Reaguodamas į LRT provokaciją, padariau nedidelį eksperimentą. Skirtinguose pokalbiuose uždaviau žmonėms klausimą ne visai į temą – kam priklauso Krymas?
Pasirinkau tuos, kieno įrašai akivaizdžiai rodė, kad jie radikalūs patriotai.
Atsakymų nebuvo daug, tad toli siekiančių išvadų nedarysiu. Visgi visi į klausimą sureagavo kaip į trolinimą ir provokaciją. Manau kad tokia ir turėtų būti normali reakcija.
LTR čia įžvelgė prorusiškumą ir idiotizmą. Tokiu atveju patriotizmą atvirai ir radikaliai deklaruojantys žmonės irgi yra idiotai ir Kremliaus mylėtojai?
Žinoma kad ne, net jeigu LRT besismagindama privilegija išsidirbinėti, kai už jų išsidirbinėjimą moka visi, sako kad taip.
Grįžtant prie klausimo esmės, tai ne pateisinimas politikams, kurie dėl savo naivumo pakliūva į trolių pinkles. Tai tiesiog priminimas, kad Lietuvai susiduriant su geopolitiniais iššūkiais dabar kaip niekad reikia laisvo ir objektyvaus žodžio, o ne nemokamo lovio.
LRT trolių fabrikas nestabdo
Savaitę pradeda teatralizuotu interviu, kurio pradinis tikslas buvo ne informuoti visuomenę, o pažeminti ir sukompromituoti politiką (nuoroda komentaruose). Nesirengiu gailėti politiko. Jis turi žinoti kur eina ir tam turi būti pasiruošęs. Tai jo asmeninė problema. Visgi negalima apsimesti ir nematyti, kaip po velnių eina žurnalistikos standartų likučiai, džiūgaujant madingų influencerių ir visuomenininkų įaudrintai miniai.
Straipsnio antraštė aiškiai parodo, koks šio interviu tikslas. Klausimas kieno Krymas yra normalus, į jį turi sugebėti atsakyti politikai. Tai toks pat normalus klausimas, kaip klausti kieno Vakarų Krantas, tik kažkodėl nei vienas žurnalistas šio klausimo neuždavė ne tik sveikatos viceministrui, bet ir užsienio politikos formuotojams. Pagrindinėje straipsnio pastraipoje žurnalistė politiką įvardija kaip statytinį ir nurodo jo atlyginimo dydį. Suprask, nelegalus nekompetentingas statytinis, suprantama prorusiškas ir dar gauna kosminę algą. Lyg ir viskas pasakyta.
Ne dar ne viskas. Panagrinėkime kaip veikia manipuliavimo mechanizmas. Panagrinėkime psichologinę interviu dinamiką, nes pagal tą pačią schemą veikia visi sukčiai. Kaip žinia sukčiavimas įgauna vis didesnį mastą, manau bus naudinga ir kitiems, kurie gali pakliūti į sukčių pinkles.
Pirmiausia siekiama parodyti pašnekovui draugiškumą. Sukuriama saugumo iliuzija. Žmogus praranda budrumą. Kalbant su nepatyrusiu politiku arba su sukčiais neturėjusiu reikalų žmogumi, įgauti pasitikėjimą nėra sunku. Tada prasideda lengvas spaudimas. Taikyti spaudimą ir primesti savo valią nesunku, kai žmogus rodo nepasitikėjimą.
Paskui prasideda atviras spaudimas, kuris žmogų išmuša iš vėžių ir jis pasimeta.
Ši technika naudojama ne išgauti informaciją, o išprovokuoti reakciją. Šio interviu tikslas buvo ne informuoti, o užklupti nepasiruošusį ir sukompromituoti.
Tai žurnalistikoje nėra draudžiama. Visgi tai žurnalistinės etikos klausimas. Visas interviu buvo sukonstruotas siekiant užklupti žmogų nepasiruošusį.
Akcentuojamas ne turinys, o žmogaus sutrikimas.
Kaip visada iš tokių atvejų reikia pasisemti kažką teigiamo. Tai bus gera pamoka visiems, kam gali tekti susidurti su sukčiais.
Šis psichologinio manipuliavimo metodas yra universalus.
Gal kas galėtų paaiškinti, kam Pozicijai.org reikalingi tokie paskviliai?!
Minėtą klausimą, kuris vis labiau tampa „madingu“ užduoda kvailiai, o atsakinėja į jį dar didesni kvailiai.
Po 1917 m. bolševikų perversmo Kalifornijos žydai-bankinikai išsinomojo iš Lenino Krymą už labai solidžią paskolą ir tikėjosi ten įkurti žydų valstybę „Krymo Kaliforniją“.
Jau pirmieji kibucai, kuriuos ten įkūrė žydai, buvo rentabilūs ir mokėjo maždaug po 100$ mokesčių į Rusijos federacijos biudžetą per metus, nežiūrint to, kad žemė buvo nederlinga ir trūko vandens.
Deja, Stalinas, perėmęs valdžią į savo rankas, turėjo kitokius planus dėl Krymo ir žydų. Ne be jo iniciatyvos dar 1921 m. kai jau buvo aišku, jog Leninas į valdžią negrįš, į kibucus buvo pasiųsti komisarai, tokie pat kokie po dešimtmečio kūrė kolchozus. Kibucų sekretoriatų vadovus arba ištrėmė į Sibirą, arba sušaudė. Vėliau kibucų pagrindų kūrė sovchozus, skirtingai nuo kolchozo, kur pirminiką rinko patys kolchoznikai, sovchozo direktorius skyrė partinė valdžia, t. y. viskas buvo griežtoje kontrolėje.
Kaip alternatyvą Krymo Kalifornijai Stalinas pasiūlė kurti žydų autonomiją tarp Byros ir Bidžado upių, Tolimuosiuose rytuose, deja, iš to nieko neišėjo.
Nors žydų valstybės kalusimas jau buvo išspręstas, N. Chruščiovas persikėlęs į Kremlių suprato, kad nuo paskolos grąžinomo Kalifornijos bankininkams neišsisuks. Kiek pamenu, tą paskolą reikėjo gražinti iki 1954 ar 1955 m. Va tada ir buvo sugalvotas ėjimas „arkliu“.
Kadangi Sovietų Sąjungoje tiek RTFSR, tiek UTSR buvo tarptautinės teisės subjektai (kartu su BTSR), tai Krymo teritoriją perdavė UTSR jurispudencijai. RTFSR buvo išgelbėta nuo tarptautinių sankcijų.
N. Chruščiovas vertėsi per galvą, kad įtiktų JAV ir, kad šį nereikštų pretenzijų UTSR. Sutiko vykti į JAV oficialaus vizito, kur jo žmona Nina, pasodinta šalia Džono Kenedžio stebino jį savo intelektu, liaudiškai tariant, užkalbėjo JAV prezidentui dantį, nes buvo baigusi dvi akademijas ir laisvai kalbėjo angliškai.
Tai, kad Lietuvoje nėra istorikų, dar nereiškia, kad niekas nežino istorijos. Ta tema yra buvę diskusijų įvairiose svetainėse ir prieš 10, ir prieš 20 metų ir visada išlysdavo koks nors pilypas su „neįkainuojamomis“ žiniomis.
Bent jau per pirmuosius 25 m., po Sovietų Sąjungos žlugimo, tik iš vieno ruso (žydo) yra tekę girdėti apie Krymo Kalifornijos klausimą. Tai buvo M. Poltoraninas, sovietmečiu dirbęs „Pravdos“ vyr. redaktoriumi, prie B. Jelceno buvo pirmasis ministro pirmininko pavaduotojas. Jis taip pat buvo ir komisijos pirmininkas, kuri revizavo KGB archyvus bei sprendė ką viešinti, o ką ne. Nežinau, kiek įrašų M. Paltaraninas padarė apie Krymo Kaliforniją, bet tame, kurį mačiau, jis nepatvirtino, kad Sovietų Sąjunga grąžino paskolą Kalifornijos žydams-bankininkams, nors apie tai, kad Rusijos Federacija, kartu su Kazachija ir dar kažkuo grąžino lendlizo skolą, gautą karo metu iš JAV – pasakojo.
Taigi, kad ir kas bei kokį gudrų atsakymą besuriestų apie Krymą, jis tikrai nepriklauso žydeliams-zelenskiams. Po Krymo karo 1853-56 m. ten gyveno Krymo totoriai, kurie anksčiau ar vėliau, vienokiu ar kitokiu būdu būtų įkūrę savo valstybę. Klausimas tik vienas – kas būtų su Sevastopoliu?
Nusipatrijotinusių skyrelis?
Krymas yra ginčytina teritorija, jeigu ką, nors kaip ir nusipatriotinę norėčiau, kad jis priklausytų Ukrainai.
Apgailėtina, kad Lietuvoje patriotizmas yra apgailėtinai susiaurintas iki „ruso kortos”. Man labiau prie širdies tie patriotai, kurie kovoja prieš mafiją, vagis, propagandą, cenzūrą, neteisybę, skurdą, už bėdžius, gimstamumą, suverenitetą, už laisvę, tiesą istorinę, metafizinę bei kvantinę.
O tuos, kur užlaužę skiepija, vagia, bet biški ir „prieš rusą” duoda, kur „militaristiškai” nutriedžia gražiausias Lietuvos vietas kaip Kapčiamiestis, nuvagia 6% BVP, aš norėčiau išdaužyti bažnyčioje, nes būtent bažnyčia yra geriausia vieta du*niams (ačiū Pozikei, pats save cenzūruoja, čigonas, negras vartotini, o du*nius nebe) mušti. Kaži kodėl toks noras man kyla?
O tokie klausimai kaip:
Kieno Krymas?
Kieno Kaliningradas?
Kieno Kurilai?
Kieno Karabachas?
Kieno Vakarų Krantas?
Kieno Gaza?
Kieno Jeruzalė?
Kieno Katalonija?
Ar sukinėti laiką, jei ne, kokį palikti, žiemos ar vasaros?
yra labai gerai, nes atsakymai į juos parodo nusipatriotinimo, nusizubrijymo, nusikapsukinimo, nusipropagandinimo, nusiburbulinimo lygį. Parodo, ar gyvis turi stuburą, ar sugeba savarankiškai mąstyti, ar yra bandos zombis. Parodo ne tai, ką atsako, bet kaip atsako.
O, jūs tikras proto bokštas, kad kovojate už „kvantinę tiesą”. Tai kilnu, drąsu ir tikrai patriotiška…
Nežinot, kam sudaromos tarptautinės sutartys? Argi tam, kad okupantai jų nesilaikytų?
Kas sudaro tarptautines sutartis?
Autorius (jis gi ir portalo redaktorius) ir yra vienas iš vatinukų, kuriems nepatinka nei :LRT, nei patriotai, nei klausimas „Kam priklauso Krymas?’. Vengimas atsakyti šį klausimas jam atrodo „Manau kad tokia ir turėtų būti normali reakcija…” Vadinasi, išsisukinėjimas „normali” reakcija? Štai kaip gimsta Penktoji kolona…
…idijotizmas valdo mus…na,dar ir auksas,zinoma….ura,bl……
IDIJOTAS turbūt dar pažangesnis už ***** silpnaprotis?
Patriotizmą deklaruoti reikia vis tik apdariai, kad kartais lemtingu momentu neliktum vienui vienas, kaip buvo atsitikę po karo, tiesa, tuomet ne dėl pačių lietuvių išdidumo
„Taikyti spaudimą ir primesti savo valią nesunku, kai žmogus rodo nepasitikėjimą” . Cituojamame sakinyje berods loginė klaida