Alytus, Velykų išvakarės, ketvirtadienis. Sunkiam ligoniui reikia konsultacijos. Telefonu atsiliepia sesutė ir informuoja, kad penktadienį daktarė dirbs iš namų. Penktadienis, šeštadienis, Velykos ir dar laisvas pirmadienis. Keturios laisvos dienos, puiku. Nuotolinis darbas arba darbas iš namų (DIN) tapo beveik šventąja karve, kurios nedrįsta paliesti joks progresyvus vadovas, bijantis būti apkaltintas „toksiškumu“ ar „mikrovadyba“.
Tačiau pažvelkime tiesai į akis: tai, kas prasidėjo kaip būtinybė, virto globalia tinginystės epidemija.
Atvykome į erą, kurioje didžiausias darbuotojo pasiekimas yra ne gerai ir laiku atlikta užduotis ar užbaigtas projektas, o sugebėjimas laiku atsakyti telefonu arba paspausti „Join Meeting“ likus penkioms sekundėms iki pradžios, tuo pat metu viena ranka kemšant sumuštinį, o kita – slepiant po stalu katę.
Prisimenate? Matėme ir Žemės ūkio ministerijos specialistę, kuri ekrane šmėstelėjo su bigudukais, ir žinomą socialdemokratę, siuntusią savo vyrą rusų laivo kryptimi, ir daug kitų darbštuolių.
DIN nėra naujas reiškinys. Jis pradėjo formuotis dar XX a. pabaigoje, kai Silicio slėnio vizionieriai nusprendė, kad programuotojui nereikia biuro, jei jis rašo gerus kodus. Iki 2020 m. Europoje iš esmės tai buvo nišinė praktika. „Eurostat“ duomenimis, 2019 m. nuotoliniu būdu nuolat dirbo vos 5,4 proc. ES darbuotojų.
Tikrasis sprogimas įvyko per COVID-19 pandemiją. 2020 m. pavasarį pasaulis užsidarė, ir staiga kiekvienas, kurio darbas reikalauja bent minimalaus smegenų pulsavimo prie ekrano, persikėlė ant sofos. Oficialios statistikos duomenimis, Jungtinėje Karalystėje nuotoliniu būdu dirbo maždaug 47 proc. darbuotojų, Vokietijoje apie 40proc., Nyderlanduose – daugiau nei 50 proc. aukštos kvalifikacijos darbuotojų. Piko metu Lietuvoje – apie 35–40 proc. Tai buvo masinis eksperimentas, vykdomas realiu laiku.
Nuotolinis darbas sumažina produktyvumą
Pradiniame etape daug kas tikėjo, kad nuotolinis darbas sumažins kaštus. Tačiau realybė pasirodė sudėtingesnė. HSBC bankas paskelbė apie planus mažinti biurų plotą, bet tuo pačiu turėjo investuoti šimtus milijonų svarų į skaitmeninę infrastruktūrą.
„Barclays“ banko vadovai vėliau pripažino, kad „dideli centriniai biurai vis dar reikalingi“. „Deutsche Bank“ investavo dideles sumas į saugų nuotolinį prisijungimą ir IT sistemas, nes išaugo duomenų nutekėjimo rizika.
Buvo fiksuoti akivaizdūs produktyvumo praradimai. Trumpai tariant, buvo sutaupyta ant kavos aparatų, bet gerokai daugiau išleista serveriams.
Tačiau didžiausias klausimas – ar nuotoliu žmonės dirba efektyviau?
Atsakymas priklauso nuo to, ką laikai darbu. Stanfordo universiteto tyrimai rodo, kad trumpuoju laikotarpiu produktyvumas kontroliuojamuose sąlygose gali padidėti iki 13 proc., tačiau ilgalaikėje perspektyvoje efektas silpnėja dėl izoliacijos ir motyvacijos kritimo.
JAV nepriklausoma tyrimų organizacija „National Bureau of Economic Research“ (NBER) nustatė, kad visiškai nuotolinis darbas kai kuriose veiklose sumažina produktyvumą apie 10 proc. „Microsoft“ 2021 m. vidaus tyrimas konstatavo sumažėjusią tarpkomandinę komunikaciją ir mažesnį inovacijų tempą. Žmonės tarsi ir dirba, bet mažiau sukuria.
Taigi, didžiausia kaina yra produktyvumo mitas. Ir čia klausimas labai paprastas: jūs dirbate ar tik esate prisijungę? „Aš namuose dirbu geriau, nes niekas netrukdo“, – sako darbuotojas, ką tik perskaitęs du elektroninius laiškus ir pažiūrėjęs dvi „Netflix“ serialo serijas. Harvardo verslo mokyklos ir Masačiusetso technologijų instituto (MIT) tyrimai rodo, kad ore tvyro saldus melas – DIN ir WFH entuziastai melavo. Minėtasis NBER atliko studiją Indijoje ir atskleidė, kad darbuotojų, atsitiktine tvarka priskirtų dirbti iš namų, produktyvumas buvo 18 proc. mažesnis nei dirbančių biure. Kodėl? Nes namuose nėra socialinio spaudimo. Biure tu matai kolegą dirbantį ir jauti gėdą naršydamas telefonu, o namuose vienintelis moralinis kompasas yra šaldytuvas.
Objektyviai žiūrint, DIN nėra nei katastrofa, nei utopija. Tai yra sistema, kuri tinka disciplinuotiems žmonėms, iš dalies – vidutiniškai daugumai ir leidžia „praslysti“ tiems, kurie to nori. Ir čia slypi visa problema.
Nuotolinis darbas yra amoralus
Pastaraisiais metais verslo lyderiai vis atviriau reiškia skepticizmą. Elonas Muskas rėžė tiesiai: „Nuotolinis darbas yra ne tik neproduktyvus, bet ir amoralus. Žmonės turi nustoti apsimetinėti, kad dirba.“ „Goldman Sachs“ vadovas Davidas Solomonas WFH pavadino „anomalija, kurią reikia ištaisyti kuo greičiau“. Net „Google“, ilgai dainavusi apie laisvę, dabar maldauja darbuotojų bent tris dienas per savaitę pasirodyti biure, nes inovacijų tempas gali kristi iki sraigės greičio. Net ir Europoje, kur tonas paprastai švelnesnis, vadovai kalba panašiai, bet mandagiau.
O jūs pabandykite sugrąžinti žmogų į biurą po dvejų metų gyvenimo su šlepetėmis.
Londone stebėjau kūrybiškumo olimpiadą ieškant priežasčių negrįžti. „Man per brangu važiuoti“; „Mano šuo patiria išsiskyrimo nerimą“; „Biure per garsiai ūžia kondicionierius, negaliu susikaupti“.
Britanijoje darbuotojai buvo net pradėję grasinti masiniais išėjimais iš darbo, jei juos privers palikti savo namų tvirtoves. Psichologai tai vadina komforto zonos patologija.
Šefildo universiteto tyrimai rodo, kad ilgalaikis nuotolinis darbas sukelia specifinę socialinę fobiją – žmonės atpranta nuo gyvo kontakto, tampa jautresni kritikai ir bijo tiesioginio vadovo žvilgsnio. Biuras jiems asocijuojasi su stresu, nors iš tiesų tai tėra sveika darbinė disciplina.
Darbuotojai – nori hibridinio modelio
Lietuva šiame kontekste atrodo kaip darbšti provincija, kuri labai nori būti kaip Londonas. Pas mus DIN kultūra įsišaknijo IT, bankų ir reklamos sektoriuose. Be to, juk matote automobilių spūstis jau nuo penktadienio vidurdienio, o jei nuvažiuosite į Vilniaus biurų miestelius penktadienį po pietų, rasite tik apsaugos darbuotoją ir keletą pasiklydusių kurjerių.
Lietuvos statistika rodo, kad apie 25–30 proc. kvalifikuotų specialistų vis dar dirba hibridiniu būdu. Problema ta, kad produktyvumo matavimas Lietuvoje vis dar dažniausiai remiasi „pasitikėjimu“, o tai dažnai reiškia „darau tiek, kad neatleistų“. Ir mūsų verslo lyderiai bijo garsiai pasakyti tiesą, nes „darbo rinka įkaitusi“ ir darbuotojai tuoj pat pabėgs pas konkurentą, kuris leidžia dirbti iš sodybos Molėtuose.
Lietuva šioje istorijoje atrodo kaip sumažintas Europos modelis. IT ir fintech sektoriai – stipriai nuotoliniai, tradiciniai verslai grįžta į biurus, o darbuotojai – nori hibridinio modelio. Yra ir papildomas aspektas: nemažai žmonių iš Vilniaus persikėlė į aplinkinius rajonus. Grįžimas į biurą jiems reiškia nepatogumą, o kartais ir visišką gyvenimo būdo keitimą.
Tai, kas dabar vyksta, galima pavadinti didžiuoju sugrįžimo farsu. Įmonės nori žmonių biuruose. Žmonės nori likti namuose. Rezultatas – tylus karas.
Britų Personalo ir plėtros instituto (CIPD), vienijančio žmogiškųjų išteklių profesionalus duomenimis, daugiau nei 60 proc. darbuotojų Jungtinėje Karalystėje renkasi hibridinį ar nuotolinį darbą, o dalis net svarsto keisti darbą, jei bus privaloma grįžti į biurą.
Tai tinginystės kultas
ES agentūros „Eurofound“ tyrimai rodo, kad darbuotojai kai kuriais atvejais darbo vietos lankstumą vertina labiau nei atlyginimo augimą. Įdomiausia sugrįžimo problemos dalis yra psichologija.
„Organizational psychology“ tyrimai rodo kelias pagrindines priežastis. Pirmoji – įpročio efektas. Žmogus prisitaiko greitai. Po 2–3 metų darbo iš namų biuras atrodo kaip svetima teritorija. Atsiranda komforto priklausomybė. Namai = kontrolė + patogumas. Biuras = taisyklės + kelnės su užtrauktuku. Atsiranda socialinės energijos stygius.
Po pandemijos daugelis žmonių patiria vadinamąjį socialinį nuovargį, kai bendravimas reikalauja daugiau pastangų nei anksčiau. Kitas svarbus veiksnys yra autonomijos praradimo baimė. Grįžimas į biurą suvokiamas ne kaip logistinis pokytis, o kaip išorinės kontrolės sugrįžimas.
Tačiau, kaip sakoma, turime būti brutaliai atviri – darbas iš namų yra kelias į modernų arba tylųjį socializmą.
Tai sistema, kurioje individualus indėlis ištirpsta anonimiškame online statuse ir sraute. Žmonės nebeieško būdų, kaip sukurti vertę, jie ieško būdų, kaip „optimizuoti savo buvimą“. Tai tinginystės kultas, pridengtas madingais šūkiais apie „darbo ir asmeninio gyvenimo balansą“.
Šį procesą aktyviai maitina pas mus sparčiai ir į darbinius santykius importuojamos woke ir DEI (Diversity, Equity, Inclusion) ideologijos. Jei vadovas paprašo darbuotojo grįžti į biurą, jis rizikuoja būti apkaltintas madingais niekais:
- Nedraugiškumu psichinei sveikatai, nes biuras – tai „trauma“.
- Biuras nepritaikytas neuroįvairovei, nes „man reikia tylos, kad galėčiau galvoti…“
- Ekologiniu teršimu, nes važiuoti į darbą yra nusikaltimas prieš motiną gamtą.
Mes pragaištingu vakarietišku pavyzdžiu praktiškai sukūrėme kartą, kuri jaučiasi „turinti teisę“ gauti visą atlyginimą už tai, kad sėdi namuose, geria latte ir retkarčiais pajudina pelę, kad „Teams“ neužgestų. Tai dvasinė degradacija.
Tikra kūryba, tikra konkurencija ir tikri proveržiai vyksta ten, kur žmonės susidaužia kaktomis, kur ore tvyro įtampa ir aštrūs kūrybiniai ginčai, o ne skalbinių minkštiklio kvapas. Ši politkorektiška tolerancija tinginystei veda į civilizacijos saulėlydį.
Kol kai kas diskutuoja, ar dienos biure nepažeidžia darbuotojo „vidinės ramybės“, kitose pasaulio dalyse žmonės dirba 12 valandų per parą, 6 dienas per savaitę. Pasirinkimas paprastas: arba mes sugrįžtame į realybę, arba užleisime vietą tiems, kurie dar nepamiršo, koks yra darbo prakaito kvapas.
Darbas iš namų yra prabanga, kurią mes sau leidžiame tik todėl, kad Lietuvoje yra per daug lengvų pinigų, kad žmonės gauna per daug pinigų, kurių nėra uždirbę, o dėl to – per daug išlepę. Tai tiesiausias kelias į ekonominę stagnaciją ir intelektinį degradavimą. Atėjo laikas užversti nešiojamus kompiuterius virtuvėse ir grįžti ten, kur daromi pinigai – į biurus.
Arba tiesiog prisipažinkime: daug žmonių, ypač valstybiniame sektoriuje, ne dirba, o tiesiog laukia algos, o iš biudžeto mokamas atlyginimas dažnai padabinamas nematomu atviruku su užrašu „ačiū, kad esi“.
NEPATOGIOS TIESOS
„Slack“ apklausos rodo, kad dirbdami iš namų žmonės didesnę darbo laiko dalį skiria ne darbui, o socialiniams tinklams ir buičiai.
*„RescueTime” analizė: realus produktyvus darbo iš namų laikas dažnai tesiekia apie 3–4 valandas per dieną, nepriklausomai nuo darbo modelio. Tai reiškia, kad žmonės nebūtinai yra tingesni, bet aplinka leidžia būti mažiau susikaupusiems darbui. Ir kai nėra aiškios ribos tarp darbo ir namų, atsiranda labai daug pilkų zonų.
*Darbas iš namų dažnai pristatomas kaip progresas. Ir iš dalies tai tiesa, bet yra ir kita medalio pusė. Kai darbuotojui suteiki daugiau laisvės, tu išlaisvini ir žmogiškas silpnybes. Ir galbūt tikrasis klausimas nėra „ar darbas iš namų yra tinginystė“.
Tikrasis klausimas yra paprastesnis ir nepatogesnis: kiek žmonių dirbtų taip pat intensyviai, jei jų niekas nematytų ir nekontroliuotų?
