Rusiškas pasaulis. VI dalis.
2023 metų spalį priešais Lietuvos konsulatą Kaliningrade iškilo bronzinis Michailas Muravjovas. Vilniaus generalgubernatorių, 1863–1864 metų lietuvių ir lenkų sukilimą malšinusį egzekucijomis ir tremtimis, lietuviai praminė Koriku. Naujoji skulptūra – kopija paminklo, kurį Rusijos imperija 1898 metais pastatė Vilniuje. Atidengimo iškilmėse tuometis Kaliningrado gubernatorius Antonas Alichanovas Muravjovą vadino sektinu pavyzdžiu.
Paminklas primena tris Maskvos taikytus Lietuvos pajungimo būdus: karinį užkariavimą, vietos politinio elito pajungimą ir mėginimą užgniaužti užkariautos šalies istorinį bei kultūrinį savarankiškumą, sunaikinti tautinį paveldą. Šie būdai veikė kartu. Kariuomenė užimdavo teritoriją, vietiniai talkininkai padėdavo ją valdyti, o caro pareigūnai aiškindavo, kad užkariautojas tik sugrįžo į savo istorines žemes.
Maskva tokių pretenzijų turėjo dar Ivano III laikais, kai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdomas rusėnų žemes skelbė savo tėvonija. Tačiau jėgų santykis ne visada buvo jos naudai. XVII amžiaus pradžioje Rusiją krėtė taip vadinama Smuta (sąmyšis) – dinastinė krizė ir kovos dėl sosto. Abiejų Tautų Respublikos kariuomenė įžengė į Maskvą, o jos įgula dvejus metus laikėsi apsupta Kremliuje. 1612 metų rudenį išbadėję gynėjai pasidavė Kuzmos Minino ir Dmitrijaus Požarskio suburtiems maskvėnų kariniams daliniams. Dalį šios įgulos karių rusų kazokai išžudė, nors prieš pasidavimą buvo pažadėję išsaugoti jų gyvybes. Likusieji pateko į nelaisvę, kai kurie joje išbuvo iki 1619 metų.
Šį įvykį jau Putino Rusija 2005 metais pavertė valstybine švente – lapkričio 4-ąją mini Tautos vienybės dieną, skirtą lenkų ir lietuvių išvijimui iš Kremliaus. Šia švente Putino valdžia pakeitė lapkričio 7-ąją, bolševikų 1917 m. perversmo metines. Naujosios Rusijos simboliu Kremlius pasirinko pergalę prieš Lenkiją ir Lietuvą.
Per pusę amžiaus padėtis pasikeitė. Maskvos carai sustiprino centrinę valdžią, samdė užsienio karininkus ir pertvarkė kariuomenę. Respubliką tuo metu sekino kazokų sukilimas Ukrainoje, o vėliau ir švedų įsiveržimas. Trūko pinigų samdomai kariuomenei, reikėjo gintis keliuose frontuose. Caras Aleksejus Michailovičius pasinaudojo kazokų perėjimu Moskovijos globon ir pradėjo karą prieš Respubliką.
1655 metų rugpjūtį Moskovijos ir kazokų kariuomenė užėmė Vilnių. Kareiviai plėšė namus, bažnyčias ir vienuolynus, žudė gyventojus, degino pastatus. Okupantai grobė turtą, o amatininkus prievarta išveždavo į Moskovijos valdas. Caras pasiskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, paskyrė vaivadą, įvedė naują administraciją. Miestiečiai turėjo išlaikyti įgulą ir prisiekti svetimam valdovui. Maskvai reikėjo ne vien karo grobio, bet ir paklusnių naujų valdinių.
Ypač skaudžiai nukentėjo Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai. Juos užpuolikai išplėšė ir sudegino. Vėliau, Lietuvos kariuomenei atgavus sostinę, rūmai taip ir nebuvo atstatyti. Ilgi karai išsekino valstybės iždą, o bendras Respublikos valdovas daugiausia rezidavo Varšuvoje. Lietuvos bajorai vis dėlto ne kartą reikalavo rūmus atkurti, kad valdovas galėtų dalį laiko leisti ir Vilniuje, bet to taip ir nebuvo padaryta.
Moskovija tąkart Vilniaus ilgiau neišlaikė. Jai teko kariauti ir su Švedija, o Respublika, sudariusi su švedais taiką, galėjo sutelkti pajėgas prieš rusus. Lietuvos kariuomenė laimėjo mūšių, 1660 metais atsiėmė miestą ir apsupo caro įgulą pilyse. Maskvėnų įgula kapituliavo kitų metų pabaigoje. Tačiau dešimtmečius trukę ilgi karai su rusais ir švedais Respubliką nualino.
XVIII amžiaus pradžioje Moskovijai atsivėrė nauja galimybė kištis į Respublikos reikalus. Jos valdovas Augustas II, kartu buvęs Saksonijos kurfiurstu, kaip Saksonijos valdovas sudarė sąjungą su caru Petru I ir pradėjo karą prieš Švediją. Augustas siekė iš Švedijos atimti Livoniją ir taip sustiprinti savo valdžią Abiejų Tautų Respublikoje. Saksoniją jis valdė beveik neribotai, o Respublikoje jo galias varžė bajorija ir Seimas. Livonijos užkariavimas turėjo padėti įtvirtinti jo dinastiją Respublikos soste. Petras I, savo ruožtu, siekė atimti iš Švedijos Baltijos pajūrio žemes. Abu valdovai susitarė kartu pulti švedus ir pasidalyti jų valdas. Taip asmeniniai Augusto II dinastiniai siekiai tapo karo, į kurį buvo įtraukta ir Lietuva, pradžia.
Švedijos karalius Karolis XII sutriuškino Augusto II kariuomenę, įsiveržė į Lietuvą ir Lenkiją ir pareikalavo nušalinti karalių. Respublika nepajėgė nei apsiginti, nei pati išspręsti sosto klausimo. Švedų remiami bajorai 1704 metais karaliumi išrinko Poznanės vaivadą Stanislovą Leščinskį. Augustas II su savo šalininkais tęsė kovą ir rėmėsi Petro I kariuomene. Tačiau švedams įsiveržus, Augustas buvo priverstas pasitraukti iš Respublikos sosto ir liko savo paveldimoje Saksonijoje. Leščinskis karaliavo remiamas švedų kariuomenės.
Kai 1709 metais Petras I sumušė švedus prie Poltavos, Leščinskis neteko užtarėjų, o Augustas, padedamas rusų, susigrąžino sostą. Tačiau jis Respublikoje pasiliko savo saksų kariuomenę. Saksų kareiviai buvo apgyvendinami bajorų dvaruose, reikalavo maisto, pašarų arkliams, pinigų ir rinko priverstines kontribucijas. Karalius siekė užsitikrinti nuolatines pajamas šiai kariuomenei, kurios nekontroliavo Respublikos etmonai. Bajorai pagrįstai baiminosi, kad Augustas, remdamasis svetimais pulkais, ilgainiui galės valdyti, nepaisydamas Seimo ir jų politinių teisių. Bajorai sukilo – 1715 metais Lenkijoje sudarė Tarnogrudo, o kitais metais Lietuvos bajorai – Vilniaus konfederaciją. Prasidėjo ginkluotos kovos su saksais.
Nei karalius, nei konfederatai nepajėgė nugalėti, todėl Augustas II vėl kreipėsi į Petrą I. Caras pasisiūlė tarpininkauti ir į Respubliką įvedė apie 18 tūkstančių maskvėnų karių. Jų spaudžiami karalius ir bajorai susitarė: saksų kariuomenė turėjo pasitraukti, karaliaus valdžia buvo apribota, o Respublikos kariuomenei nustatytas maksimalus leistinas dydis ir finansavimas. Lietuvai numatyta apie šešis tūkstančius kariuomenės etatų. Susitarimą 1717 metų Seimas patvirtino per kelias valandas. Kalbėti leista tik maršalkai, kad niekas negalėtų sužlugdyti nutarimų, pasinaudodamas „liberum veto“ (veto teise). Todėl Seimas pramintas Nebyliuoju. Karalius Augustas II sėdėjo soste, o Seimo maršalka Stanislovas Leduchovskis, kaip pasakoja istorikai, jam priekaištavo dėl per jo valdymą nusiaubtos, „pelenais virtusios“ tėvynės. Bajorai atsikratė saksų kariuomenės, tačiau jų vidaus ginčą jau sprendė Moskovijos caras, savo valią paremdamas kariuomene. Respublikos karalių į sostą grąžino maskvėnai, o jo konfliktą su bajorais išsprendė Moskovijos caras.
Po Nebyliojo Seimo karaliaus valdžia liko silpna, kariuomenė nedidelė, o didikų grupuotės toliau tarpusavyje pešėsi dėl įtakos. Moskovijos diplomatai papirkinėjo didikus, kurstė jų nepasitikėjimą karaliumi, skleidė gandus apie tariamus sąmokslus. 1729 metais įtakingiausi Lietuvos didikai, suderinę veiksmus su maskvėnais, net susitarė žlugdyti visus Seimus iki Augusto II mirties. Valstybė nebegalėjo priimti svarbiausių įstatymų ir stiprinti kariuomenės. Kai 1733 metais bajorai karaliumi išrinko Stanislovą Leščinskį, Moskovija pasiuntė kariuomenę ir į sostą pasodino jo varžovą Augustą III, kurį palaikė dalis kitų Respublikos bajorų – Leščinskio oponentų. Maskvėnai rėmė tai vieną, tai kitą didikų grupuotę, tačiau visada siekė to paties – kad Respublika liktų silpna, susiskaldžiusi ir priklausoma nuo Moskovijos.
Per pusę amžiaus Respublika iš dar daugmaž savarankiškos valstybės virto visiška Moskovijos įkaite. Petro I laikais caras dar iš tolo kišosi į Respublikos karaliaus ir bajorų ginčus, o carienė Jekaterina II jau sprendė, kas sėdės Respublikos soste ir kokie įstatymai joje galios.
1764 metais karaliumi tapo Rusijos kariuomenės remiamas buvęs Jekaterinos II meilužis Stanislovas Augustas Poniatovskis. Tačiau jis pabandė valdyti savarankiškai ir pradėjo reformas, kurios būtų sustiprinusios Respublikos kariuomenę ir valstybę. Tada Jekaterina atsisuko prieš savo pačios statytinį. Jos pasiuntinys Nikolajus Repninas sutelkė reformų priešininkus. Varšuvą apsupo Moskovijos kariuomenė. Mieste stovėjo sargybos, išvykti buvo galima tik su maskvėnų vadovybės leidimu. Maskvėnų raiteliai patruliavo gatvėse ir grasino, kad „dar ir galvos lėks“. Reformų teko atsisakyti.
Poniatovskis buvo Apšvietos epochos žmogus, išsilavinęs ir susipažinęs su Vakarų Europos valdymo sistemomis. Jis suprato, kad „liberum veto“, silpna vykdomoji valdžia, menkas iždas ir maža kariuomenė stumia Respubliką į pražūtį. Poniatovskis iš pradžių manė galėsiąs suderinti du dalykus: stiprinti Respubliką ir išsaugoti Moskovijos paramą. Tačiau Moskovija neleido vykdyti reformų, kurios galėjo panaikinti jos įtakos pagrindą – silpną Respublikos santvarką. Galiausiai 1795 metais Poniatovskis neteko sosto. Jekaterinos nurodymu jis, lydimas Rusijos dragūnų, buvo išvežtas iš Varšuvos į Gardiną ir pasirašė sosto atsisakymo aktą. Jekaterina II vėliau sakė suklydusi, pasirinkdama Poniatovskį. Jis mirė Peterburge faktiškai gyvendamas namų arešte jam, kaip buvusiam monarchui, paskirtuose rūmuose.
Tokiomis aplinkybėmis 1768 metų sutartimi Respublika buvo priversta iškilmingai „paprašyti“ Jekaterinos II visiems laikams garantuoti jos santvarką ir politinę sistemą, įskaitant valstybę paralyžiavusį „liberum veto“. Imperatorė savo ir įpėdinių vardu įsipareigojo šią santvarką išsaugoti ir ginti. Taip Rusija privertė Respubliką įteisinti svetimos valstybės diktatą. Jekaterina įgijo teisinį pagrindą priešintis reformoms ir panaudoti kariuomenę jos norimai santvarkai palaikyti. Moskovija ne tik sukėlė Respublikos politinį paralyžių – ji primetė sutartį, pagal kurią galėjo jėga užkirsti kelią valstybės bandymams sustiprėti.
Netrukus Rusija, Prūsija ir Austrija pirmą kartą pasidalijo Respublikos žemes. Reformatoriai dar mėgino gelbėti likusią valstybę: panaikinti „liberum veto“, sustiprinti vykdomąją valdžią, padidinti kariuomenę, išplėsti miestiečių teises. 1791 m. gegužės 3-iosios konstitucija turėjo išvesti Respubliką iš paralyžiaus, o Abiejų Tautų tarpusavio įžadas užtikrino Lietuvos teises bendrose institucijose. Tačiau dalis didikų reformoms priešinosi: bijojo prarasti politinę įtaką ir tikėjosi su svetima kariuomene nugalėti vidaus varžovus.
Jekaterina II pasinaudojo šiuo dalies Respublikos didikų priešiškumu reformoms. Imperatorė pasikvietė juos į Peterburgą, kur Jekaterinos pareigūnai parengė taip vadinamos Targovicos konfederacijos manifestą. Dokumentas buvo paskelbtas taip, tarsi konfederacija būtų susikūrusi Respublikoje, o jos vadai „savanoriškai“ prašytų Moskovijos pagalbos. Jekaterina pasiuntė apie 100 tūkstančių karių. Taip Rusija, pasitelkusi Respublikos didikus, savo karinę invaziją pavertė tariamai teisėtu atsaku į jų pagalbos prašymą. Užėmę Vilnių, rusai padėjo sukurti atskirą Lietuvos generalinę konfederaciją. Respublikos didikai skelbė ginantys bajorų laisves, bet kartu naikino Respublikos reformas ir rėmėsi svetimais pulkais.
Karinė prievarta keitė ir pačių bajorų laikyseną. Dalis žemvaldžių ėmė rūpintis savo dvarais ir pareigomis naujojoje sistemoje. Konfederacijų kanceliarijos sudarinėjo teisės aktus, įstaigose atsirado nauji pareigūnai. Maskvėnų karininkams nereikėjo patiems rašyti kiekvieno potvarkio. Tai atlikdavo vietiniai žmonės, o okupantų kariuomenė garantavo, kad jų sprendimai bus vykdomi.
Paskutinis Abiejų Tautų Respublikos Seimas 1793 metais Jekaterinos II nurodymu buvo sušauktas Gardine. Jo užduotis buvo įteisinti antrąjį Respublikos padalijimą tarp Rusijos ir Prūsijos. Seimas jau buvo priverstas patvirtinti žemių atidavimą Rusijai, tačiau atkakliai priešinosi sutarčiai, kuria Prūsijai turėjo atitekti Gdanskas, Torunė ir didelė dalis vakarinių Respublikos žemių. Naktį rusų kareiviai apsupo Gardino pilį, kazokai išvežė opozicijos atstovus, o karininkai įžengė į posėdžių salę. Rugsėjo 24-osios paryčiais, ketvirtą valandą ryto, Seimo maršalka paklausė, ar deputatai sutinka patvirtinti sutartį su Prūsija. Salė tylėjo. Maršalka paskelbė, kad tyla reiškia pritarimą. Taip Rusija privertė Respublikos Seimą įteisinti dar vieną savo valstybės apiplėšimą. Prieš septyniasdešimt šešerius metus Varšuvos Nebyliajame seime deputatams buvo uždrausta kalbėti. Gardine deputatai tylėjo protestuodami, tačiau jų tyla buvo paversta sutikimu atiduoti savo valstybės žemes. Respublikos likimą sprendė svetima kariuomenė, o jos Seimui buvo paliktas tik dekoracijos vaidmuo.
1795 metais Rusija, Prūsija ir Austrija galutinai pasidalijo Respubliką. Didžioji dabartinės Lietuvos dalis atiteko Rusijai. Didikai, pasikvietę svetimą kariuomenę savo privilegijoms išsaugoti, padėjo sunaikinti valstybę, kurioje tas privilegijas turėjo.
1793 metais, po antrojo Respublikos padalijimo, Jekaterina II liepė įamžinti Moskovijos užkariavimus medalyje. Vienoje jo pusėje buvo imperatorės atvaizdas, kitoje – dvigalvis erelis, naguose laikantis 1772 ir 1793 metais užgrobtų žemių žemėlapius. Virš jų iškaltas užrašas „Отторженная возвратихъ“ (liet, Atplėštąsias sugrąžinau). Taip Moskovija svetimų žemių užgrobimą paskelbė istorinio teisingumo atkūrimu. Respublika dar nebuvo galutinai sunaikinta, o Jekaterina jau šventė jos teritorijų grobimą, skelbdama jas nuo seno priklausiusiomis Moskovijai.
Šitaip svetimos teritorijos užgrobimas buvo pristatytas kaip teisėtas „istorinių žemių“ susigrąžinimas. Nuo Ivano III laikų Moskovija jau reiškė pretenzijas į Lietuvos valdytas rusėnų žemes, vadindama jas savo tėvonija. Jekaterina tą seną pretenziją pavertė oficialia užkariavimo formule. Rusijos imperija, užvaldžiusi skirtingų tautų ir tikėjimų kraštus, skelbė, kad ne plečia savo sienas, o atkuria istorinę tvarką. Medalis išleistas dar iki galutinio Respublikos sunaikinimo, bet jau skelbė principą: užkariautojui pakanka paskelbti žemę istorine nuosavybe, ir karinė prievarta tampa teisingumo atkūrimu.
Po 1830–1831 metų sukilimo caras Nikolajus I ėmė naikinti ir Lietuvos institucinio savarankiškumo likučius. Buvo uždarytas Vilniaus universitetas, vėliau panaikintas Lietuvos Statutas. 1840 metais iš Lietuvos Vilniaus ir Lietuvos Gardino gubernijų pavadinimų caro įsaku išbrauktas net Lietuvos vardas. Caro raštuose kraštas vis dažniau virto „Šiaurės vakarų kraštu“.
Kai 1863 metais Lietuva vėl sukilo, caras atsiuntė Muravjovą. Vilniaus karo tribunolas trijose gubernijose nuteisė apie 2 tūkst. sukilimo dalyvių ir rėmėjų. Dalis jų buvo pakarti, kiti siunčiami į katorgą ir tremtį. Muravjovas siekė palaužti ir platesnius visuomenės sluoksnius, kurie rėmė sukilimą. Bajorai netekdavo dvarų, dvasininkai buvo persekiojami, kaimams skiriamos baudos. Valdžia ribojo Katalikų Bažnyčios veiklą, uždarinėjo maldos namus.
Po sukilimo Muravjovo administracija ėmė drausti lietuviškas knygas lotyniškais rašmenimis, jų įvežimą bei platinimą. Lietuviams buvo brukamas rusiškas raidynas – „graždanka“. Tačiau knygas Mažojoje Lietuvoje spausdino Motiejaus Valančiaus remiami leidėjai, per sieną jas gabeno knygnešiai, vaikus slaptose mokyklose mokė daraktoriai. Pasirodė leidiniai „Aušra“, „Varpas“. Okupantų valdžia persekiojo tūkstančius platintojų ir skaitytojų, bet knygos toliau keliavo.
Spaudos draudimas palietė net tuos, kurie niekada nesidomėjo politinėmis kovomis. Norint nupirkti vaikui lietuvišką elementorių ar šeimai maldaknygę, reikėjo kreiptis į nelegalų platintoją. Policija konfiskuodavo leidinius, teismai skirdavo baudas ir tremtį. Knygnešių darbas rėmėsi ištisu pasitikėjimo tinklu: spaustuvininkais Prūsijoje, sieną pereinančiais nešikais, ūkininkų slėptuvėmis, kunigais ir daraktoriais. Valdžia galėjo suimti vieną žmogų, bet spaudą perimdavo kitas. Būtent tokio kasdienio pasipriešinimo ji nesugebėjo palaužti.
Lietuvių pasipriešinimas neapsiribojo spauda. Pavyzdžiui, Kražiuose 1893 metais parapijiečiai gynė bažnyčią nuo caro valdžios įsakyto nugriovimo. Gubernatoriui nepavykus išvaikyti parapijiečių, kitą rytą atvyko trys šimtinės Dono kazokų. Jie sumušė ir nuplakė gyventojus, devyni žmonės žuvo arba mirė nuo žaizdų, septyniasdešimt vienas buvo suimtas. Iki smurto parapijiečiai buvo ne kartą prašę leisti bažnyčią išsaugoti, kreipėsi net į carą. Jų prašymai nepadėjo. Kazokų įsiveržimas parodė, kaip imperija suprato valdovo valią: kai gyventojai nesutiko atiduoti savo bažnyčios, į jų prašymus atsakyta bizūnais.
Spaudos draudimas galiausiai žlugo. Lietuviai nuolat jį laužė ir bylinėjosi teismuose tuo motyvu, kad draudimui trūko tinkamo teisinio pagrindo. Net dalis imperijos pareigūnų pripažino šios politikos nesėkmę. Prasidėjęs karas su Japonija padidino spaudimą Peterburgui spręsti užsitęsusius konfliktus. 1904 metais caras panaikino draudimą. Knygnešių, skaitytojų ir teisinėmis priemonėmis kovojusių žmonių pastangos privertė okupantų valdžią atsitraukti.
Tais pačiais metais Vilniuje iškilo Jekaterinos II paminklas. Caro valdžia dar šlovino užkariavimus, bet lietuviškos spaudos naikinimas jau buvo pralaimėtas. Rusijoje jau kilo vidaus neramumai ir kitais metais Didysis Vilniaus Seimas pareikalavo Lietuvos autonomijos. Spaudos draudimas buvo padaręs didelę žalą švietimui, tačiau tauta išsaugojo kalbą ir išaugino politinį sąjūdį, kuris vėliau atkūrė valstybę.
Šiais laikais Rusijos valdžia vėl stato paminklą Muravjovui. 2023 metų Kaliningrado iškilmėse buvo pagerbtas žmogus, kurio vardas Lietuvoje siejamas su kartuvėmis, tremtimis ir rusinimu.
Okupuotose Ukrainos teritorijose Rusija taiko pažįstamus valdžios įtvirtinimo būdus: užima miestus su kariuomene, remiasi vietiniais kolaborantais, rengia fiktyvius referendumus, keičia mokyklų programas ir persekioja nepaklusniuosius. Siekis pavergtą kraštą paversti tariamai sava teritorija primena seną imperinę praktiką.
Vilniuje Muravjovo paminklas stovėjo iki Pirmojo pasaulinio karo. Kaliningrade jo kopija pastatyta praėjus daugiau kaip šimtmečiui. Lietuvos valstybę Moskovija kadaise sunaikino, Respublikos valdovų rūmus Vilniuje caras nugriovė, o lietuviškas knygas mėgino išguiti iš žmonių namų. Rūmai atstatyti, knygnešiai pagerbti, Lietuvos valstybė atkurta. Tautos atmintį sunaikinti sunku.
