Kiekvienas ekonomistas nesunkiai pateiktų pelno apibrėžimą. Vieni galbūt tai apibūdintų kaip gautas pajamas, atskaičius išlaidas, kiti – kaip pajamų dalį, viršijančią sąnaudas. Vienokia ar kitokia pelno apibrėžtis savo esme kalba apie tą patį. Todėl pelnas ne tik daugumai suprantamas, bet ir buhalteriškai paskaičiuojamas. Susidūrus su viršpelnio samprata, tenka pripažinti, jog tai ne tik ekonominė, bet ir socialinė kategorija. Kodėl?
Paprastai teigiama, jog ta pelno dalis, kuri viršija vidutinį pelną, laikytina viršpelniu. Tačiau čia atsiranda subjektyvusis veiksnys, kuris nulemia vidutinio pelno pasirinkimo ribą. Kita vertus, skirtingose žmonių kūrybinės veiklos srityse vidutinis pelnas yra gana skirtingo dydžio, todėl viršpelniui paskaičiuoti nėra aiškių kriterijų. Svarbu dar ir tai, kad fizinis ir intelektinis indėlis į prekės ar paslaugos vertę neturi sulyginamųjų mato vienetų, todėl tenka vadovautis intuityviai valiniais ir sutartiniais pagrindais. Tikriausiai dėl to viršpelnio apmokestinimas patenka į vengiamų diskusijų sritį.
Į viršpelnį žvelgiant ne kaip į buhalterinę, o kaip į socialinę kategoriją, apie jį būtina kalbėti, nes tai realus biudžeto šaltinis, ir efektyvi turtinės atskirties mažinimo priemonė. Todėl, nežiūrint į ekonominių santykių įvairovę, bendruomeninio solidarumo tikslais reikia ieškoti sprendinių viršpelnių apmokestinimo tvarkai įvesti.
Nepretenduodamas į euristinį sprendinio variantą, visgi bandyčiau pasiūlyti kriterijus viršpelniui apibrėžti ir atitinkamai jį apmokestinti.
Visus gavyboje, gamyboje, prekyboje, paslaugų sferoje veikiančius fizinius ir juridinius asmenis sąlyginai pavadinkime darbdaviais. Jų pajamų dalį, viršijančią sąnaudas toms pajamoms gauti, kurios neviršija 10% laikykime pelnu.
Pelną apmokestinkime, pavyzdžiui, 10% mokesčiu. Pajamų dalį, kuri viršija darbdavio sąnaudas daugiau kaip 10%, įvardinkime viršpelniu ir apmokestinkime, pavyzdžiui, 90% mokesčiu. (Čia parinkti procentiniai dydžiai yra sąlyginiai, o viršpelnio susiejimas su sąnaudomis – būtina sąlyga.)
Aukštas mokesčio tarifas viršpelniui būtų darbdaviui paskata grobuoniškai nekelti prekių ir paslaugų kainos, nes jam iš viršpelnio liktų mažai naudos. Tai pakeltų mažas pajamas gaunančiųjų „pirkinių krepšelio“ svorį.
Kita vertus, darbdavys būtų suinteresuotas kelti darbuotojų darbo užmokestį, kad kuo mažesnė pajamų dalis patektų į viršpelnį, iš kurio tik 10% lieka darbdavio dispozicijoje.
Kuo didesnis dirbančiųjų darbo užmokestis, tuo stipresnis namų ūkis, galintis užtikrinti gausesnę šeimą.
Be to, kuo didesnė dirbančiojo alga, tuo didesnės įplaukos į biudžetą nuo darbo užmokesčio.
Ar tai nėra motyvai dalį pelno priskirti viršpelniui ir jį apmokestinti išskirtiniu tarifu?
Autorius yra teisininkas, advokatas.
