Vidas Rachlevičius. Suvokti Donaldą Trumpą 

Spektaklis? Taip, bet tikroji politika daroma tyliai

Esame liudininkai pasaulio, kuriame kolektyviniai sprendimai grimzta į praeitį, o viską lemia keli lyderiai. Patinka kam nors ar nepatinka, bet JAV prezidentas Donaldas Trumpas yra centrinė ir praktiškai viską lemianti globalios politikos figūra.

Daug žmonių atsainiai, pašaipiai ir piktai vertino šūkį „Make America Great Again“, bet jis labai greitai tapo realybe. Ir tik aklas gali to nematyti.

Tačiau visiškai nesunku pastebėti milžinišką mąstymo inerciją, nes daugelis D. Trumpo oponentų nenori ir tiesiog psichologiškai nesugeba susitaikyti su realybe, jie vis dar prisimena arba naiviai laukia Bideno 2.0.

Bet jie žiauriai klysta: sugrįžimo nebus. Norint prisitaikyti prie naujos realybės, reikia ją suprasti. Niekas nesupras D. Trumpo bėgiodamas akimis per portalų antraštes arba skaitydamas mūsų politikos komentatorių vaikėziškus rašinėlius, tam reikia nuosekliai ir giliau pažvelgti į šią neeilinę asmenybę, analizuoti jo biografiją ir vertybes, charakterį, pasiklausyti, ką apie jį sako mokslininkai, psichologai, žmonės, su kuriais jis dirbo arba tebedirba.

Todėl siūlau visiems atmesti išankstinius nusistatymus bei prietarus, ir rimtai pažvelgti į žmogų, kuris lemia pasaulio ateitį. Tai – išsami apžvalga, kurią rašiau remdamasis įvairiais moksliniais tyrimais ir spaudos publikacijomis. Esu įsitikinęs, kad daugelis iš jūsų pamatys visai kitokį D. Trumpą. Taigi, kai mes turėtumėme skaityti ir suvokti JAV prezidento D. Trumpo kalbas, gestus ir politiką?

Donaldo Trumpo elgesys pasaulinės politikos scenoje, retorika ir sprendimų grandinė daug kam atrodo ekscentriška, chaotiška, neįtikėtina ir net beprasmė. Daugelis žurnalistų ir komentatorių, plaukiojančių paviršiumi ir garsiai bei kategoriškai reiškiančių savo nuomonę, nesuvokia esminio momento: tai – ne atsitiktinumai ar chaosas, D. Trumpas savo įvaizdį ir veiksmus dažniausiai paverčia politikos instrumentais, kurie lemia jo pergales. Kad tekstas nebūtų pernelyg ilgas, aš sąmoningai neiliustruoju jo konkrečiais pavyzdžiais, bet kai skaitysite, visą laiką galvokite apie dabartinę JAV politiką Europoje, Artimuosiuose Rytuose, Ukrainoje ir t. t.

D. Trumpo asmenybės šaknys glūdi šeimoje ir verslo aplinkoje. Gimęs Niujorke, jis gavo tvirtą socialinį ir finansinį startą, o Whartono verslo mokykla bei tėvo nekilnojamojo turto imperija suteikė ne tik praktinių įgūdžių, bet ir pasitikėjimo savo prekės ženklo – vardo – verte.

Jo asmeninis prekės ženklas „Trump“ yra sėkmės garantas ir ilgalaikė strategija. Jo vardo vertė dabar sėkmingai konvertuojama į politinę valiutą.

Tai paaiškina, kodėl jis niekada neatsisako šoumeno įvaizdžio, nes tai ne tiek pramoga publikai, kiek komunikacijos ir galios instrumentas. Esminis yra ir biografijos aspektas – jo kelias iš verslo ir pramogų į politiką.

D. Trumpas nebuvo ir nėra tradicinis politikas, todėl labai klysta tie, kurie vis dar bando jį vertinti arba įsprausti į siaubingai neefektyvios ir plepaluose paskendusios europinės politikos šablonus bei standartus. Jis atėjo iš kitokios aplinkos ir yra tradicinio Vašingtono politinio elito priešingybė.

Aš jau nekalbu apie baukščius ir kraupstančius europiečius. Tačiau čia glūdi nesunkiai pamatomas dviprasmiškumas: jis yra elitas, kuris kritikuoja kitą elitą, bet tai yra vienas iš jo sėkmės raktų.

D. Trumpo asmenybė sujungia kelis ryškius bruožus: drąsą veikti, dominavimo poreikį, stiprų pasitikėjimą savimi, gebėjimą manipuliuoti simboliais ir ženklais, ir, be abejo, praktinį žvilgsnį į bet kurį politinį sandorį: „O kas man iš to?“ Jo vertybinė linija – nacionalizmas, protekcionizmas, lojalumo ir autoriteto vertinimas – atitinka paprastą ir politiškai efektyvią formulę: tvyrant sudėtingoms emocijoms, siūlyti paprastus sprendimus. Todėl paprasta, dažnai poliarizuojanti kalba jam duoda didelę grąžą – mobilizuoja jausminį palaikymą.

Psichologai pastebi svarbų aspektą: D. Trumpas veikia per impulsą, tačiau tas impulsas dažnai yra galutinio strateginio veiksmo viršūnė, o ne kažkoks neapgalvotas žingsnis be aiškaus plano. Spontaniškumas dažnai tarnauja kaip technika – jis provokuoja reakciją, vertina atsiliepimus ir prisitaiko. Klysta tie, kurie mano, kad jis veikia neturėdamas plano. Tai yra greito testavimo ir koregavimo metodas.

Turbūt didžiausia kliūtis, neleidžianti nei visuomenei, nei mąstymo šablonuose paskendusiai mūsų žiniasklaidai suprasti D. Trumpą, yra skirtumo tarp spektaklio ir struktūrinės logikos nesuvokimas.

Viešojoje erdvėje D. Trumpas dažnai pristatomas kaip chaotiškas politikas, kuriam sprendimai gimsta spontaniškai, o pareiškimai nuolat grasina sukelti krizes. Tačiau toks vaizdas – tik dalis tiesos, ir dažniausiai ta mažesnioji.

Norint suprasti jo politinį elgesį, būtina išmokti atskirti spektaklį nuo struktūrinės logikos. Kai šis skirtumas nesuvokiamas, tol atrodo, kad Amerika yra nuolat drebinama tik emocijų ir impulsų. Tačiau kai tik paviršinis triukšmas nutyla, atsiskleidžia daug nuoseklesnio veikimo vaizdas, bet žiniasklaida, deja, nusigriebusi emocijų grietinėlę, jau būna nukeliavusi tolyn ir prie tos temos dažniausia nebegrįžta.

Ši skirtis yra nuodugniai išanalizuota komunikacijos tyrimuose, kuriuos atliko britų Edge Hill universitetas ir tai yra raktas pažinti D. Trumpo elgesio mechaniką. Rimti akademiniai tyrimai rodo, kad spektaklis nėra atsitiktinumas ar politinis neraštingumas.

Priešingai, tai yra priemonė, kurią jis naudoja savo tikslams pasiekti. Tuo tarpu struktūrinė logika yra tyliosios, realiosios politikos pagrindas – sprendimai, biudžetai, paskyrimai, sutartys, tarptautiniai veiksmai. Spektaklis yra matomas paviršius. Struktūra — tai, kas iš tikrųjų judina politiką.

D. Trumpo viešoji komunikacija primena teatrą – sąmoningai užaštrintą, provokuojantį, kartais net šokiruojantį. Bet šis intensyvumas nėra emocinė iškrova, o instrumentas.

Pirmiausia, spektaklis jam padeda testuoti publiką. D. Trumpas dažnai meta žinutę, kuri leidžia matuoti rinkėjų, žiniasklaidos, partnerių ar oponentų reakciją. Tai politinis testas, kurio rezultatai naudojami formuoti tikriesiems sprendimams. Antra, spektaklis suteikia galimybę dominuoti informacinėje erdvėje.

Čia jis sumaniai naudojasi sena politinės komunikacijos taisykle: kas kontroliuoja darbotvarkę, tas kontroliuoja ir interpretaciją. Viena frazė gali tapti centriniu diskusijų objektu, o tuo metu užkulisiuose tęsiasi sisteminis darbas, kurio žiniasklaida dažiausiai nepastebi.

Trečia, spektaklis tarnauja psichologinėms derybų technikoms. Staigus spaudimas, provokacija ar netikėtas pareiškimas sukelia oponento reakciją, kurią D. Trumpas panaudoja tam, kad perimtų ritmą. Jis diktuoja tempą, toną ir taisykles. Tačiau svarbiausia tai, kad spektaklis yra tik vienas sluoksnis ir dažniausiai ne pats svarbiausias.

Kad ir kokia dramatiška būtų D. Trumpo retorika, jo sprendimai dažniausiai remiasi daug paprastesniu, labiau pragmatiškesniu veikimo modeliu. Tai verslininko logika, kurią, kaip jau minėjau, galima apibendrinti keliais žodžiais: kas man iš to? Šią logiką išduoda ne žodžiai, o darbai: personalo paskyrimai, biudžeto prioritetai, diplomatinės iniciatyvos, realūs sandoriai.

Kokia yra jo sandorių filosofija? D. Trumpas politiką suvokia kaip nuolatinių verslo derybų lauką. Viskas turi turėti kainą, rezultatą ir pridėtinę vertę. Kai šiuo žvilgsniu peržvelgi jo sprendimus, jie tampa daug logiškesni ir nuoseklesni, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Kitas elementas – lojalumo hierarchija. Jis renkasi žmones, kurie greiti, konkretūs, pateikia aiškius atsakymus ir neatsisako palaikyti jo viešų sprendimų. Tai formuoja gana efektyvią, komandą. Tai žmones, kurie supranta jo ritmą ir geba jį palaikyti.

Yra ir trečias labai svarbus elementas – nacionalinės naudos principas. Tai filtras, per kurį praeina kiekviena iniciatyva.

Nesvarbu, ar kalbama apie NATO finansus, prekybos santykius ar karinę paramą, jam svarbiausias klausimas – kaip tai sustiprina Ameriką?

Dar vienas svarbus elementas – konfliktas kaip testavimo metodas. D. Trumpas dažnai specialiai didina įtampą, kad patikrintų derybų partnerį. Jei partneris nesutrinka, ramiai ir argumentuotai išdėsto poziciją, jis įgyja pagarbą. Jei supanikavo ir sureagavo emocingai, — silpnumo signalas.

Kai kalbame apie D. Trumpo veiksmų suvokimą, didžiausia bėda ta, kad mūsų komentatoriai ir žurnalistai, kurių pasaulio suvokimą formuoja tik banalios antraštės, į spektaklį reaguoja kaip į tikrovę.

Todėl jie nuolat blaškosi tarp šoko ir nuostabos. Pareiškimas tampa svarbesnis už sprendimą, tonas – svarbesnis už turinį, o emocija – už realų poveikį politikai. Tai sukuria vadinamąją nuolatinės krizės iliuziją, kuri dažnai visiškai neatspindi tikrųjų procesų ir Lietuvos visuomenė tiesiog nesupranta, kas realiai vyksta. Dažnai matome ir visiškai pavėlavusią reakciją: kai komentatoriai dar aptarinėja žodinę D. Trumpo provokaciją, realūs sprendimai jau būna priimti.

Todėl, norint suprasti D. Trumpą, būtina suvokti šį dvigubą veikimo modelį ir svarbiausia – emociškai nereaguoti į spektaklį, nes tai tik erdvė, kurioje jis formuoja darbotvarkę. Tikroji politika daroma tyliai.

Suvokti skirtumą tarp spektaklio ir struktūrinės logikos – tai ne tik analitinis pratimas. Edge Hill universiteto tyrėjai konstatuoja, kad tai vienintelis būdas kalbėti su D. Trumpu taip, kad būtumėte išgirsti. Spektaklis gali būti triukšmingas, dramatiškas, neprognozuojamas, bet po juo slypi daug nuoseklesnė, labiau prognozuojama politika, nei dažnai manoma.

Viena dažniausių pasitaikančių ir iš esmės klaidingų įžvalgų yra ta, esą jo vieša laikysena yra tik publikai ir naivuoliams skirtas spektaklis, nes nieko kito jis nemoka. Be abejonės, spektaklis yra dalis jo strategijos, bet toli gražu ne jos visas turinys. D. Trumpas puikiai valdo ir komunikuoja simbolius, nes jie generuoja identitetą ir atpažįstamumą.

Tačiau už tų simbolių stovi konkretūs sprendimai: ekonominiai pakeitimai, pareigūnų skyrimai, tarptautinių derybų taktika. Net kai veiksmas atrodo visiškai teatralizuotas, jis dažnai dirba platesniems ir ilgalaikiams tikslams – dirbti su rinkėjais, išmušti oponentus iš temos arba versti juos priimti derybų sąlygas, kurias jis laiko palankiomis.

Į D. Trumpą reikia žiūrėti kaip į aktorių – strategą: spektaklis naudojamas ne tuštumai užpildyti, jis formuoja tikrovę, kuri vėliau įgalina jį žengti konkretų politinį veiksmą. Todėl nebūkime naivūs – spektaklis dažniausiai jam yra tik įrankis, o ne tikslas.

Analizės rodo, kad D. Trumpo sprendimų priėmimo mechanizmas gali būti apibūdintas kaip iteratyvus. Tai metodas, kai veiksmų seka kartojama tol, kol pasiekiamas norimas rezultatas. Jis gerai jaučia emocinius signalus ir puikiai suvokia kontekstą, atidžiai klausosi aplinkinių ir remiasi tais, kuriuos laiko lojaliais bei efektyviais vykdytojais.

Kitaip tariant, jis greitai priima daug sprendimų, bet dauguma jų testuojami viešoje erdvėje. Sėkmingi sprendimai kartojami, o nesėkmingi arba keičiami, arba aštrinami, kad būtų išvengta pasikartojimo. Skirtingai nei daugelis jo kolegų, D. Trumpas retai veikia kaip ramus strategas, užsidaręs savo kabinete, jis yra greitas eksperimentatorius ir jam būtina didelė viešųjų reakcijų grąža.

O ką sako tie, kurie su juo dirbo?

Vertinimų panorama, tapoma jo buvusių ir esamų pavaldinių, yra plati – nuo liaupsių jo gebėjimui užbaigti sandorius iki griežtų kaltinimų dėl etikos ar charakterio savybių.

Diametrali priešingi vertinimai. Vieni pabrėžia jo gebėjimą sutelkti komandą tikslui pasiekti. Tai tie, kurie mato save kaip dalį jo brando. Kiti liudija chaotiškumą, emocinį spaudimą ir interesų konfliktus. Tačiau pastarieji atsiliepimai dažniausiai nepaneigia esminio jo bruožo – strateginio nuoseklumo.

Dažnai buvę darbuotojai, parašę kritinius prisiminimus, vertina jį per asmeninių išgyvenimų prizmę, o lojalūs bendradarbiai akcentuoja rezultatą ir jo gebėjimą mobilizuoti.

Šioje vietoje ypač svarbu atkreipti dėmesį į tai, kas vadinama prezidento „patariamąja erdve“. D. Trumpui artimi patarėjai dažnai turi daug laisvės veikti trumpalaikėje perspektyvoje, bet mažiau autonomijos ilgalaikiam planavimui, nes sprendimai priklauso nuo to, ar idėja rezonuoja su D. Trumpo asmenine intuicija ir jo viešais pasisakymais.

Tai lemia, kad žmonės, kurie sugeba pateikti paprastus ir veiksmingus sprendimus, dažnai išlieka ilgiau. Patarėjai, kurie elgiasi tradiciškai – ilgai ką nors strateguoja ir projektuoja, dažnai iškrenta iš komandos greičiau. Šią tendenciją puikiai atskleidžia ir nuomonių skirtumai tarp esamų ir buvusių komandos narių.

Štai artimas D. Trumpo bendražygis valstybės sekretorius Marco Rubio, kuris taip pat yra orientuotas į konkrečius veiksmus ir greitus sprendimus. Būtent dėl šios priežasties jis nedalyvavo paskutiniame NATO šalių užsienio reikalų ministrų susitikime Briuselyje.

„Sekretorius M. Rubio jau dalyvavo dešimtyse susitikimų su NATO sąjungininkais, todėl būtų visiškai nepraktiška tikėtis, kad jis dalyvaus kiekviename susitikime“, – sakė Valstybės departamento atstovas. Dėl to M. Rubio anksčiau nesusitiko ir su EK viceprezidente bei vyriausiąja įgaliotine užsienio reikalams ir saugumo politikai Kaja Kallas.

Europiečiai visa dar nesupranta arba apsimeta nesuprantą svarbiausio D. Trumpo ir jo komandos darbo principo. Amerikiečiai yra orientuoti į rezultatą, o europiečiai – į procesą, kuris dažniausiai neturi jokių laiko rėmų, todėl tie begaliniai plepalai, kurie niekur neveda, amerikiečiams neįdomūs.

To visiškai nesupranta ir mūsų žurnalistai bei komentatoriai, kurie M. Rubio atsisakymus dalyvauti eiliniame tarptautiniame pasiplepėjime, kuriame nieko nebus nuspręsta, traktuoja kaip NATO pabaigą.

Bet grįžkime prie D. Trumpo. Visa jo retorika pritaikyta labai konkrečiam veikimo modeliui: ji supaprastina situaciją, išskiria priešą, siūlo matomą sprendimą ir reikalauja lojalumo. Tai mobilizuoja žmones, kurie jaučiasi palikti arba kuriuos ignoruoja tradiciniai politikai.

Retorikos paprastumas taip pat padeda išlaikyti dėmesį ir kontroliuoti temą – žiniasklaida reaguoja į stiprius pareiškimus, o tai suteikia jam nemokamą komunikacijos kanalą. Iš strateginės perspektyvos tai yra genialu – kontroliuok diskursą ir kontroliuosi galios ribas. Tačiau toks metodas turi kainą: jis skaldo, mažina kompromisų erdvę ir sukuria nuolatinių konfliktų ciklą.

Tokia kaštų ir naudos analize paremta taktika D. Trumpui yra priimtina, nes šių dienų pasaulyje trumpalaikė politinė grąža dažniausiai laimi prieš ilgalaikį konsensuso kūrimą.

Todėl, jei Europos lyderiai ir diplomatija D. Trumpo veiksmus vertins tik kaip triukus, jie gali praleisti realią progą realiai susitarti dėl abipusės naudos.

Be to, tikro ar tariamo transatlantinio konflikto eskalacija ar sureikšminimas duoda politinę naudą tik D. Trumpui, todėl suvokti skirtumą tarp spektaklio ir struktūrinės logikos – tai pirmas praktinis žingsnis strateginio JAV ir Europos dialogo link.

(Bus daugiau)

Šaltinis