Vidas Rachlevicius. Revoliuciniai startuoliai: manipuliacijos vaikais „Aš (at)stovėsiu iki galo. O tu?“. Pirmo, antro ar Brisiaus?

Štai ir sulaukėm: ėjom, ėjom į Europą ir priėjom: tarp jaunimo gimsta nauja nacionalinio sporto disciplina – protestas. Šią naują sporto šaką pavadinau emocijų maratonu prieš teisėtai išrinktą valdžią.

Klastingų suaugusiųjų žaidimų kareivėliai

Skirtingai nei kitų sporto šakų atstovai, jų treneriai tūno šešėlyje ir su savo auklėtiniais arenose dažniausiai nesirodo. Sporto šakos inventorius – centralizuotai spausdinami plakatai ir vis dar kuklūs decibelai. Jie kovoja ne dėl medalių, jie įsivaizduoja, kad yra svarbūs, o jų protestai – prasmingi. Jie neturi aiškių tikslų, tai totalus visko neigimas, protestavimas dėl visko. O kartu ir dėl nieko… Bet svarbiausia – jie nesupranta, kad yra tik klastingų suaugusiųjų žaidimų kareivėliai.

Visa istorija prasidėjo nuo to, kai kultūrai skirtų pinigų įsisavintojai pajuto pavojų savo gerovei. Jų autonomiškai gyvuojantį ir visų mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomą pasaulėlį galima drąsiai pavadinti kultūros gerovės valstybe valstybėje.

Skaidrumas ir atvira bei vieša ekspertinė diskusija dėl projektų finansavimo tikslingumo yra jų kultūrinės gerovės valstybės mirtinas priešas, todėl bet kuris įgaliojimus domėtis jų valstybės finansais turintis pašalietis jiems primena scenas iš Ridley Scotto klasikinio fantastinio siaubo filmo „Svetimas“.

Taigi, interesų grupių vadai sušoko į bokštus ir ėmė skambinti pavojaus varpais – kultūra pavojuje! O kaip būti girdimam ir gauti dėmesio, kai tie projektai ir pinigų įsisavintojai visuomenei praktiškai nežinomi, neturi jokio autoriteto ir nėra įdomūs? Imsime mase – naivus jaunimėlis! Jis bus išgyvenimo karo priešakinis smogiamasis būrys ir veidas.

Teisingai, yra du pasirinkimai. Pirmas – reikia nebyliai stovėti iki kažkurio galo. Antras – rėkauti ir draskytis. Pavyzdį parodė protestų primadona Nijolė Oželytė prie Prezidentūros. Kol kas dominuoja pirmasis variantas su plakatu rankose. Kas turi būti ant jo parašyta?

Kaip ir pridera aukštos kultūros kraštui – „Aš esu kultūra!“ Jie tuo naiviai patikėjo, o štai plačioji visuomenė net nežinojo, kad tie vaikai ir žalias jaunimėlis ir yra tikroji mūsų kultūra. Kita vertus, viskas pagal tą pačią logiką. Kaip teigia meno neįgalieji, visi yra menininkai, bet tik menininkai žino tai.

Jūs galite ir nežinoti, bet tai – ne jūsų reikalas. Taigi, aš esu kultūra, aišku!? Ir štai piketas veja piketą, protestas – protestą. Dėl ko konkrečiai? Nesvarbu, svarbu, kad skamba teisingai. Nedidelis performansas tampa tęstiniu nacionaliniu projektu. Kai turi laiko ir pinigų – kodėl ne?

Vėl ne tuos išrinko…

Šešėlinių protestų organizatorių ir naudos gavėjų mąstymas yra mutavusi sovietmečio mantra, kad visi kolūkiečiai dirbo išsijuosę, bet derlius menkas, nes orai ir vėl pavedė… Dabar tai pakeista kita teze – vėl ne tuos išrinko.

Kultūrininkų protesto scenaristų vaizduotė piešia rožinius vaizdus… Lietuvoje protestuoja visi: moksleiviai ir studentai prieš politikus, politikai prieš verslą, verslas prieš mokesčius, mokesčių inspektoriai prieš visus kartu, kontrabandininkai prieš nepalankius vėjus, kurie nuneša balionus su cigaretėmis ne ten, kur reikia.

Tai žavus uždaras ratas, mielas chaosas, kuriame kiekvienas vienu metu save laiko ir auka, ir tikru patriotu. Patriotizmas čia išreiškiamas ne per darbą ar kūrybą, o per triukšmo decibelus ir protesto performansus.

Tie vargani protestuotojai – dar tik pačioje savo kelio pradžioje, nes tobulėti tikrai yra kur. Štai Prancūzija – visų įmanomų protestų bei streikų motina. Prancūzai, aišku, didžiuojasi, kad streikuoti yra jų nacionalinė religija.

Kai Paryžiuje streikuoja traukinių mašinistai, mokytojai, ūkininkai ir bibliotekininkai, jie tai daro stilingai: viskas choreografiškai suderinta, dūmų bombos dera prie vin rouge, baguette et fromage. Net ir plakatai laikomi labai elegantiškai, o prie tos elegancijos puikiai dera ir protestuotojų „Louis Vuitton“ šalikai.

Prancūzai streikuoja ne iš pykčio ar gyvybiško poreikio, o iš principo. „Streikuoju, vadinasi esu“ – sako prancūzas, einantis gerti kavos, kai traukiniai stovi. Įdomu, kaip visas tas mūsų streikuojantis vaikų daželis atrodo rimtiems užsieniečiams, kurie supranta reikalo esmę?

Kai dėl užsieniečių, tai jie ir gėrisi, ir šaiposi. „Prancūzija – šalis, kurioje streikuoja net tie, kurie neturi darbų“, – sako britai. „Ten streikas – ne teisingumo paieška, o gyvenimo būdas“, – priduria italai. Ir štai ši idėja pamažu atslenka ir į mūsų šalį.

Tiesa, jokios elegancijos nėra: vietoj „Louis Vuitton“ šalikų – pigūs polietileniniai apsiaustai, o vietoje vin rouge, baguette et fromage – energetinis gėrimas. Provincija, ponios ir ponai, provincija.

Kultūrininkai jau imasi krašto apsaugos reikalų

Bet ką gi mes matome? Kai vadinamieji kultūrininkai jau imasi krašto apsaugos reikalų, mes jau nebežinome kas, prieš ką ar už ką protestuoja. Štai visiškai žalias jaunikaitis per LRT radiją oriai visai Lietuvai teigia, kad kandidato į krašto apsaugos ministrus kompetencija nepakankama.

O ponai radijo redaktoriai ir pats jaunikaitis savo kompetencija kalbėti apie krašto gynybos reikalus net neabejoja, nes juk jie yra „teisingoje“ barikadų pusėje. Dėl to viskas atleidžiama. Tai yra protestas vardan protesto. Kita grupė skalambija žinią, kad kai neturi idėjų, tuomet protestuoji dėl kultūros. Apskritai. O kai nesugebi tiksliai suformuluoti, ko nori, tuomet sakai, kad tai pilietiška.

Ir štai šešėlyje tūnantys dėdės ir tetos stumia tą nesusivokiantį jaunimėlį į iliuzijų pasaulį. Tie pavieniai protestuotojai ar jų mažos grupelės įsivaizduoja, kad yra tautos balsas, nors tauta tuo metu į orkaitę šauna šaldytą picą, atsikemša alaus butelį ir perjungia televizorių, kad tie jaunieji protestų giesmininkai negadintų apetito.

Įdomiausia, kad kuo mažesnė grupė – tuo didesnis jos tikėjimas, jog jie kalba visos tautos vardu. Tai beveik gamtos dėsnis: kuo menkesnio intelekto žmogelis, tuo galingesnis BMW, o kuo mažesnė minia, tuo didesnis jos ego.

Dešimt žmonių su keliais jiems įduotais plakatais jaučiasi kaip revoliucinis frontas, kuris tuoj pat perrašys istoriją.

Tas jaunimėlis – mūsų revoliuciniai startuoliai. Jie dalyvauja protestuose kaip projekte – su „misija“, „vizija“ ir „vertybėmis“. Misija – pakeisti viską. Vizija – niekam neaiški. Vertybės – kintamos, priklausomai nuo to, kas šiandien bus nurodyta.

Prisimenate skambią Ingridos Šimonytės frazę, kad „tie, kuriems nepatinka ši valdžia, galės 2024 m. išsirinkti tuos, kurie patiks“. Dabar ši „vertybinė nuostata“ atšaukta, nes yra nebenaudinga. Taigi, tie revoliuciniai startuoliai kažkuo panašūs į garbius dėdes Londone ar Paryžiuje, kurių misija buvo pripažinti mistinę Palestinos valstybę. Jie tai padarė, o dabar nežino, ką su tuo pripažinimu daryti.

O štai mūsiškiai sako: „Pakeiskim viską!“ Tačiau kiti klausia „Į ką?“ Čia stoja tyla, nes niekas nežino. Bet tylos nereikia, todėl ateina nurodymas ir visi choru pareiškia: „Aišku, kad ši koalicija kalta!“ Tai toks universalus „Ctrl+C / Ctrl+V“, tinkantis visoms progoms – kultūrai, krašto apsaugai ir visoms kitoms sritims.

Paskutinė „tautos viltis“

Ir štai tas mažytis būrelis herojų, stovinčių prie valdžios rūmų, jaučiasi kaip paskutinė tautos viltis, nes juos rodo televizijos ir kalbina neturintys ko paklausti žurnalistai. Prie jų buriuojasi ir keli praeiviai, skubėję į parduotuvę – o gal vakar ir mane parodys per žinias?

Jie irgi tampa „neabejingos visuomenės“ simboliais. Taip gimsta mūsų naujųjų laikų legendos. Bus ką vaikams papasakoti, jei jau nebeegzistuos „Instagram“ arba „TikTok“.

Visi tie protestai jau įgauna absurdo festivalio formas, nes po rinkimų apygardas gastroliuojantį Remigijų Žemaitaitį Žemaitijoje pasitinka vaikų ir paauglių piketėlis. Pasižiūrėjęs į veidus aiškiai matai, kad dauguma iš jų dar net neturi teisės balsuoti. Na, ir kas, užtat pilietiška.

Ar tėvas, balsavęs už „Nemuno aušrą“ tam protestuotojui namie neiškaršė kailio, istorija nutyli. Štai kitoje vietovėje keli paaugliai rengė piketą prieš „nepakankamą gynybos finansavimą“. Šaunuoliai, nors dar pienas nuo lūpų nenudžiūvo. Vienas jų, paklaustas, ką reiškia „gynybos strategija“, atsakė: „Na… kažkas su tankais ir vertybėmis.“

Viskas pavirto scena

Toks jaunimėlio aktyvizmas galėtų būti sveikintinas, jei ne viena smulkmena: jis nebeskiria realybės nuo performanso. Viskas pavirto scena, kurioje aktoriai siekia tik žiniasklaidos dėmesio.

Šiandieninis protestuotojas – prasto politikos teatro aktorius, kuris nori auditorijos dėmesio. Ir visai nesvarbu, ką sako jo palaktas, svarbiausia, kad jį nufotografuotų arba nufilmuotų, o jeigu dar ir pakalbintų…

Dėl to galima ir lietuje kelias dienas stovėti. Visuomenė, beje, irgi įsitraukė. Tiesa, ne į protestus, o į komentavimą. Visi dabar turi nuomonę, kodėl tie protestai geri ar blogi. Tauta uoliai dalyvauja begalinėje diskusijoje, kurioje niekas nieko nebesiklauso. Protestai tapo ne veiksmu ar priemone, ne pilietine pareiga, o turinio kūrimu begalvei žiniasklaidai ir socialiniams tinklams.

Kai ateis tikras iššūkis, niekas jo nebeatpažins

Jausmingos tetos Feisbuke džiaugiasi gražiu jaunimu, sako, kad tai jaunimo branda, jie neabejingi, jie „reaguoja“. Bet tie protestai ir absoliutus visko neigimas labiau primena nuolatinį alergijos priepuolį, kai erzina absoliučiai viskas. Politika? Erzina. Vyriausybė? Erzina. Oras? Erzina. Kai susierzinimas tampa egzistencine būsena, belieka išsinešti plakatus ir stovėti iki galo…

Alergijos priepuolio, žiemos šalčių ar momento, kai pagaliau reikės užsiimti kažkokia rimta veikla, pavyzdžiui, mokslu ar darbu? Galime teigti, kad tie nesibaigiantys protestai jau įgavo ir terapinę funkciją. Tai savotiškas emocijų iškrovos ritualas, kolektyvinė psichoterapijos forma, kai žmonės bando užpildyti savo egzistencinę tuštumą per moralinį triukšmą.

Jeigu stovėdamas iki galo ar piketuodamas gali bent trumpam pasijusti reikšmingas – kodėl gi ne? Tačiau yra kitas klausimas: kodėl visa visuomenė turi nuolat matyti tą nepilnavertiškumo kompleksų festivalį?

Bet šiek tiek surimtėkime arba bent apsimeskime. Ši naujai užgimusi, o tiksliau – šešėlyje režisuojama ir tyliai kurstoma protestų manija rodo pavojingą tendenciją: visuomenė praranda gebėjimą atskirti idėją nuo emocijos. Diskusijas išstūmė šūkiai, o argumentus – grotažymės. Tai neturi nieko bendro su pilietine branda, tai, vaizdžiai tarant, nuolatinio pasipiktinimo ekonomika.

Ir kai vieną dieną mums visiems prireiks arba ateis tikras iššūkis, tikras klausimas, reikalaujantis brandos, suvokimo ir kompromiso, niekas jo nebeatpažins, niekas nebus linkęs kalbėtis.