Pastaruoju metu Lietuvoje mes stebime naują reiškinį – jaunimo politinį aktyvizmą. Daugeliui gali pasirodyti, kad tai nevertas dėmesio reiškinys, į jį galima numoti ranka, nes tai kol kas nėra masinė veikla ir ji nieko nelemia.
Žvelgiant atsainiai ir nematant toliau savo batų nosies – taip, bet esu įsitikinęs, kad per ateinančius Seimo rinkimus šiuo nauju reiškiniu, kurio reikšmės daugelis politikų ir komentatorių dar nesuvokia, tikrai bus pasinaudota. Taip, kaip leftistiniu jaunimo aktyvizmu buvo pasinaudota per Niujorko mero rinkimus. Kol rašiau šį tekstą, mano įžvalgos dėl Lietuvos visiškai pasitvirtino.
Lietuvos kultūrininkų judėjimas, protestai ir jų politiniai performansai įgauna tam tikros energijos. Čia iškyla svarbiausias ir įdomiausias klausimas – kaip šios veiklos bus integruojamos į realią politiką.
Politologiniu požiūriu, jaunimo politinis aktyvizmas reiškia institucijų legitimumo krizę, nes dalis jaunų žmonių nebetiki rinkimais ir renkasi veiksmą „už institucijų ribų“. Mums tai yra naujas reiškinys, tačiau užsienyje jis jau sukėlė nemažai klausimų dėl politinio stabilumo. Vienas iš jų: kokia tų judėjimų vieta demokratinėje sistemoje, kokia yra jų atsakomybė bei atskaitomybė?
O štai Lietuvoje viskas buvo politizuota nuo pat pradžių: nuo atvirai politinių reikalavimų „kultūra be „Nemuno aušros“ iki Kultūros asamblėjos, kurios steigėjai visiškai atvirai kalba apie politinius tikslus, akcijas ir dalyvavimą rinkimuose. Teoriškai, tokie reiškiniai tarsi atveria naujus demokratijos horizontus, bet kartu ir iškelia klausimą: ar emocinis įsitraukimas be realios atsakomybės stiprina visuomenę ir daro demokratiją brandžią? Atsakymas aiškus – tik tuomet, kai aktyvistas tampa piliečiu, o pilietis – aktyvistu.
Apie viską – išsamiai: I dalis, II dalis.
…jaunimo politinis aktyvumas pasireiskia nenusakomu ***** ….ura koncerwatoms…ar …surikatoms – jau nebeskiriu juju…