Mielaširdingasis Marius Kundrotas parašė straipsnį „Tėvynės sąjungos žygis į dešinę“, kuriame įrodinėja, kad TS-LKD jau nebėra liberalų irštva, nes dėl permainų vadovybėje ir kitų paslaptingų veiksmų tapo normalia dešiniąja partija. Todėl esą alternatyvios dešinės radikalai yra Lietuvai jau nereikalingas balastas, dabar jau naujasis vadinamųjų konservatorių vadas nuves mus tinkama kryptimi.
Taip ar panašiai postringauja paslaptingasis Marius, o su tiesa tokie pareiškimai, kaip atrodo, siejasi tik tiek, kad vienas iš „konservatorių“ šulų yra vardu Žygis.
Taigi, kaip atrodo bent man, arčiau tiesos vis dėlto yra I. Šimonytė, ne taip seniai pareiškusi, kad ji ir L. Kasčiūnas iš esmės yra bendraminčiai, jų požiūriai neva nedaug skiriasi tik dėl atskirų detalių.
Negaliu atsikratyti nesmagaus įspūdžio, kad M. Kundrotas išmoningai pakeitė problemą, pradėjęs iš karto kalbėti vėjus apie pseudokonservatorių atsinaujinimą, neaptaręs prieš tai svarbesnio ir labiau pamatinio klausimo – o kas iškops Šimonytės antilietuvizmo pridergtas arklides? Kad ir kaip žiūrėtume, Kasčiūnas tikrai nepanašus į tą Heraklį, kuris išvalė Augėjo arklides (nežinau, ar tai buvo gėjaus, vardu Augis, tvartas, tačiau, manding, ir šiandien TS-LKD dominuoja ingridoidų balsai).
Kur nuves „konservatoriai“ – labai tikslių koordinačių nežinau, bet intuityviai jaučiu, kad neatsižadėjusiems Lietuvos idėjos žmonėms – nepakeliui.
Nemaloniai nuteikia ir tai, kad žinomas politologas, ne taip seniai save vadinęs tautininku, vartoja kairiosios pakraipos liberalų primestą terminologiją apie alternatyviąją dešinę kaip kažkokius radikalus. Štai aš pats lengvai įsivaizduoju, kad, tarkime, Vytautas Radžvilas stovi toje vietoje, kur ir privalo stovėti padorus politikas, dėl greitesnio patekimo į valdžią neatsisakantis byloti tiesos, todėl liežuvis neapsiverčia jo pavadinti alternatyvos atstovu ar radikalu. Jeigu laikytumės Kundroto mums bandomo primesti utilitarinio/ totalitaristinio požiūrio, kad pateisinami politikoje tik tie veiksmai, kurie leidžia užgrobti valdžią, pati politika būtų pradėta suprasti kaip kažkokia alternatyva tiesai ir žmoniškumui.
Kita vertus, Kundrotas galimai bent iš dalies yra teisus ne tiek pasakytomis, kiek numanomomis minėto straipsnio mintimis.
Iš tiesų, kažin ar I. Vėgėlei pavyks sutelkti aplink save pajėgas, kurios jau dabar galėtų konkuruoti su apsišaukėlių konservatorių ir socialdemokratų partijomis. Trafaretinis mąstymas perša išvadą: jam pritrūks charizmos. Taigi: belieka laukti ir neprarasti kantrybės…
Tiesa yra ir tai, kad net apsišaukėlius konservatorius reikia pagirti ir nebijoti pergirti, jeigu jie tyčia ar netyčia padaro kažką gero dėl Tėvynės išsaugojimo.
Kitas dalykas, kad tokie pokyčiai tarp vadinamųjų konservatorių yra deklaratyvaus pobūdžio, o sprendimai – pusiniai. Todėl ir sakome, kad skambiai pasivadinusi partija nepavys nė vėžlio.
Garsusis antikos filosofas Zenonas, vengdamas įkyrėti, nekartojo iš naujo savo mokytojo Parmenido išvados, kad būtis yra nedali nei laike, nei erdvėje, bet pabandė parodyti, į kokius neišsprendžiamus prieštaravimus (aporijas) galime įsipainioti, jeigu atsainiai žiūrime į Parmenido filosofijos ištaras.
Taip numatydamas Parmenido filosofijos palikimo populiarinimo kryptį, Zenonas be kitų, pateikė ir aporiją „lėtesnio nepavys net greičiausiasis“, dar kitaip vadinamą galvosūkiu apie greitakojį Achilą, kuris niekada nepavys vėžlio.
Kokios aplinkybės čia nurodomos, prasidedant logiškai neišsprendžiamo prieštaravimo lenktynėms? Ogi, besivejančiam, nors ir greitesniam, reikia laiko dalies, kad jis galėtų pasiekti tą vietą, iš kurios tos laiko dalies pradžioje pajuda priekyje esantis, nors ir lėtesnysis. Per tą laiko dalį, kol pirmasis pasieks minėtą vietą, antrasis savo ruožtu pajudės į priekį tam tikrą atstumą erdvėje. Taigi, jeigu erdvė ir laikas yra dalūs, o, be to, dalūs iki begalybės, Achilas lenktynių tiesėje galbūt kada nors priartės, jau beveik prisivys vėžlį, atsidurs šalia jo be galo arti, bet pirmasis vis dėlto niekada nepavys antrojo, juolab nėra jokių galimybių greitesniajam pralenkti lėtesnį.
Zenono aporijas laikui bėgant bandė išspręsti krūva matematikų, tačiau nė vienas iš jų taip ir nepateikė visų pripažįstamo galutinio atsakymo į šį loginį iššūkį, o teisiausi, regis, yra vis dėlto tie, kurie sako, kad Zenono aporijų formuluotėje ydinga yra pati dalumo per pusę prielaida, nes jokios laiko ar erdvės pusės pasaulyje nėra.
Zenono aporijų žiotys
kai sviedžiam tūkstantąją dalį kviečio
į langus balzganus: kažkas mus girdi
neišsigąsk jei žaluma jau kviečia
išeiti iš šešėlio sielą ten prigirdyt
kai amžių lekia nejudėdama strėlė
per begalinį amžiaus tarpų skaičių
suspėsi atsigrįžt ir kruvina gėlė
pražys į tavo širdį skaisčiai
kada vėžlys akis senoliškai vartys
įsižiūrėk į praeities pūliuojančias akis
achilas greitakojis vėžlio nepavys
achilą pralenkė virš debesų naktis
1984
SSSR vos pastumta griuvo dėl didėjančio ūkinio atsilikimo ir gaminio nekonkurentiškumo rinkose . Lietuva ,išnaudojusi progą , atgavo nepriklausomybę – ir , apimta patriotinio pakilimo, nutarė gražiai ir pasiturinčiai gyventi iš SSSR pražudžiusio ūkio Lietuvai tekusios dalies. Vagnoriaus vyriausybės pradėtis ūkio reformos buvo pripažintos gražios mūsų rankomis statytos Lietuvos griovimu.. Komunistai , užuot paaiškinę kas kaip, nes žinojo geriausiai, kurstė pakrikuios tautos nuotaikas ir 1992 sėkmingai grįžo valdžion. Bet jokių klaidų netaisė nes žinojo kad būtų nesąmonė, o tik naudojosi pradėtomis reformomis savo naudai. O teisuoliška tauta nutarė kad „visos jos vienodos” (partijos) ir niekuo negalima tikėti, nebent keršyti, balsuojant už Paksus ir Uspaksus, turime tokių iki dabar. Tauta nesuprato ir nesupranta iki šiol , kad atkūrus nepriklausomybę reikėjo kurti efektyviai veikiantį ūkį – o ne dar labiau teisingą kaip buvęs komunistinis
Na, tas Paksius išvis pasaulio stebuklas, kaip per itin trumpą laiką ir kitų galvas, konservatorių galvas, akimirksniu tapt Vilniaus meru, po savaitės premjeru ir dar po savaitės prezidentu – tapt Koncierva Numero Due. O tie, kurie priešinosi, buvo išmesti iš visko ir išvyti iš Tėvynės. Datas pasitikslinkite. Tingiu jas patikslinti, bet maždaug vaizdingai va taip. Lietuviai ir arklį prezidentu gali lengvai išsirinkti, jei to prireiktų Pasaulio Vyriausybei – tiek Kapsukėje jie dezuoti, užburti (užhipnotizuoti). Taip, kaip ir dabar. Žinoma, neosovietikai mažaraščių nuomonių nepripažįsta. Jiems pofig ką prastuliai mano. Ir Žemaitaitis jų slaptuoju patarėju, kaip tam drg.Liūtui Trockiui į palydą Peterburgan valdžiai paimti. Dyvų dyvai Mūs Lietuvoje, ne daugiau.
Pliurpalams galo nematyti, bet vežimas dėl to nejuda.
Nepavys, kol neištaisys didžiausios savo klaidos,- nereikalingų raidžių ir jas atitinkančių garsų, nebūdingų! lietuvių kalbai, atšaukimo.
Iš nepriklausomybės tauta ( prie demokratijos rinkimų baigtį nulemianti jos dauguma) entuziastiškai tikėjosi sugedusios rusiškos tvarkos pataisymo. O ne sugriovimo. Iš ko nusivylimas, užfiksuotas per 1992 Seimo rinkimus; ir besitęsiantis iki šiol, ką liudija kad ir prof. Landsbergio reitingai. Rinka, konkurencija, nelygybė, išjudinanti žmonių energiją pasirodė aiškiai ne prie širdies prie snūduriuojančio brežnevinio gyvenimo prisitaikiusiai tautai. Iš ko teisuoliška paprastų žmonių neapykanta apgavikams politikams ir juos vienijančioms partijoms. Bet kodėl tamsuomenę jos naiviame paklydime palaiko tautos šviesuomenė? Iš politikų ir partijų rekalaujanti sugebėjimo įtikti tautos daugumai, kokia ji yra? Ir sugebėjimo piktą, besiaikštijančią tautą vesti tautišku keliu – kas įmanoma esant valdžios ir žmonių tarpusavio pasitikėjimui, bet niekaip jo nesant.
Tikrai taip: kuro kainos ir visuotinis deziukas išjudins žmonių energiją. Pačio šviesuomenė kartais ne okupacinio režimo statytiniai – karo nugalėtojų statytiniai? Norėtume pačio patikslinimo. Dėkojame avansu.
Tikrai kartais statytiniai. Bet neišvengiamas išvadas vis tik padaro, kad ir pavėluotai ir nenorom, net statytiniai. Kuomet tautai būtinumas dar nėra aiškus. Nes tauta užstringa ties permainų teisingumu. Atranda kad neteisingos – ir stop! O koks gali būti teisingumas kada griūva pagal sumanymą pats teisigiausias projektas, vadinams komunizmo statyba. Turėtų tokiu atveju pradžiai pakakti bent šiokio tokio teisingumo, jeigu tik naujas projektas veikia. O ne, duok tautai dar didesnį teisingumą už nenusisekusį komunistinį.
Be tos komunizmo statybos Rusijos imperijoje Londonas nebūtų nugalabijęs konkurentės Vokietijos ir savo imperiją perdavęs Amerikės žinion Viniuko asmenyje. Jis gi Amerikos pilietis pagal motiną ir Dievo pasiuntinys, tiesa?
Bet kurią baigtinę laiko atkarpą galima (mintyse) padalinti į begalinį dalių skaičių. Jei imti jas iš eilės vardinti, užtruks be galo ilgai, bet pati baigtinė atkarpa bagsis kada turi bagtis ir laikas eis toliau. O Achilas, jai pasibaigus, pavis vėžlį. Tie dalykai išaiškinami pradinėse aukštosios matematikos paskaitose.
Tai Aristotelio atsakymas, kuris sako, kad reikia skirti potencialų dalumą mintyse ir aktualų dalumą tikrovėje. Tikrovė neva nėra dali iki begalybės, ji turi dalumo ribą, t. y. atomą. Kaip visi gerai žinome atomo, t. y. nedalumo ribos teorija vėliau buvo ne kartą paneigta. Paklauskite akademiko Jono, jeigu netikite. Kita vertus, pradiniai atsakymai nebūtinai yra galutiniai.
Praktiškai Achilas lengvai lenkdavo vėžlį ir Aristotelio laikais. Garbė (be ironijos) senovės filosofams kad jie tokioje praktiškai aiškioje situacijoje įžiūrėjo glūdintį loginį paradoksą. Bet po 2000 metų paradoksas buvo paneigtas matematiniu būdu. Begalinė teigiamų skaičių seka gali turėti baigtinę sumą – taip maždaug skamba iššifravimas .
Dėkoju už paaiškinimą, ypač ta apimtimi, kad Achilas praktiškai lenkdavo vėžlį net ir Aristotelio laikais. Drąsi hipotezė, nieko nepasakysi. Toli gražu nesu matematikas, tačiau net ir man akivaizdu, kad šio loginio paradokso sprendimas gali būti skirtingas, priklausomai nuo to, kaip yra atsakoma į tokius pačios matematikos filosofinius klausimus: a ) ar matematika tiksliai aprašo realų laiką ir erdvę, b) ar judėjimas yra tolydinis, ar diskretiškas dydis, c) kaip suprasti begalybę fiziniame pasaulyje? Ar stipriai perdėčiau ( abiem šio žodžio reikšmėm), jeigu dabar savo ruožtu forsuočiau hipotezę, kad Zenono aporijos kelia pačios matematikos savimonės klausimus?
Tai buvo diletanto žodis.
.
Paradoksai verčia matematikus perkratinėti pamatines prielaidas ant kurių, kartais gana ilgai, auga ir laikosi matematikos mūras. Tuo užsiima didieji matematikai ir paieškos sunkiai duodasi ir sunkiai suprantamos. Bent jau man, tai nieko negaliu aiškinti kitiems . Bet Zenono paradoksas apie Achilą ir vėžlį, kaip jis pateiktas, dabartinius filosofus trikdo be reikalo .Išaiškinanti matematika čia paprasta ir galutinė. Pakartosiu, begalinės skaičių sekos narių suma gali būti baigtinė. Gali būti ir begalinė, bet šiuo atveju kaip tik baigtinė
Kvailiavimui ribų nėra.
Konservatoriai po 1992 Seimo ir 1993 prezidento rinkimų turi teisę nepasitikėti lietuvių tautos dauguma.Jei ne Brazausko eurokomunistai, patys lietuviai daugumos valia būtų visai sutikę pasukti baltarusiškais takais dar pirma baltarusių. Šimonytės tikrai gan keistas manevras su migrantais įvyko prasidėjus Rusijos plataus masto operacijai prieš Ukrainą; gal tikintis greitos jos pabaigos (Ukrainos naudai), nežinau. Bet iki to per 30 metų konservatorių ir tautos savitarpio supratimą rodė prof Landsbergio, Juknevičienės, Kubiliaus, G.Landsbergio reitingai…
Ir vėl – šakėmis po drumstą vandenį… O žuvelės auksinės taip ir nesimato…
…kas gi zvejoja su sakem….
filosofas Čiuldė
…jei moki geriau – pademonstruok….tik vargu bau regesim tavuosius gebejimus…Sofos niurgzliu netruksta nunai.
Ar Jūsų mėgstamų socialdemokratų idėjos Lietuvos žmonėms – pakeliu, Edvardai?
…nepainioti sio Jono su anuo,gerbtinu.Sis trecias brolis….ir dar neissiblaives,sprendziant is minties ir parasymo.
Manau, lakmuso popierėlis, galimai aiškiau parodantis skirtumą tarp Šimonytės ir Kasčiūno ( taip pat Ažubalio, Rakučio) , yra požiūris į valstybinės lietuvių kalbos statuso stiprinimą, į švietimo valstybine lietuvių kalbą užtikrinimą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Štai Seimo interntetinėje svetainėje skelbiamame 2019 m. balandžio 29 d. Seimo narių A. Ažubalio ir L. Kasčiūno pranešime rašoma: parlamentarai kreipėsi į Vyriausybę dėl Vilniaus rajono valdančiųjų sistemingai diskriminuojamų lietuvių tėvų ir vaikų padėties.”Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai Audronius Ažubalis ir Laurynas Kasčiūnas šiandien vykusios spaudos konferencijos metu atkreipė dėmesį į Vilniaus rajono savivaldybės valdančiųjų vykdomą diskriminaciją lietuvių tėvų atžvilgiu. Seimo narių teigimu, Vilniaus rajone jau kelis dešimtmečius nekreipiamas dėmesys į naujakurių ir jų vaikų švietimo lietuvių kalba problemas.
Spaudos konferencijos metu kalbėjusio Vilniaus r. savivaldybės tarybos opozicijos lyderio Gedimino Kazėno teigimu, Vilniaus r. tėvų bendruomenės daug kartų kreipėsi į rajono savivaldybės tarybą dėl darželių arba papildomų grupių lietuvių kalba steigimo, tačiau šie prašymai nebuvo net tinkamai svarstomi.Vien per pastaruosius metus daugybė Vilniaus r. tarybos opozicijos atstovų parengtų sprendimų (iš viso 19 sprendimo projektų) dėl naujų darželio grupių lietuvių kalba steigimo buvo atmesti….
Šimonytė tuo metu berods buvo Lietuvos Vyriausybės ministrė pirmininkė. Iš jos jokios reakcijos šiuo klausimu.
Šioje Seimo kadencijoje 2025 m. spalio 21 d.Seimo nariai Ažubalis, Kasčiūnas kartu su Rakučiu, Starkevičium, Ulbinaite , Kazlavicku, Balčytyte „kreipėsi į švietimo, mokslo ir sporto ministrę Ramintą Popovienę, ragindami imtis skubių veiksmų, kad Mickūnų seniūnijos vaikai turėtų galimybę mokytis valstybine lietuvių kalba.Šiuo metu Mickūnų gyvenvietėje veikia tik dvi lenkiškos gimnazijos – Mickūnų ir Egliškių, o lietuvių kalba besimokantiems vaikams vietos nėra. Tuo tarpu Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos įsteigtame lietuviškame vaikų darželyje ugdoma net 110 vaikų, tačiau jiems vėliau nėra galimybės tęsti mokslų lietuvių kalba savo gyvenvietėje.”
Iš Šimonytės jokios reakcijos šiuo klausimu. Kaip ir iš Žygimanto Pavilionio ir likusių nepaminėtų konservatorių.Tarsi jiems nerūpi švietimo valstybine lietuvių kalba užtikrinimas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje?
Vėgėlė su Jankūnu „telkia Lietuvą”, bet tuo pačiu yra vienoje Seimo frakcijoje su Tomaševskio partijos atstovais, kurie karts nuo karto teikia pasiūlymus Tautinių mažumų įstatymo pakeitimams, kurie galimai įteisintų vietovių ir gatvių pavadinimus ir nevalstybinėmis kalbomis, nevalstybinių kalbų vartojimą valstybinėse įstaigose, t.y. galimai faktinę daugiakalbystę,o gal net,kas gali paneigti ir galimai faktinę Pietryčių Lietuvos autonomiją? Iš Vėgėlės ir Jankūno nesigirdi jokios pozicijos dėl jų frakcijos kolegų Tomaševskio partijos atstovų siūlymų. Susidaro įspūdis, kad Seimo nariui Vėgėlei labai rūpi Baltarusijos politinių kalinių likimas, tačiau dabartinės Baltarusijos teritorijoje ( aplink Gervėčius, Rimdžiūnuose, Pelesoje, aplink Brėslaują ir kitur) gyvenančių autochtonų lietuvių likimas Baltarusijos valdžiai uždarius visas lietuviškas mokyklas ir draugijas t.y. lietuvių kalbą, jo dėmesio lyg ir nesulaukia? Neradau Seimo narių Vėgėlės ar Jankūno pareiškimų dėl, mano nuomone, skandalingos padėties su naujų mokyklų valstybine lietuvių kalba nesteigimu Viniaus rajone. Tokia mano nuomonė.
….Zenono aporijas nesunkiai galima paneigti,Eschilo ir vezlio lenktynes lokalizuojant specifinej,toksiskoj aplinkoje – LT,kuomet paprasciausiu,vulgariu budu,vienas is begiku yra tiesiog….nuzudomas.Ta atlikom su Brunonu,kadel gi ir dabar nepakartojus – Gordijaus mazgus mokam isnarpliot kaip mat…ypac,konserwatoriai.
Eschilo 😀
Geriau, senas asile, nevaidink protingo, o pablevyzgok!
…bek prikakotu kelnyciu skalbtis kol mama nepamate.
Taip ir žinojau, kad tave domina berniukų kelnytės, senas реdоfile. Nori pauostyt?
…kad kakoti tai kakoti – kam stumbrai,o kam ir……..a a