Marius Kundrotas. Kiek pakęsime kankinimus

Šį mėnesį paskelbta parlamentinė iniciatyva uždrausti gyvūnų skerdimo metodus pagal musulmoniškas halal apeigas.

Argumentuojama, kad šie metodai – žiaurūs ir sukelia gyvūnams kančias, kurių galima išvengti.

Kas matė halal, o taip pat – ir košer skerdimo būdus, įsitikins, kad jie tikrai žiaurūs. Apgailėtina tai, kad ši iniciatyva teikiama be jokio konteksto, kuris liudytų bent menkiausią rūpestį gyvūnų kančiomis.

Iniciatoriaus nėra tarp tų politikų, kurie siūlytų griežtesnes bausmes už bet kokį gyvūnų kankinimą ar kviestų uždrausti kol kas galiojančią išimtį, leidžiančią paršelius kastruoti be nuskausminimo.

Ši iniciatyva – visai ne apie gyvūnų kančias. Ji – apie islamą. Taigi, musulmonams kankinti gyvūnus uždrausime, o visiems kitiems – leisime. Be to, blogis – tiktai kankinimas iš religinių paskatų.

Kankinimas dėl ūkinių interesų ar tiesiog dėl malonumo – leidžiamas ir gal net sveikinamas. Paršeliai mėsinėjami be nuskausminimo tik todėl, kad taip – pigiau.

Maža to, lig šiol laisvai pardavinėjami žiurknuodžiai, dažnai naudojami prieš šunis ir kates. Net jei gyvūnas yra žiurkė, vargu, ar ji nusipelno tokios kankinamos mirties, kokią sukelia tokios medžiagos. O kas atpirks šeimininko skausmą, kai degradavęs kaimynas šiuo legaliu kankinamos mirties įrankiu pasinaudoja prieš mylimą augintinį?

Paradoksalu, bet atsainiausiai, o kartais – tiesiog piktybiškai į gyvūnų kančias reaguoja politikai, deklaruojantys gyvybės kultūrą. Verta ir teisinga kovoti už žmogaus kūdikį, bet kaip kitos jaučiančios būtybės?

Tokia skirtis vedama žmonių, besivadovaujančių iškreipta krikščionybės samprata, pagal kurią žmogus – gamtos viešpats. Bet geras viešpats nėra išnaudotojas ar kankintojas, o globėjas. Žinoma, krikščionybė nėra budizmas ar džainizmas.

Krikščionybėje leidžiama gyvūnus naudoti ūkyje ar valgiaraštyje. Bet net ir maistui naudojamas gyvūnas turi teisę išvengti beprasmės kančios. Visų konfesijų krikščionims gražus pavyzdys – Pranciškus Asyžietis, kuris apskritai gyvūnus vadino mažaisiais broliais.

Lietuva jau žengė teisinga linkme, uždrausdama kailinių gyvūnų fermas, grįstas ydinga praktika, kai gyvūnai žudyti net ne dėl maisto ar kito gyvybinio poreikio, o dėl puošmenos, taigi – dėl tuštybės. Dabar kai kas bando šį draudimą atšaukti ar bent – nukelti.

Ir tai daro valstiečiai, veidmainiškai apsišaukę žaliaisiais. Jei moralines normas apibrėžia ekonomika, tai galime prisiminti, kad šiuo motyvu grįstos tokios socialinės santvarkos, kaip vergovė ir baudžiava.

O šiandien dėl ekonominių motyvų demokratinės šalys prekiauja su autoritariniais ir imperiniais režimais, taip skatindamos pastarųjų smurtą ir savivalę.

„Tušti narvai“ planuoja rengti ketvirtą protestą dėl be nuskausminamųjų kastruojamų paršelių (1) Amerikos vergvaldžių, Rusijos dvarininkų, šiandieninių Europos putinistų argumentai – identiški lietuviškųjų kaikarių ir verygų raudoms, kad priėmus tam tikrus sprendimus žlugs ištisi ūkio sektoriai.

Taip, jie žlugs. Ir ačiū Dievui. Tegul jie žlunga kuo greičiau, o iš kankinimo besiverčiantys vertelgos patiria kuo didesnių nuostolių. Tai – mažiausia galima bausmė už ilgametį pelnymąsi iš kančios.

Halal draudėjai dar turi galimybę parodyti, kad yra žmonės. Politikoje daug ką galima atleisti, tik ne veidmainystę.

Jei kalbama apie gyvūnų kančių naikinimą, tai reikia daryti kompleksiškai. O jei baisu žengti prieš tradicines ūkio šakas, tai juk ir halal yra verslas, generuojantis pinigus ir darbo vietas.

Žmogų žmogumi daro gebėjimas galvą nešioti aukščiau pilvo, o moralę laikyti aukščiau ekonomikos. Priešingas požiūris veda į paties žmogaus susinaikinimą.

Pirmiausia – dvasiškai.

Autorius yra istorikas ir politologas 

Skaitykite daugiau Delfi.lt