<…> Tai nereiškia, kad Europa turi išsižadėti JAV kaip strateginės sąjungininkės. Jokiu būdu. Tai reiškia, kad Europa negali sau leisti ir toliau būti JAV nemąstančiu satelitu (nereikalauja – nedidinsime biudžeto asignavimų gynybai; reikalauja – ką gi, didinsime, bet tik todėl, kad reikalauja). <…>
Jei vertinsime dabartinę saugumo situaciją ne tik iš šių dienų, bet ir XX amžiaus geopolitikos pokyčių perspektyvos, tai matysime tokius JAV viražus, kurie tikrai neprideda pasitikėjimo šios galios politiniu ir moraliniu nuoseklumu.
Kai Kinijoje po Antrojo pasaulinio karo vyko pilietinis karas ir komunistai, sovietų padedami, triuškino Gomindano kariuomenę, ką darė JAV? „Progresyvios“ – leftistinės, paprastai kalbant – visuomenės nuotaikų spaudžiama, JAV vyriausybė nepadėjo Gomindanui atsilaikyti, ir šio likučiai buvo priversti gelbėtis Taivane. Kinijoje įsigalėjo Mao komunistai.
JAV gana ilgą laiką komunistų vyriausybės nepripažino (ar ne labiau išmintinga ir nuoseklu būtų buvę neleisti jai atsirasti?) ir laikė Taivaną tikruoju Kinijos atstovu Jungtinėse Tautose. Tačiau po kurio laiko Vašingtonas nusprendė, kad jam didesnę grėsmę kelia kitas (irgi su amerikiečių pagalba užaugęs) monstras – SSRS, ir nutarė, kad Pekinas – nebe priešas, o draugas.
Kinijos komunistų partijos sąjungininkėmis tapusios Jungtinės Valstijos viešai pasmerkė kruviną susidorojimą su protestuotojais Tiananmenio aikštėje 1989 metais, bet užkulisiuose Vašingtono ir Pekino draugystė išliko tvirta bei širdinga. Prezidentas George’as Bushas vyresnysis pareiškė nutraukiantis visus aukšto lygio kontaktus su Pekinu, bet slapta pasiuntė į Kiniją savo patarėją nacionalinio saugumo klausimais Brentą Scowcroftą derėtis ir tartis dėl tolesnės draugystės su krauju susitepusia komunistine vadovybe.
O štai dabar jau Europai sakoma, kad nesitikėtų daug pagalbos iš Jungtinių Valstijų Rusijos agresijos akivaizdoje, nes Amerika turi didesnę problemą: Kiniją. Patys ją sukūrė, sustiprino, ir dabar patiems tenka ją kažkaip spręsti, aukojant NATO sąjungininkių interesus.
Panašiai nutiko ir su Rusija. Nors nuo Otto von Bismarcko iki Angelos Merkel laikų Vokietija nuolat stengėsi megzti su Rusija glaudžius santykius, vis dėlto per tą laiką vokiečiai net du kartus kariavo su rusais kruvinuose karuose, kuriuose Rusija tik per plauką nepralaimėjo ir neatidavė vokiečiams savo didžiųjų miestų – Maskvos ir Sankt Peterburgo.
Taigi vokiečiai, nors ir bendradarbiavo, bet nemažai ir kovėsi su rusais. Deja, Amerika istoriškai su jais tik draugavo arba bent jau laikėsi Jaltos suokalbio sąlygų. Ką ir kalbėti apie Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus, kuriuos be JAV Rusija greičiausiai būtų pralaimėjusi.
Vašingtonas nuo pat stalinizmo Rusijoje pradžios padėjo bolševikams stiprėti ir įsitvirtinti. Antony Suttonas skyrė ne vieną savo knygą šiam reiškiniui (žr., pvz., Wall Street and the Bolshevik Revolution, 1974; National Suicide, 1972). Jei jis neklysta, tai už savo išlikimą ir iškilimą sovietų režimas pirmiausia turi būti dėkingas Amerikai – jos bankininkams, prisidėjusiems prie 1917 m. revoliucijos organizatorių finansavimo, didžiosioms korporacijoms, padėjusioms prieš Antrąjį pasaulinį karą industrializuoti sovietus, ir politikams, leidusiems apginkluoti Rusiją pažangiomis karo technologijomis.
Po Antrojo pasaulinio karo, kaip sako Immanuelis Wallersteinas, Vakarų santykis su Sovietų Sąjunga ir jos satelitais buvo ne tiek kova dėl pergalės, kiek bandymas sugyventi, pasidalijus pasaulį, ir status quo palaikymas. Abi pusės vis pabandydavo įgyti šiokį tokį pranašumą nė vienam iš dviejų dėl įtakos besivaržančių karinių-politinių blokų nepriklausiančiose valstybėse. Tačiau nei NATO, nei Varšuvos pakto šalys viena kitos teritorijų nesiglemžė ir neokupavo, perversmų jose nerengė ir nebandė griauti pusiausvyros bei kvestionuoti Jaltos susitarimų padarinių.
Jungtinėms Valstijoms pokariu, prasidėjus šaltajam karui, buvo svarbu pasiekti tam tikrą susitarimą su Kremliumi. Wallersteinas sako, kad SSRS ir JAV pasiektas nerašytas susitarimas, „metaforiškai vadinamas Jalta“, turėjo tris dėmenis.
Pirmasis dėmuo – pasaulio padalijimas į dvi įtakos sferas, saugomas šių valstybių ir jų sąjungininkių ar satelitų kariuomenių. Antrasis komponentas – dviejų zonų de facto ekonominis atskyrimas ir JAV ekonominė pagalba savajai ekonominei zonai.
Marshallo planas Vakarų Europai, taip pat parama Japonijos, vėliau – Pietų Korėjos ir Taivano ekonomikoms, anot Wallersteino, nebuvo kažkokia „altruistinė filantropija“. Amerika gavo vartotojų savai produkcijai, o šie, pertvarkius sugriautas šalių ekonomikas, tapo „gerais vartotojais“.
Trečias nerašyto susitarimo komponentas – griežtas neigimas, kad tokio susitarimo apskritai būta. „Abi pusės garsiai pareiškė, kiekviena savais žodžiais, kad stoja į visuotinę ideologinę kovą viena su kita. Mes pradėjome tai vadinti šaltuoju karu. Tačiau atkreipkite dėmesį, kad šis karas visada buvo „šaltas“ – iki pat pabaigos“, – ironizuoja Wallersteinas. (Does Capitalism Have a Future?, 2013).
Apie tai, kaip JAV flirtavo su Rusija, kai George’as W. Bushas jaunesnysis matavo Vladimiro Putino žvilgsnio gelmes; kaip Barackas Obama organizavo santykių perkrovimą su agresore, užėmusia Gruzijos teritorijos dalį, ir kaip galiausiai prie JAV politikos vairo stojęs Donaldas Trumpas Rusijos ir Ukrainos kare nusprendė laikytis blogio imperijai naudingos ambivalencijos, išsamiau priminti turbūt nė neverta.
Mes kažkodėl labai mėgstame prisiminti tik Ronaldą Reaganą, kai kalbame apie JAV ir Rusijos santykius. Daug daugiau naudos šių santykių visumos suvokimo požiūriu duotų kitokie prisiminimai: bolševikus finansuojantis Volstrytas; SSRS industrializacija; pagalba Stalinui Antrajame pasauliniame kare; gėdingas Jaltos suokalbis; pusiau apsimestinis (kaip sako Wallersteinas) šaltasis „karas“; trijų JAV prezidentų – dviejų respublikonų ir vieno demokrato – politinės glamonės su Putinu.
Tokia yra istorinė realybė, politinė visuma, o ne „taip yra“ vien iš pastarojo dešimtmečio įvykių ir aktualijų – Weaverio „dabartizmo“ – perspektyvos.
Visai kitaip atrodo JAV politika, kai kalbame apie Europos karinę ir geopolitinę galią. Čia Jungtinės Valstijos padarė tikrai kone viską, ką tik galėjo, kad tos galios neliktų nė kvapo.
Pirmiausia – Ispanijos kolonijinės imperijos sutriuškinimas 1898 metais, po kurio pačios JAV ėmė virsti pasauline imperija. Tada – santykių su Vokietija aiškinimasis, apie kurį Wallersteinas kalba atvirai, be užuolankų:
„Paskutinė didžioji kova dėl pasaulinės hegemonijos vyko tarp Vokietijos ir Jungtinių Valstijų. Galima teigti, jog ši kova, grubiai tariant, prasidėjo 1873 m. ir pasiekė savo kulminaciją per „Trisdešimties metų karą“ 1914–1945 m. Vokietijai „besąlygiškai kapituliavus“, Jungtinės Valstijos tapo akivaizdžiu ir pripažintu laimėtoju šioje kovoje“. (Ten pat).
Kartu su Vokietijos triuškinimu Pirmajame pasauliniame kare (Antrasis pasaulinis karas buvo tiesiog tęsinys, kurio metu Rooseveltas su Stalinu dalijosi Europą) JAV stūmė ir Britaniją, ir Japoniją iš geopolitinės avanscenos.
Trečiojo dešimtmečio pradžioje amerikiečiai privertė britus nutraukti sutarti su Japonija ir taip iš esmės paskatino Tokiją ieškoti sąjungininkų Musolinio ir Hitlerio kurtoje ašyje. Savo ruožtu Winstono Churchill’io skelbtas prioritetas – žūtbūt išsaugoti Britanijos imperiją – amerikiečių buvo tiesiog sulygintas su žeme nepaisant to, kad britai buvo ne priešai, o sąjungininkai. Sueco krizė 1956 metais sudėjo taškus ant „i“ ir sukalė paskutines vinis į prancūzų ir britų geopolitinių ambicijų karstą.
Tas pats likimas ištiko kitas Europos kolonijines galias: Nyderlandus, Belgiją, Portugaliją. Jamesas Burnhamas savo knygoje „Suicide of the West“ (1964) baisisi Amerikos pokario politika, kuri paliko Baltijos valstybių partizanus ir vengrų 1956 m. sukilimo dalyvius vienui vienus kovoti su sovietais už geležinės uždangos, kai tuo metu patys amerikiečiai nuoširdžiai rūpinosi nebent Angolos išlaisvinimu iš Portugalijos kolonijinės imperijos.
Apie Amerikos ir Vakarų Europos šalių įvykdytą civilizacinę išdavystę, kai tikri sąjungininkai pamirštami, paliekami tironams sudoroti arba net ideologiškai atakuojami pačių vakariečių „nuomonės formuotojų“, beveik nutylint komunistinių režimų, tokių, kaip Pol Poto diktatūra, žiaurumus, rašė ir vienas žymiausių XX propagandos bei technologinės visuomenės reiškinių tyrėjas Jacquesas Ellulis (žr. The Betrayal of the West, 1975).
Geopolitinė įtaka ir galia, kurią Europos valstybės kūrė ištisus šimtmečius, XX amžiuje buvo sugriauta dviejų ideologinių oponentų, kurie kažkodėl tiek mūšio lauke, tiek žlugdant Europos geopolitinį savarankiškumą virsdavo gerais sąjungininkais: JAV ir Rusijos.
Europa netapo bejėgė ir beginklė, kaip dabar, tik todėl, kad pati nusprendė atsisakyti galios: galia iš jos buvo atimta – santykinai „geruoju“ (Britanija, mažesnės kolonijinės valstybės) arba bloguoju (Ispanija, Vokietija, Austrija-Vengrija).
Ir po Antrojo pasaulinio karo, ir po SSRS subyrėjimo Amerikai nereikėjo labai stiprios, geopolitiškai įtakingos, pasirengusios savarankiškai kariauti ir gebančios pasigaminti visą pažangiausią ginkluotę Europos arba Japonijos. Jai reikėjo gerą perkamąją galią turinčių rinkų, patikimų bazių savoms ginkluotosioms pajėgoms ir tik pagalbinį vaidmenį atliekančių, nors ir palyginti gausių bei gerai ginkluotų, sąjungininkų pajėgų.
Kai subyrėjo SSRS, ne Europa ir Japonija, o Amerika buvo atsakinga už Vakarų pasaulio saugumą. Ji buvo tas „pasaulio policininkas“, pats apsiėmęs užtikrinti, kad pokario tvarkos ir saugumo architektūros būtų laikomasi. Ir tas policininkas nei susikūrus NATO, nei subyrėjus SSRS nesakė, kad jam šis vaidmuo per sunkus, kad jis norėtų pasaulio policijos patruliuose matyti daugiau kolegų iš kitų valstybių. Nieko panašaus.
Maža to, tas policininkas norėjo, kad jo patruliuojamose teritorijose jokie rimti vyrai, gink, Dieve, nesugalvotų patys atlikti policijos funkcijų. Dalis rimtų vyrų buvo eliminuota dviejuose karuose arba palikta Stalinui nukankinti ir sunaikinti už Geležinės uždangos. Kitiems, kai XX a. karų karta ėmė senti ir trauktis iš politikos avanscenos, buvo primygtinai rekomenduota tapti gėlių vaikais, klausytis Johno Lennono, rūpintis visuotiniu nusiginklavimu ir, jei kam nors nepatiko Woodstockas, žiūrėti „Euroviziją“ bei politiškai korektiškus „Netflix“ filmus.
Tokios Europos norėjo Amerika – ir tokią Europą ji šiandien turi. Bet staiga paaiškėja, kad – viskas, Amerikos policininkas pavargo, jam tereikia pigių kiaušinių, pigaus benzino ir prieinamų groceries, o ne saugaus, Vakarų dominuojamo pasaulio ir rūpinimosi pacifistine, nuginkluota bei daktaro Woodrow Wilsono, daktaro Roosevelto, jų bendražygių ir įpėdinių politiškai iškastruota Europa.
Pasaulio policininkas, kaip tie nutekinto susirašinėjimo „Signal“ politiniai personažai iš Trumpo aplinkos, išreiškė gilią panieką europiečiams ir… Kas toliau? Vėl mesis į senos Amerikos sąjungininkės – Rusijos glėbį? Vėl atiduos Vidurio Rytų Europą eiliniam Kremliaus žmogėdrai?
<…>
[Visas straipsnis – 15min.lt]
Red. pastaba – straipsnis skirtas 15min.lt prenumeratoriams
Geras straipsnis.
O kai straipsnis geras, tai, grubiai tariant 🙂 (grubo govoria), galima ir vienos kitos rusiškos konstrukcijos nepastebėti 🙂
O kas jame gero? Europa pavaizduota kaip nekalta suvedžiota mergelė po 3 vaiko. Apmovė ją rusas. Kovojo kovojo prieš nuolat atbundantį revanšizmą Vokietijoje, citavo Julių Fučiką žmonės būkite budrūs, o tereikėjo kelių metų ir Putinas pavertė revanšizmo citadele pačią Rusiją. Vot tak, znaij našich!
Jei žiūrėsim pagal darbus, veiksmus (o ne pagal šūkius ar deklaracijas) – ir JAV, ir Briuselis neturi jokių vertybių, jokių principų: milijardinėmis sumomis prekiauja su totalitariniais režimais, diktatūromis. Darbai ir žodžiai labai skiriasi.
Čepucha visie tie Kolčako, Vrangelio, Judeničio ir Krymo karo XIX amžiuje broliški pasipešiojimas dėl kvailų akelių ir auselių, bezubryjančių tai, ką karo nugalėtojai liepia, kitaip liksi be diplomo ir be darbo – galėsi gatves šluoti, o ne Seime ar Vyriausybėje, oligarchijoje tupėti. Rusijos valdovams eilinių vergų negaila tose beribėse platybėse nuo Baltijos jūros iki Ramiojo vandenyno. Anksčiau juos valdė vokiškas caro dvaras, o dabar žydų kilmės Centro Komitetas ir dabartinė prezidentinė iš to pačio CK kas tokia? Beje, ir Sovietija neteisėtai suvairuota, neteisėtai buvo sukurta, ir nieko – viskas čia čiki piki. Faktas tas, žinoma, kad Europa buvo Amerikės ir Sovietų Sąjungos okupuota ir pasidalinta, ir tik dabar žada Trumpas paleisti Vokietiją į laisvę. Kapsukiečiai arba vedeušnikai su Riomke mano kitaip, na ir kas – tegu mano, bet už deziuką ir mūsų „babuškų“ hipnozę (apgaulę) teks prisiimti atsakomybę. Sovietija yra Wal Street‘o projektas, produktas, dokumentai, slapti paktai, planai, organizacijos ir kitos, kapsukiečiams viešint uždraustos popierkos – veikiančios ir nebeveikiančios. Viešos ir įslaptintos. Na, o tas „drankas“ šiaip jau vyko ne į Rytus, o į Vakarus ir labai toli mužygiuota su ta Amerikės ir Anglijos pagalba. Amerika ir Anglija drapalina konkurentę Europą neišsenkamos gyvosios jėgos Rusijos platybėse pagalba. Bandys pribaigt ir šį kartą, ir, žinot, joms gali pavykti, o mūsų nebelikti. Lietuvos valdžioje neosovietikai, padarę karjerą per Maskvos malonę ir ne kitaip. Turi jai slaptų įsipareigojimų, priesaikų ir pažadų – žodinių ir popierinių. O kad tai lengviau ir greičiau būtų galima padaryti – Europa afrikanizuojama, islamizuojama ir rusifikuojama. Ne europiečiai drankina į Rusiją, o žmonės iš tenais drankina į Europą. Lietuviai irgi – bėga arba priversti bėgti iš Lietuvos, kad išgyventų arba pasigerintų gyvenimo sąlygas ir orumą, saviverte, savigarbą ir t.t.
Kapsukėje išauklėtiems ir užzombintiems absolventams gresia deinternacifikacija – diplomų sumetimas į pečių ir atsakomybės prisiėmimas už mūsų „babuškų” hipnotizavimą ir vaikų kvailinimą.
Po karo WWII vis gyrė Europą, ypač Vokietiją , už pasitaisymą ir nenorą kelti pas save WWIII. Atrodė kursas teisingas, ypač kai taikiai pavyko sužlugdyti SSSR, irgi, beje, kovojusią už taiką, tegu savais būdais. Įkvėpta pergalių Europa toliau demonstravo pasauliui socializmą su žmogišku veidu: jokio rasizmo, nacionalizmo, religinės ar seksualinės nesantaikos…Ir čia staiga iškyla kaip vanagas Putinas ir visai netikėtai jį papildęs Trumpas ir paaiškėja , kad savimi besigėrintis europinis taikos balandis iš tikro be nagų ir be aštraus snapo..Ir prasidėjo patyčio už tą patį už ką tik buvo giriamas.
Vladimiras Laučius – „Kuo Amerika pavertė Vakarus – ir ką mums dabar daryti”…..
Šiandieniame durnių laive Laučiaus klausimas – ir ką mums dabar daryti?? -, atminties nepragėrusiam, šiek tiek adekvatumo išsaugojusiam žmogui skamba daugiau nei beviltiškai kvailas.. Nes atsakymas yra jau seniai daugiau nei paprastas – jau seniai yra laikas baigti sau ir kitiems mistifikuoti, meluoti, „kabinti ant ausų makaronus”..
Laučiui „nereiškia” , kad Europa turi išsižadėti JAV kaip strateginės sąjungininkės. Jokiu būdu. Laučiui „reiškia”, kad Europa negali sau leisti ir toliau būti JAV nemąstančiu satelitu (nereikalauja – nedidinsime biudžeto asignavimų gynybai; reikalauja – ką gi, didinsime, bet tik todėl, kad reikalauja).
Belieka Laučiui priminti, kad Europa „gali sau leisti, negali sau leisti”.., galėjo iki antro pasaulinio karo.. 1945 metais Sovietijai nugalėjus tuometinį Hitlerio eurosojūzą antrame pasauliniame kare „drang nach ost”, pergalę vainikavo Berlyno Reihstago užėmimas, kaip visada JAV „laiku” tik 1944 metais atidarius Pranūzijoje vakarų frontą, ir „įnešus pagrindinį indėlį” nugalint trečią Reihą, pradžioje Vokietija,po to ir visas tuometinis Trečio Reicho tuometinis eurosojūzas buvo pasidalintas tarp tikrų antro pasaulinio karo nugalėtojų TSRS ir JAV… Faktiškai buvo JAV ir TSRS okupuotas.. Europa tokia išliko iki pasidariusio JAV ir Vakarų „partneriu”Gorbačiovo laikų. Sugalvojęs „statyti bendrus Europos namus nuo Lisabonos iki Vladivostoko”, Gorbačiovas pažeiszdamas tuometinę tarptautinę teisę, Helsinkio susitarimai dėl valstybių sienų po antro pasaulinio karo neliečiamumo, vienašališkai, Anglija ir Pranūzija prieštaravo, JAV „reišmingai” tylėjo, Vokietijos Demokratinę Respubliką padovanojo Vokietijos Federatyvinei Respublikai.. Po to sekė TSRS pavaldaus Varšuvos bloko paleidimas ir JAV okupacinės zonos išplėtimas, okupacinės karinės infrastruktūros išplėtimas, pavadinimu – „išlaisvinimas iš komunistinio jungo”-, į buvusią TSRS okupacinę zoną..
Vakarų Europa nuo Maršalo plano atstatymo darbų buvo visiškai priklausoma nuo JAV ir dirbo JAV.. Vokietijos piniginis vienetas „markė”, kad būtų tuo kuo buvo, galėjo būti tik leidus JAV ir su sąlyga, kad Vokietijos uždirbti pinigai būtų JAV Federalinėje Rezervinėje Sistemoje.. Todėl Vokietijos didesnė dalis auso atsargų ir po šiai dienai yra „saugomos” JAV, kurių, kaip rašė prieš kelis metus spaudoje, Vokietijai JAV neleido net pasižiūrėti ar Vokietijos aukso atsargos tend dar YRA.. Cha cha…, didžiausia Europos ekonomika ir eurosojūzo lokomotyvas Vokietija „gali sau leisti, negali sau leisti”…
Dar „įdomus” faktas yra tai, kad „gali sau leisti, negali sau leisti..” eurosojūzo „euras” tėra JAV dolerio klonas, Europos entrinis bankas gali paspausdinti tiek „savo” eurų kiek leidžia JAV FRS, nes tik JAV FRS kredituoja Europos centrinį Banką savo doleriniais kreditais.., kurie pasidaro eurais..
Laučius pasitelkęs istorijos nežinantį JAV „guru” Antony Suttonas vietos publikai „patriotiškai trina” – ” Vašingtonas nuo pat stalinizmo Rusijoje pradžios padėjo bolševikams stiprėti ir įsitvirtinti. Antony Suttonas skyrė ne vieną savo knygą šiam reiškiniui (žr., pvz., Wall Street and the Bolshevik Revolution, 1974; National Suicide, 1972). Jei jis neklysta, tai už savo išlikimą ir iškilimą SOVIETŲ REŽIMAS TURI BŪTI DĖKINGAS AMERIKAI – jos bankininkams, prisidėjusiems prie 1917 m. revoliucijos organizatorių finansavimo, didžiosioms korporacijoms, padėjusioms prieš Antrąjį pasaulinį karą industrializuoti sovietus, ir politikams, leidusiems apginkluoti Rusiją pažangiomis karo technologijomis…”
Vienas kitas istorinis faktelis Laučiui ir Antony Suttonui pasakoja visai ką kitą… Žinantys istoriją girdėjo apie Anglijos, Prancūzijos, JAV „pagalbą” sovietiniam režimui pilietinio karo metu, kai šių valstybių ekspediiniai korpusai šiaurėje, pietuose ir tolimuose rytuose rėmė tuometinius „baltuosius” Kolčaką, Vrangelį, Judeničių… Po pilietinio karo, prieš Antrąjį pasaulinį karą JAV bankininkams sovietai už industrializaiją buvo JAV verčiami mokėti grūdais, aukso, brangenybių, kitų materialinių vertybių neėmė, nes galvojo tokiu būdu sužlugdyti tuometinį bolševikinį režimą.. Pasekoje, Rusijoje Pavolgyje, šiandieninės Ukrainos teritorijoje, kitose tuometinės sovietjos teritorijose kilo badas, išmirė šimtai tūkstančių, milijonai žmonių..
Taip kad Laučius su savo JAV „partneriais” apie JAV „pagalbas ir indėlius”… pavarė „smulkiau kaip aguonom”…
Momentinis paveikslėlis. Praeis Trumpo keturmetis, laikas nusineš Putiną ir per tuos pačius (beveik) istorijos paliktus taškus bus nubrėžta vėl kita kreivė – pagal laiko poreikius.