra gera. Visgi mane ypatingai žavi nestandartinė muzikos pasiūla – iš kitų valstybių, kita kalba. Daugiausia dievinu džiazą, šiltus, malonius balsus. Beje, labai dažnai klausausi balso – tai man lyg atveria sielą. Manau, kad balsas yra vienas iš intymiausių instrumentų, ir jis mane atpalaiduoja taip pat kaip gamta.
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro gimtadienio koncertas, kuriame skambės R. Wagnerio opera „Lohengrinas“ su Viktorija Kaminskaite, įvyks 2026 m. vasario 14 d. 17 val. LVSO koncertų salėje. 16.00–16.45 val. vyks Julijaus Grickevičiaus paskaita prieš koncertą. Dirigentas maestro Gintaras Rinkevičius. Orkestro generaliniai rėmėjai – „Norfa“ ir „Embank“, mecenatas – advokatų kontora „Cobalt“.
