Manęs kartais klausia: kodėl civiliai lieka Ukrainoje, kai vyksta Ukrainos pajėgų atsitraukimas ir rusų puolimai?
Atsakysiu taip, kaip yra iš tikrųjų – be pagražinimų. Niekas to nepapasakos taip, kaip žmogus, kuris pats tai matė. Man pačiam ir mano ginklo broliams 2022 metais, karo pradžioje teko ne kartą dalyvauti civilių evakuacijoje. Vėliau teko bendrauti su žmonėmis, kurie buvo okupacijoje, ir dirbti teritorijose, išvaduotose po okupacijos.
Ukrainos fronte – ypač rytinėse ir pietinėse srityse (Donetsko, Charkivo, Chersono) – kai ukrainiečių pajėgos traukiasi, o rusų okupantai spaudžia, daugelis civilių pasilieka, nors rizika milžiniška. Tai labai sudėtingas reiškinys, grindžiamas asmeninėmis, ekonominėmis ir socialinėmis priežastimis.
PAGRINDINĖS PRIEŽASTYS
Priklausomybė nuo namų ir žemės
Daugelis, ypač vyresnio amžiaus žmonių, lieka dėl stipraus ryšio su namais, sodybomis ar žeme. Jie augina gyvulius, prižiūri sodus, laukia derliaus. Evakuacija jiems reikštų visko praradimą. „Meilė namams“ – dažna priežastis likti, net kai artilerijos garsai tampa kasdienybe.
Šeimos priežastys
Žmonės lieka rūpintis neįgaliais artimaisiais, vaikais ar seneliais, kurie negali judėti. Daug kas pasirenka likti kartu, net žinodami pavojų.
Ekonominiai ir praktiniai sunkumai
Ne visi turi lėšų ar transporto evakuacijai. Kai kuriems tenka rinktis: likti ir rizikuoti mirtimi ar okupacija, arba bėgti į nežinią be garantijų.
Baimė okupacijos pasekmių
Žmonės, išgyvenę okupaciją, žino, kas laukia: filtracijos stovyklos, kankinimai, prievartavimai, deportacijos. Kai kurie lieka slėpdamiesi, slėpdami savo vaikus, kad išvengtų rusų „filtravimo“ procedūrų. Todėl antrą kartą jau nepasilieka.
Artėjantis frontas
Frontui artėjant, susidaro vadinamosios „mirties zonos“ – teritorijos, kur dronai aptinka bet kokį judėjimą. Ten civiliai tampa tiesiog taikiniais, „ritualinėmis aukomis“ okupantų smurtui.
KIEK PASILIEKA PROUKRAINIETIŠKŲ, PRORUSIŠKŲ AR NEUTRALIŲ CIVILIŲ?
Tikslų skaičių sunku pasakyti – karas, cenzūra ir informacijos stoka neleidžia to patikimai įvertinti. Tačiau apytikriai santykiai tokie:
Proukrainietiški – 60–70 proc.
Dauguma net rytuose ir pietuose laiko ukrainiečių kalbą gimtąja, o 90 proc. tiki pergalės būtinybe ir teritorijų atkūrimu. Daugelis lieka iš pasipriešinimo dvasios – tai partizanai, savanoriai, ar paprasti gyventojai, palaikantys kariuomenę.
Prorusiški – 10–20 proc.
Dažniausiai tai vyresnio amžiaus žmonės Donbase, tikintys „išvadavimo“ mitu. Kai kurie bendradarbiauja su okupantais iš baimės ar materialinės naudos, tačiau kolaboracija nėra masinė. Rusai dažnai priverčia dalį civilių tarnauti armijoje.
Neutralūs, pragmatiški, arba pacifistai – 20–30 proc.
Šie žmonės stengiasi tiesiog išgyventi. Jie vengia politinių temų, slepiasi, nori „greitos taikos“, net jei tai reikštų teritorines nuolaidas. Dažnai juos vadina „priverstiniais neutralais“ – represijų sąlygomis kitokio pasirinkimo jie neturi.
Rusijos propaganda kai kuriose jau okupuotose teritorijose padidina prorusiškų gyventojų dalį, bet bendrai ukrainiečių visuomenė išlieka tvirta – net rytuose dauguma remia savo šalį, kalba Ukrainiečių kalba, laukia išlaisvinimo. Manoma, kad apie 1 mln. civilių buvo deportuota į Rusiją, o dar 3–3,5 mln. dar tebėra okupuotose teritorijose.
KAIP VYKSTA CIVILIŲ EVAKUACIJA?
Evakuacija – labai pavojingas procesas. Dronų atakos, artilerijos ugnis ir minos trukdo net humanitariniams konvojams. Ji vykdoma dviem būdais: priverstine (vaikams ir šeimoms su vaikais) ir savanoriška.
KAS ORGANIZUOJA?
Vyriausybė – kariškiai su policija ir nevyriausybinės organizacijos: Ukrainos gynybos ministerija, policija, vietos administracijos, nevyriausybinė organizacija „Baltieji angelai“ (White Angels), kurie evakuoja civilius iš pafrontės šarvuotais automobiliais ar autobusais.
Savanoriai: organizacijos, tokios kaip „Vostok SOS“, kurios vien 2022 m. evakavo daugiau nei 46 000 žmonių. Jie dažnai veikia privačiais automobiliais, naudojasi dronais logistikai, gabena humanitarinę pagalbą tiems, kurie atsisako išvykti.
KAIP VYKSTA PROCESAS?
Įspėjimas: vietos valdžia skelbia privalomą evakuaciją per radiją, vietos bendruomenių Telegram kanalus.
Transportas: šarvuočiai, civiliai automobiliai, autobusai, traukiniai gabena žmones iš pafrontės į saugesnes vietas. Kai kur naudojami naktiniai koridoriai su laikinomis paliaubomis – nors rusai dažnai jas pažeidžia.
Pagalba: evakuoti civiliai gauna maistą, medicinos paslaugas, finansinę paramą, laikiną būstą ir psichologinę pagalbą.
Pavojai: dronų atakos, artilerijos smūgiai, minos, rusų blokados.
KUR CIVILIAI EVAKUOJAMI?
Ukrainos viduje: į saugesnius centrinius ir vakarinius regionus – Čerkasus, Dnipropetrovską, Rivnę ir kt.
Į užsienį: per Lenkiją, Rumuniją, Vengriją, Slovakiją. Žydų tautybės žmonės dažnai evakuojami į Izraelį per Jewish Agency programą.
Evakuacija išgelbėja gyvybes, tačiau palieka gilias psichologines traumas. Ukraina ragina civilius evakuotis, tačiau sprendimas – visada asmeninis.
KAS LAUKIA, JEI RUSAI UŽIMA TAVO KAIMĄ AR MIESTĄ?
Filtravimas – atvyksta FSB.
Vyrus nuo 16 iki 60 metų tikrina, atima telefonus, ieško ukrainietiškų simbolių, nuotraukų, žinučių. Randa – mušimas, elektrošokas, rūsys. Moterys irgi tikrinamos, vaikai priversti tai matyti.
RUSIŠKAS PASAS – IŠGYVENIMO SĄLYGA
Be jo negausi duonos, vaistų, algos. Atsisakai – areštas ar deportacija. Karo pradžioje 2022 metais net 90 proc. civilių pateko į okupaciją – Kijevas per 3 paras.
VAIKAI – RUSIJOS „ATEITIS“
Mokyklose mokoma tik rusų kalba, draudžiami ukrainietiški simboliai ir dainos. Vaikams aiškinama, kad „Ukraina – nacistinė valstybė“. Tūkstančiai vaikų išvežti į Rusiją, kur jie „perauklėjami“ arba įvaikinami.
SMURTAS IR PLĖŠIMAI
Namai apiplėšiami – išnešama viskas, net buitinė technika. Moterų prievartavimai masiniai (Buča, Iziumas – šimtai atvejų). Vyrus mobilizuoja į rusų armiją: „arba fronte, arba rūsyje“.
BADAS IR LIGOS
Maistas dalijamas tik su rusišku pasu, vaistų trūksta, ligoninės neveikia. Žmonės miršta nuo diabeto, širdies ligų. Žiemą – šaltis, elektra tik kelias valandas per parą.
PASIPRIEŠINIMAS – LYGUS MIRČIAI
Partizanai ir aktyvistai persekiojami, kankinami, šaudomi vietoje. Kiti išvežami į Donbaso kalėjimus be teismo ir be ryšio su pasauliu.
Okupacija – tai ne „rusų pasaulis“, o tylus genocidas. Pasai, vaikų grobimai, smurtas, badas, prievarta – tai kasdienybė. Jeigu dar gali – evakuokis. Tai sprendimas, kurį Ukrainoje kiekvienas priima pats, bet kiekviena diena gali būti paskutinė galimybė išsigelbėti.
