Vitalija Jankauskaitė. Drąsa turi įvairių spalvų

Vakar proteste prieš elektros kainų išprotėjusį šuolį prie manęs priėjo moteris, kuri atsidususi pasakė, kad visas šis laikotarpis yra apie drąsą. Žmonių drąsą pasakyti, kad aš nepritariu tam, kas vyksta ir man taip netinka.

O drąsa turi įvairių spalvų. Nebūtinai drąsus tas, kuris garsiai šaukia. Kartais labai drąsus tas, kuris rizikuodamas savo darbo vieta, savo vardu ar aukodamas savo negausius pinigus, eina ir stovi. Žiemą ar vasarą. Ir supranta, kad tai daro ne dėl savęs. O dėl visų.

Lietuviai santūrūs iš prigimties. Stovi protestuose įsitvėrę trispalvę, dažno (ypač vyresnio žmogaus akyse) spindi ašara. Ir žiūrėdama į tas akis suprantu, kad jose telpa visi laisvos Lietuvos dešimtmečiai su pakilimais ir nuopuoliais: su privatizacijos grimasomis, su integracija į ES ir NATO, su emigracijos bangomis ir atoslūgiais, su sudaužytomis viltimis, su uždarytomis ir nepastatytomis elektrinėmis, LEO LT ir kitomis aferomis, su nykstančiais kaimais ir kylančiais privačių mokyklų rūmais sostinėje, su eilėmis „prie daktaro”…

Nežinau, kiek mitingų matė tos akys. Ką jos mena. Kiek litų pradingo sąskaitose griūnant bankams. Kiek eurų sumažėjo pačių uždirbtos pensijos. Kiek kartų keitėsi įmokos ir išmokos…

Galvoju apie save. Per pastaruosius pusantrų metų buvau absoliučioje daugumoje protestų, mitingų. Ir žinau, kad eisiu ir vėl, kiek tik pajėgsiu. Nes man taip sako sąžinė ir širdis.

P.S. Mačiau vakar įtakingus (kaip jie patys mano) viešųjų ryšių žmogučius, kurie užsidėję tamsius akinius atsliūkino pafotografuoti protestuojančių žmonių prie Vyriausybės. Iš tolo papleškino kelis kadrus ir nubėgo skelbti savo facebukuose naujienų apie „vatnikus” ar kitus kokius needukuotus kurmius .

Sielos ubagėliai…. Parsidavę „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto”