Vidas Rachlevicius. „Mes esam kultūra“ = demokratijos infantilizacija (2)

Įsitraukimo viršūnė ir brandos dugnas

Lietuvos kultūrininkų judėjimas, protestai ir jų politiniai performansai įgauna tam tikros energijos. Čia iškyla svarbiausias ir įdomiausias klausimas – kaip šios veiklos bus integruojamos į realią politiką.

Politologiniu požiūriu, jaunimo politinis aktyvizmas reiškia institucijų legitimumo krizę, nes dalis jaunų žmonių nebetiki rinkimais ir renkasi veiksmą „už institucijų ribų“.

Mums tai yra naujas reiškinys, tačiau užsienyje jis jau sukėlė nemažai klausimų dėl politinio stabilumo. Vienas iš jų: kokia tų judėjimų vieta demokratinėje sistemoje, kokia yra jų atsakomybė bei atskaitomybė?

O štai Lietuvoje viskas buvo politizuota nuo pat pradžių: nuo atvirai politinių reikalavimų „kultūra be „Nemuno aušros“ iki Kultūros asamblėjos, kurios steigėjai visiškai atvirai kalba apie politinius tikslus, akcijas ir dalyvavimą rinkimuose.

Teoriškai, tokie reiškiniai tarsi atveria naujus demokratijos horizontus, bet kartu ir iškelia klausimą: ar emocinis įsitraukimas be realios atsakomybės stiprina visuomenę ir daro demokratiją brandžią? Atsakymas aiškus – tik tuomet, kai aktyvistas tampa piliečiu, o pilietis – aktyvistu. Apie viską – išsamiai.

Aktyvizmas

Pirmoje teksto dalyje mes pasižiūrėjome į JAV ir išsiaiškinome bendrus jaunimo politinio aktyvizmo bruožus, o dabar keliaukime į Europą bei Lietuvą ir atidžiau patyrinėkime mūsų kultūrininkų politinio judėjimo ypatumus. Europos šalyse jaunimo politinio aktyvizmo tendencijos turi ne tik bendrų bruožų su JAV, bet ir savitų skirtumų.

Jaunimas dažnai mobilizuojasi dėl klimato klausimų (Extinction Rebellion Youth) arba socialinės nelygybės problemų. Europiniai tyrimai rodo, kad jaunimas ten labiau linkęs į nepartinį aktyvizmą ir įvairias jo formas. Jaunimo brandos ir paauglystės dinamika keičiasi taip pat, kaip ir JAV – ilgėja studijų laikotarpis, vėluoja gyvenimo startas, o tai sukuria vadinamąją tarpstadiją, kurią užpildo aktyvizmas.

Lietuvoje matome panašias tendencijas. Pati judėjimo pradžia buvo labai panaši į europinį aktyvizmą: mes elgiamės ne tiek kaip piliečiai, kurie eina balsuoti, bet kaip aktyvistai, kurie įsitraukia ir veikia. Naujas socialinis identitetas „aš esu aktyvistas“, regis, patinka ir Lietuvos žaliam jaunimėliui.

Dabar vadinamieji kultūrininkai akivaizdžiai susitelkė ne tiek į kūrybą, kiek į aktyvizmą ir, pajutę azarto skonį, dalyvauja ne tik įvairių formų protestuose, bet ir atvirai įsijungė į politinę veiklą.

Kultūros asamblėja teigia esanti pilietiniu judėjimu, bet nuo pat pradžios kėlė visiškai konkrečius politinius reikalavimus. Lietuvoje, kaip ir kituose Europos kontekstuose, veikia institucinio pasitikėjimo krizė – jaunimas ir kultūrininkai kritikuoja tradicines politikos formas ir ieško alternatyvų.

Tokia situacija atveria erdvę naujoms politinio aktyvizmo formoms. Nesunku pastebėti, kad tas protestuojantis jaunimėlis arba „Aš (at)stovėsiu iki galo. O tu?“ mergaičiukių supratimas apie politiką yra praktiškai lygus nuliui, bet jie ir jos ieško veiklos, identiteto ir prasmės, o tuo sumaniai naudojasi užkulisiuose viską režisuojantys dėdės ir tetos.

Lietuvos „Jaunimo reikalų agentūros“ (JRA) tyrimai rodo, kad iki šiol jaunimo visuomeninis-pilietinis dalyvavimas buvo labai ribotas. Taip pat pastebima, kad didėjant amžiui dalyvavimo lygis mažėja. Tyrimas taip pat nurodo, kad jauno žmogaus dalyvavimas savanoriškoje veikloje yra didesnis tarp 16–18 m., o 19–25 m. grupėje jau ženkliai mažesnis, o nuo maždaug 25 m. – dar mažėja. Šie duomenys atitinka ir anksčiau mano pateiktas kitų tyrimų išvadas, kad vadinamojoje tarpstadijoje (apie 20–27 m.) jauni žmonės dar nėra pilnai įsilieję į tradicinius suaugusiųjų vaidmenis ir institucijas, bet aktyvumo lygis savanoriškoje veikloje jau mažėja.

Ką mums sako Lietuvos tyrimai ir kokios yra jų spragos? Skirtingai nei amerikietiški ar europiniai, jie orientuoti į savanorišką ir visuomeninę veiklą, tačiau mažiau – į rinkiminį aktyvumą. Todėl mano ankstesnė tezė „aktyvistas, bet ne pilietis“ Lietuvos kontekste turi būti papildyta – nors aktyvumas yra, bet jis kol kas ne toks ryškus, kaip JAV.

Be to, skirtingai nei JAV, Lietuvos tyrimai dar išsamiai nenagrinėja, kaip mūsų jaunimas identifikuoja save – kaip politinius aktyvistus ar moralinius kompasus. Neabejoju, kad tai – erdvė ateities tyrimams. Taip pat bus įdomu sužinoti, kokios konkrečios įtampos ar idėjos Lietuvoje lemia jaunimo politinę ir socialinę mobilizaciją.

Socialinės priklausomybės efektas

Tačiau visiškai akivaizdu, kad mūsų jaunimas ir jo motyvacija labai skiriasi nuo Niujorko bendraamžių. Štai JAV matome, kad ten daug svarbesnė yra nevyriausybinė veikla, savanoriavimas ir veikimas tam tikroje bendruomenėje. Jie nesijaučia darą politiką, o pasitenkinimą kelia buvimas moraliniu kompasu. Be to, ten aktyvistai nesijaučia įsipareigoję kokioms nors institucijoms.

O štai Lietuvoje viskas buvo politizuota nuo pat pradžių: nuo atvirai politinių reikalavimų „kultūra be „Nemuno aušros“ iki Kultūros asamblėjos, kurios steigėjai visiškai atvirai kalba apie politinius tikslus, akcijas ir dalyvavimą rinkimuose.

Šiame naujame kontekste būtina pažvelgti ir į kitą susijusį klausimą. Tai – pasiūlymai leisti balsuoti nuo 16 metų. Šią idėją aktyviausiai bandė stumti – visai nenuostabu – Laisvės partija, taip pat Liberalų sąjūdis, dalis TS-LKD, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“, LSDP narių bei kai kurios jaunimo organizacijos. Būtina akcentuoti, kad kalbama apie savivaldos rinkimus. Tokią idėją aktyviai remia ir kai kurie Europos Sąjungos politikai, vadinamosios progresyvios jaunimo organizacijos. Ši praktika jau yra išbandyta Austrijoje, Škotijoje, Maltoje, Brazilijoje, Argentinoje, taip pat kai kuriose Vokietijos žemėse.

Pagrindiniai argumentai „už“ yra trys. Pirmas – pilietinės socializacijos stiprinimas. Esą, jei jaunimas pradės balsuoti anksčiau, demokratinis įprotis susiformuos stipriau ir išliks visam gyvenimui. Kitas – jaunimo įgalinimas, nes 16–17 metų jaunuoliai jau patiria valstybės poveikį, todėl jie turi teisę dalyvauti sprendimuose. Ir modernus aktyvizmas.

Teigiama, kad šiuolaikiniai paaugliai, įvairių formų aktyvistai, esą yra politiškai sąmoningi, informuoti ir turi moralinį jautrumą, kurio trūksta vyresniems. Tačiau šie argumentai remiasi tik ideologinėmis prielaidomis, o ne faktais ar mokslinių tyrimų rezultatais. Jei įvertinsime viską, ką išdėsčiau šiame tekste ir pažvelgiame į faktus, tai ši idėją atrodo, švelniai tariant, labai abejotina.

Visų pirma, pažvelkime į padidėjusį jaunimo aktyvizmą ir dalyvavimą vadinamuosiuose kultūrininkų protestuose. Aiškiai matome, kad ta jaunatviška energija visiškai nereiškia stabilaus ir sąmoningo politinio įsitraukimo. Tą patvirtina ir daugelis šiuolaikinių europinių tyrimų, kurie rodo, kad nors jaunimas aktyviai reiškiasi protestuose ar socialiniuose tinkluose, tai nebūtinai reiškia politinį raštingumą ar gebėjimą įvertinti ilgalaikes politikos pasekmes.

Tiek amerikietiškas „Pew Research Center“, tiek ir „Eurobarometro“ tyrimas rodo, kad jaunimo supratimas apie politiką yra labai menkas ir paviršutiniškas. JAV psichologų tyrimai įrodo, kad 16–17 metų jaunuoliai dar neturi pilnai susiformavusios savikontrolės ir gebėjimo įvertinti ilgalaikes savo veiksmų pasekmes.

Politika yra kžkoks performansas

Mūsiškės Jaunimo reikalų agentūros ir LiJOT tyrimai rodo, kad apie 60 proc. jaunimo (16–25 m.) niekada nėra dalyvavę jokiame visuomeniniame ar politiniame renginyje, o domėjimasis politika yra fragmentiškas. Todėl argumentas, kad 16-mečiai yra „labiau įsitraukę“ yra labai silpnas. Tai labiau tik emocinės reakcijos.

Žvelgdamas į šių dienų aktualijas ir įvykius, manau, kad leisti šiai kartai balsuoti nuo 16 metų, reiškia suteikti balsą tiems, kurie politiką suvokia kaip kažkokį performansą arba moralinį teatrą, o ne praktinę atsakomybę.

Kita vertus, Ryšių reguliavimo tarnybos ir „Vilmorus“ tyrimai rodo, kad net 68 proc. Lietuvos paauglių kasdien susiduria su dezinformacija, tačiau tik trečdalis ją atpažįsta. Tai reiškia, kad 16-metis rinkėjas reaguotų ne į esmę ar programą, o į žiniasklaidos ar socialinių tinklų kurstomas emocijas, „trendus“ arba pažįstamus veidus. Viena vertus, politikai, kurie siūlo balsavimo amžių mažinti, elgiasi iš visiškai egoistiškų paskatų, jiems svarbūs tik balsai, bet ne ilgalaikės pasekmės. Kita vertus, jie ignoruoja realybę ir įsivaizduoja, kad XXI amžiaus paauglys gyvena Apšvietos epochoje, o ne algoritminės psichologijos eroje.

Štai konkretus pavyzdys. Austrija nuo 2007 m. leidžia balsuoti nuo 16 metų. Praėjus beveik dešimtmečiui šios šalies „Demokratinių institucijų tyrimų centras“ pateikė tokias išvadas: 16–17 metų rinkėjų politinis raštingumas ir dalyvavimo motyvai vidutiniškai žemesni nei 18–20 metų rinkėjų, o jų balsavimo motyvai dažnai paremti emociniais ar šeimos autoritetų pasirinkimais. Ir svarbiausia – tai nėra sąmoningas politinis pasirinkimas, o labiau socialinės priklausomybės efektas.

Lietuvos kontekste mes matome aiškią žmogiškosios ir politinės brandos problemą. Tai lyg ir didelis jaunimo įsitraukimas, bet kartu ir brandos dugnas. Jei šiame amžiuje žmogui leistume balsuoti, gautume emocijų kupiną, bet žinių stokojantį rinkėją. O tai visiškai iškreiptų rinkimų logiką, nes balsai būtų renkami tik pagal įvaizdžius, o tam jaunimėliui „kas šaunesnis“ būtų lemiamas.

Nereikia būti politologijos ar sociologijos profesoriumi, kad suprastum, jog idėja leisti balsuoti nuo 16 metų yra ne tiek idealistinė, kiek visiškai ciniškai pragmatiška. Kaip žinia, Lietuvoje nėra nei vienos dešiniosios partijos, o mūsų politikai remia šią idėją todėl, kad jaunesni rinkėjai dažniausiai palaiko kairiąsias idėjas bei kultūrines laisves. Tai rodo JAV, Didžiosios Britanijos ir Vokietijos tyrimų duomenys: „Generation Z“ yra socialiai liberaliausia karta istorijoje. Toks iš esmės yra ir mūsų jaunimėlis, todėl siekiant mažinti balsavimo amžių, bandoma perstumti rinkimų pusiausvyrą.

Infantilizuota demokratija

Bet štai esminis klausimas: ar demokratija gali būti reformuojama siekiant partinės naudos? Juk tai kelias į infantilizuotą demokratiją.

Leisdami balsuoti 16-mečiams, mes ne tik atvertume duris jaunimui, bet ir pasiųstume žinią: demokratijai nebereikia brandos – pakanka emocijos. O to Lietuvoje ir taip jau su kaupu.

Tai labai pavojingas kelias, nes ilgainiui demokratija prarastų savo institucinį stuburą ir politiką imtų formuoti ne atsakomybės jausmas, o moralinis ir emocinis fonas. Tai jau matome JAV progresyviojo jaunimo kairėje, kur politiniai sprendimai dažnai vertinami ne pagal efektyvumą, o pagal „moralinį teisingumą“. Rezultatas – dar didesnė visuomenės poliarizacija, nepasitikėjimas ir kultūriniai karai.

Visiškai sutinku su teiginiu, kad demokratija negali būti terapinė erdvė moraliniam išsikrovimui – ji turi būti struktūrinis atsakomybės mechanizmas. Todėl balsavimas nuo 16 metų – ne pilietinės emancipacijos ženklas, o mūsų pačių politinės desperacijos išraiška.

Nuo Niujorko iki Vilniaus

Taigi, apibendrinkim viską, sudėliokime visus taškus ant i, o šias baigiamąsias ir apibendrinančias išvadas pavadinsiu „Nuo Niujorko iki Vilniaus“. Šiandienos jaunimas gyvena scenarijuje, kuriame paauglystė prasideda ankstėliau, o branda vėluoja, todėl vadinamoji tarpstadija (20–27 m.) yra ne išimtis, o norma. Tokia būsena kuria palankų dirvą politiniam ir socialiniam aktyvizmui: jauni žmonės ieško identiteto, savarankiškumo, prasmės – ir neretai randa tai ne tradicinėse partijose, bet įvairiuose judėjimuose ar bendruomenėse.

Šių dienų jaunimo aktyvizmas – tai paradoksas. Jis pilnas energijos, kūrybos, moralinės įtampos, bet stokojantis struktūros ir ilgalaikio įsipareigojimo. Tai karta, kuri tarsi nori teisybės, bet netiki institucijomis; kuri nori pokyčių, bet bijo ir nesupranta, kaip veikia valdžia ir valstybė; kuri kuria moralinius naratyvus, bet ne politines strategijas.

Amerikoje tai virto leftistiniais judėjimais – nuo Z. Mamdani iki A. Ocasio-Cortez, Europoje – „Fridays for Future“ bangomis. Tai yra jaunimo ir moksleivių klimato aktyvistų judėjimas. Lietuvoje – kultūrininkų ir prie jų besišliejančio jaunimėlio aktyvizmu bei akcijomis. Tačiau visus juos vienija bendras bruožas – šiuolaikinis jaunimas siekia ne integruotis į sistemą, o perkurti jos prasmę. Jei ši energija liks moraline, o ne politine, demokratija rizikuos prarasti pusiausvyrą tarp emocijos ir atsakomybės.

Tačiau skirtingai nei JAV ir Europoje, Lietuvoje tas jaunimo aktyvizmas jau akivaizdžiai statomas ant labai aiškių politinių bėgių. Tačiau čia mes vėl matome dar vieną didžiulę lietuviškąją veidmainystę, kai vadinamoji kultūros bendruomenė siekia ne padėti subręsti jauniems piliečiams (nors jai pačiai iki politinės brandos – kaip iki Mėnulio), o manipuliuoja juo ir savanaudiškai naudojasi.

Kartų konfliktas prie balsadėžių

Mes jau dabar susiduriame su nepatogiomis tiesomis ir pasekmėmis. Mūsų stebimas aktyvizmas jau tapo vienintele „teisinga“ pozicija – „mes žinome, kas yra teisinga“. Taip dar labiau padidinta netolerancija politiniams oponentams ir kitaminčiams, ir tai yra naujas Lietuvos visuomenės skaldymo ir supriešinimo etapas.

Čia aš pastebiu ir kitą pasekmę, kuri neabejotinai išryškės per kitus rinkimus: toks jaunimo politikavimas su stipriu moralizavimo prieskoniu yra atgrasus vyresnio amžiaus rinkėjams. Neabejoju, kad nematomas kartų konfliktas prie balsadėžių bus naujas Lietuvos reiškinys.

Daugiau skaitykite ČIA