Valdas Sutkus. Žlungantis vabzdžių verslas nori daugiau paramos ir daugiau direktyvų

Vabzdžių auginimo verslo lobistinė organizacija – Tarptautinė vabzdžių platforma maistui ir pašarams (International Platform of Insects for Food and Feed) paragino Europos Sąjungą nustatyti privalomas vabzdžių baltymų įmaišymo normas akvakultūros pašaruose. Ne rekomendacijas, o privalomas normas: 3 procentus 2027 metais, 5 procentus 2028-aisiais, 7 procentus 2029-aisiais, 15 procentų 2030 metais ir net 50 procentų iki 2050-ųjų. Kitaip tariant, kai žmonės neperka, kai rinka nesuveikia, belieka paskutinė pseudoverslo priebėga – valdininko direktyva.

Vabzdžių auginimo verslas buvo pristatytas kaip pažangos, klimato išganymo ir naujos maisto eros vėliavnešys. Iš tiesų tai tik dar vienas ideologinis projektas, kuris negali išsilaikyti be subsidijų, reguliacinio stūmimo ir be moralinio teroro prieš žmogaus skonį. Kol investuotojų pinigai liejosi, buvo kalbama apie mitybos revoliuciją. Dabar, kai atėjo sąskaitų apmokėjimo metas, staiga prireikė privalomų to produkto vartojimo normų. Tai joks ne verslas, o dirbtinai palaikoma lėšų įsisavinimo schema, kuri be politinio ramento judėti negali.

Atmetimo jausmas

Iškalbingas yra, pavyzdžiui, Kanados atvejis. Kanados valdžia rėmė bendrovę „Aspire Food Group“, kuri statė milžinišką svirplių auginimo objektą Ontarijo provincijoje. 2021 metų pavasarį bendrovė gavo 8,5 milijono Kanados dolerių automatizuotam svirplių auginimo objektui statyti. 2025 metų pradžioje negrąžinta skola Kanados žemės ūkio ministerijai dar sudarė 7,5 milijono Kanados dolerių, o pati bendrovė jau buvo gilioje finansinėje duobėje. Kitaip tariant, „pažangus“ valstybinis „ateities maisto“ projektas baigėsi labai senamadiškai – skolomis.

Kanados žiniasklaidoje pasirodė plačiai komentuota publikacija apie „Aspire Food Group“ fiasko, kurioje buvo pabrėžta paprasta šio verslo kliūtis – yuck factor, tai yra šleikštulio veiksnys, pasibjaurėjimo barjeras. Vienas vertinimų skambėjo taip: „didžiausia kliūtis yra ne technologija, ne rinkodara, o pats žmogaus atmetimo jausmas“. Galima pristatyti vabzdžių miltus kaip „aukštos kokybės baltymą“, galima juos apkarstyti klimato šūkiais, galima net pritempti prie sveikatingumo sąvokos, tačiau kai normalus žmogus pamato, kas jam siūloma, dažnas atsako ne akademine diskusija, o dažnai – netgi necenzūrine leksika.

Visa vabzdžių industrijos reklama metų metus buvo statoma ant prielaidos, kad žmogų galima perauklėti. Kad jo skonis yra tik socialinis konstruktas, kurį galima perrašyti reklama, mokymais, maisto ženklinimu ir moraliniu reketu. Tai grynai leftistinis požiūris į žmogų: jį reikia „atnaujinti“, „perprogramuoti“, „perauklėti“, „pastūmėti“ į teisingą pasirinkimą ir priversti elgtis „teisingai“. O jeigu jis nesutinka, reiškia, yra atsilikęs, neatsakingas prieš gamtą, emociškai nebrandus arba nepakankamai susipažinęs su „mokslu“. Ši schema pažįstama iš daugybės kitų ideologinių eksperimentų. Vabzdžių verslas tėra dar viena to paties modelio atmaina.

Pervertintos galimybės

Dar įdomiau tai, kad net ten, kur vabzdžių auginimo pramonė buvo pardavinėjama kaip tariamai tobula žiedinės ekonomikos forma, realybė pasirodė daug primityvesnė. Naujienų agentūros „Reuters“ 2025 metų analizėje buvo atvirai pasakyta, kad vabzdžių auginimas nėra jokia stebuklinga kulka (silver bullet) – vienu šūviu visas problemas išsprendžiantis sprendimas. Toje analizėje pabrėžta, kad buvo pervertinta ir galimybė šerti vabzdžius menkavertėmis atliekomis, o pats pramoninis modelis pasirodė gerokai sudėtingesnis ir brangesnis, nei buvo teigiama.

Dar blogiau – paaiškėjo, kad daugeliu atvejų vabzdžiai šeriami ne mistinėmis „šiukšlėmis“, o gana vertingomis pašarinėmis medžiagomis, tad dalis tariamo ekologinio stebuklo tiesiog neegzistuoja. Pramoniniu būdu auginami vabzdžiai reikalauja specifinės, subalansuotos dietos (dažniausiai grūdų, sojų ar kukurūzų pagrindu), kad jie augtų pakankamai greitai ir būtų saugūs vartoti. Naudojant tikras „šiukšles“, kyla didelė taršos, sunkiųjų metalų rizika, o ir patys vabzdžiai lėtai auga.

Vabzdžių pramonė buvo išpūsta dėl valdžios finansavimo ir kairiųjų aktyvistų spaudimo, kuris suformavo investuotojų madas, atsižvelgiant į klimato gelbėjimo politiką. Tyrimų centro Rethink Priorities tyrime apie investicijas į vabzdžių auginimo bendroves iki 2024 metų pabaigos suskaičiuota beveik 2 milijardai Jungtinių Valstijų dolerių investicijų. Tačiau iš jų mažiausiai 745 milijonai dolerių, tai yra maždaug 36 procentai, buvo nukreipti į bendroves, kurios vėliau užsidarė arba pateko į restruktūrizavimą. Tai trečdalis viso sektoriaus kapitalo. Be to, tas pats tyrimas rodo, kad sektorius buvo itin koncentruotas: vos septynios didžiausios bendrovės susiurbė apie 78 procentus visų investicijų. Vadinasi, visa „revoliucija“ stovėjo ant kelių didelių, rizikingų ir politiškai angažuotų projektų.

Ryškiausias šios griūties paminklas – prancūzų bendrovė „Ÿnsect“. Dar visai neseniai ji buvo rodoma kaip Europos bioekonomikos pažiba, kaip pavyzdys, kaip reikia kurti „ateities maistą“. Dabar apie ją rašoma visai kitu tonu. Įmonė, kuri kažkada pritraukė kelis šimtus milijonų dolerių investicijų, 2024 m. pabaigoje oficialiai kreipėsi į Prancūzijos teismą dėl apsaugos nuo kreditorių, o 2025 metų pabaigoje sektorinė spauda jau atvirai kėlė klausimą, ar „Ÿnsect“ žlugimas nereiškia, kad visa pramonė buvo pernelyg brangiai ir pernelyg optimistiškai suprojektuota. Kitaip tariant, nepakako pasistatyti labai modernią gamyklą. Reikėjo dar ir tokios rinkos, kuri už tą produktą mokėtų. O čia ir paaiškėjo silpnoji vieta: vartotojas nebuvo pasirengęs finansuoti ideologinės fantazijos vien todėl, kad Briuselyje ar Paryžiuje ji gražiai skambėjo konferencijose.

Žmogaus neįmanoma be galo priešinti su jo prigimtimi

Kai visas šis statinys pradėjo braškėti, sektorius ėmė dar garsiau belstis į politikų duris. Tarptautinė vabzdžių platforma maistui ir pašarams dabar ne tik prašo privalomų vabzdžių baltymų normų akvakultūros pašaruose, bet apskritai stumia logiką, pagal kurią politinė valdžia turi „skatinti sektoriaus augimą“. Tikras verslas ieško kliento. Netikras verslas ieško biurokrato. Tikras verslas įrodo, kad žmogui reikia jo produkto. Netikras verslas aiškina, kad žmogų reikia palenkti, pataisyti, pamokyti ir galų gale priversti.

Visgi, svarbiausia čia yra kultūrinė išvada. Leftistinis projektas labai dažnai gimsta ne iš to, kas žmonėms natūralu, o iš to, ką kairieji aktyvistai nori žmonėms primesti. Pirma paskelbiama, kad sena tvarka ydinga: tradicinė gyvulininkystė esą bloga, tradicinė mityba bloga, žmogaus skonis nepatikimas, jo nuojauta nereikšminga. Tada pasiūloma nauja „pažangi“ alternatyva. Tada paaiškėja, kad ji brangesnė, menkiau pageidaujama, sunkiau išplėtojama ir priklausoma nuo valstybės paramos. Ir kai vartotojas jos nepriima, kaltinamas ne projektas, o pats žmogus. Esą jis nepakankamai sąmoningas, nepakankamai edukuotas, nepakankamai „atviras naujovėms“. Štai taip veikia visas šis mechanizmas.

Vabzdžių verslo žlugimas sako labai paprastą dalyką: žmogaus neįmanoma be galo priešinti su jo prigimtimi. Galima jį kaltinti, galima jį gąsdinti klimatu, galima žadėti jam tariamą išganymą, galima dalyti subsidijas ir rengti politines strategijas. Bet kai visa tai susiduria su kasdieniu žmogaus sprendimu – ką aš valgysiu ir ko aš nenoriu valgyti – paaiškėja, kad tikrovė yra stipresnė už direktyvą.

Vabzdžių pramonė žlugo ne todėl, kad buvo per mažai reklamos ar per mažai valdžios paramos. Ji suklupo todėl, kad nuo pat pradžių buvo statoma ant apgaulės – ant prielaidos, jog žmogaus prigimtį galima laikyti menku trukdžiu. O kai verslas pradeda karą prieš pačią žmogaus prigimtį, jis anksčiau ar vėliau gauna ne pelną, o bankroto administratorių.