Prieš kiek laiko pasirodžius šio straipsnio autoriaus tekstui, jog politinis islamas yra natūralus reiškinys, o politinė krikščionybė – deviacija, Mindaugas Montvilas iš Vytauto Sinicos vadovaujamos partijos apšmeižė autorių Vladimiro Laučiaus laidoje, kad autorius – politinio islamo šalininkas.
Belieka apgailestauti, kad laidos vedėjas – vienas iškiliausių lietuviškojo konservatizmo teoretikų ir analitikų – pagailėjo savo brangaus laiko leisti jo laidoje autoriui atsakyti į pateiktus kaltinimus. O atsakas – labai paprastas: islamo kūrėjas buvo politikas, krikščionybės kūrėjas labai aiškiai pasakė, jog Jo karalystė – ne iš šio pasaulio. Žydų patriotai laukė politinio mesijo, bandė Jėzų karūnuoti, bet Jis to atsisakė.
Politikos ir religijos simbiozė yra gerbtina ir pageidautina. Bet ne jų susitapatinimas. Popiežius Benediktas XVI taikliai rašė, jog Bažnyčia, naudojanti politinius svertus tikėjimui skleisti ar įtvirtinti, tampa valstybe, ir ne bet kokia, o totalitarine, nuo kurios pirmiausiai turėtų saugoti tiek žmogų, tiek tautą. Katalikų Bažnyčios vadovas leido sau ir dar drąsesnę įžvalgą – bažnytinę valstybę jis siejo su pačiu Antikristu.
Į religinę bendriją įsilieja gausybė prisitaikėlių
Išties politikos ir religijos susiliejimas devalvuoja abi. Politika praranda demokratiškumą, kuris reikalauja gerbti visas teisėtai veikiančias religines bendrijas. Religija gi praranda autentiškumą: į religinę bendriją įsilieja gausybė prisitaikėlių, kuriems iš tiesų svetimos tos religijos skelbiamos dorybės ir tikėjimo doktrinos, lieka tiktai išskaičiavimas ir nauda. Krikščionybė Romoje mena dvi reformas: Konstantino ir Teodosijaus.
Konstantinas, pats priėmęs krikščionybę, ją įteisino. Teodosijus ją pavertė valstybine religija, reikalaudamas visų Romos gyventojų nuo šiol vadintis katalikais, uždrausdamas tiek kitus tikėjimus, tiek kitas pačios krikščionybės sroves. Vadinti Konstantiną demokratu būtų anachronizmas, bet jo reforma reiškė religinę laisvę, kokia šiandien gyvuoja Amerikoje. Teodosijus šiuo klausimu buvo pirmas Europos radikalas.
Radikalizmas Europai būdingas nuo amžių. Ypač aiškiai jis atsiskleidžia Prancūzijoje. Čia jei monarchija, tai beveik iki pat pabaigos – absoliutinė, jei liberalizmas – tai jakobiniškas, jei konservatizmas – tai klerikalinis ir visais atžvilgiais – reakcinis, jei nacionalizmas – tai savanaudiškas iki pat sąjungos su Maskva.
Antikrikščioniškų moralinių pozicijų žmonės tampa dvasininkais
Europa ir šiandien svyruoja nuo valstybinių religijų iki karingo sekuliarizmo, imtinai iki visiško religijos išstūmimo į privačias erdves. Praktiškai panaši santvarka veikė ir komunistinėje Sovietų Sąjungoje. Visiškai priešinga santvarka – Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur kiekviena religija turi teisę skelbtis geriausia arba net vienintele teisinga, bet tik ne valstybės vardu. Valstybė gerbia religijas, bet jų skirtumams lieka neutrali.
Valstybinis religijos statusas atvedė prie to, kad Jungtinės Karalystės, Nyderlandų, Skandinavijos valstybinėse Bažnyčiose tuokiami tos pačios lyties asmenys arba aiškiai antikrikščioniškų moralinių pozicijų žmonės tampa dvasininkais. Tai – dėl to, kad šios Bažnyčios tampa valstybės aparato dalimi.
Priešingai, Prancūzijoje valstybė leidžia sau drausti religinius simbolius viešose erdvėse, taip pati kiršindama savą visuomenę ir provokuodama konfliktus, kartais – net iki kraujo. Abu kraštutinumai – pragaištingi.
Lietuvos politinės tradicijos
Lietuvos politinėje tradicijoje turėjome tris sroves, skirtingai traktavusias valstybės santykį su religija. Krikščionys demokratai Lietuvą matė tiktai kaip katalikišką. Tai žeidė tiek Klaipėdos krašto liuteronus, tiek Biržų reformatus. Liaudininkai ir socialdemokratai apskritai ignoravo religiją ar net buvo jai priešiški. Tautininkai gerbė įvairias religijas, nors ir ne visada pavykdavo to nuosekliai laikytis.
Tautininkų laikais su problemomis susidūrė pagoniška visuomių bendruomenė, krikščioniška Brolių draugija, Biblijos tyrinėtojų draugija – šiandieninių Jehovos liudytojų pirmtakai. Bet tautininkai drąsiai skyrė ministrais, diplomatais, kariuomenės vadais liuteronus bei reformatus. Tautininkai buvo vienintelė politinė organizacija Didžiojoje Lietuvoje, kurios pirmininku buvo protestantas – Martynas Yčas. O Prezidentas Antanas Smetona drąsiai lankydavosi ir žydų sinagogose, dėl ko fašistų buvo pramintas „žydų karaliumi“.
Ar įsivaizduotume religinės mažumos atstovą šiandieniniame Seime ar Vyriausybėje?
Vieną, tiesa, turėjome – liuteronė Nerija Putinaitė buvo švietimo ir mokslo viceministrė, bet tik todėl, kad atstovauja liberaliai krypčiai, o jos religine priklausomybe tiesiog patingėta pasidomėti. Užtai ūkio ministras Dainius Kreivys buvo „skalbiamas“ net už priklausymą konservatyviems katalikams – Opus Dei organizacijai.
Šiandieninėje Lietuvoje religija toleruojama tiktai kaip muziejus arba psichoterapijos klinika. Religija, kuri pretenduoja į moralinio arbitro vaidmenį – tiek katalikiška, tiek ir kitokia – lieka už tolerancijos ribų. Alternatyva sekuliarizmo politikai tampa klerikalizmas. Tautininkų sąjungai, propagavusiai religinę įvairovę, sunykus, jos vietą užėmė Nacionalinis susivienijimas, siekiantis atnaujinti seniai užmirštus kryžiaus karus.
Atimti iš tokių bendruomenių registracijos pažymėjimus
Tiek sekuliarizmas, tiek ir klerikalizmas yra karas prieš žmogaus dvasios laisvę. Reikalinga trečia srovė – sveiko, nuosaikaus, amerikietiškai lietuviško pavyzdžio konservatizmo srovė. Kuriai būtų brangūs įvairių tikėjimų Lietuvos piliečiai. Tai nėra agitacija už destruktyvias sektas: tokias galima tiesiog išregistruoti ar bent jau atmesti jų pretenzijas į valstybės pripažinimą. Pavyzdžiui – atimti tradicinės religinės bendrijos statusą iš ortodoksų Maskvos patriarchato, palaikančio Rusijos invaziją į Ukrainą.
Atskira diskusija, ar visos registruotos religinės bendrijos turėtų gauti vienodas teises. Šio straipsnio autorius buvo pagrindinis iniciatorius, kad tokių teisių suteikimas taptų oficialia tautininkų programa. Šiandien tokios bendruomenės kaip Maskvos patriarchatas arba vadinamasis antrasis musulmonų sunitų muftiatas kelia abejonių tokia politika. Galbūt visgi reikėtų skirti registruotas bendrijas nuo pripažintų.
Atimti iš tokių bendruomenių registracijos pažymėjimus gal būtų pernelyg radikalu. Visgi gana gausios Lietuvos gyventojų grupės laikosi vienos arba kitos religinės bendrijos. O štai valstybės pripažintos religinės bendrijos statusas čia – tikrai perteklinis. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ortodoksai priklausė ne Maskvos, o Konstantinopolio patriarchatui, šiandien turinčiam savo egzarchatą. O Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, čia jau veikė pirmasis musulmonų sunitų muftiatas, tad antrasis – aiškiai perteklinis.
Valstybė turi teisę ir net pareigą reguliuoti
Ne valstybės reikalas kištis į žmogaus religiją, kuri yra tik jo ir Dievo reikalas. Bet valstybė turi teisę ir net pareigą savo tautai reguliuoti konkrečių institucijų padėtį. Musulmonams – taip, jų radikalams – ne. Ortodoksams – taip, priešiškai penktajai kolonai – ne. O tokioms amoralioms organizacijoms kaip Ošo centras ar religinę agresiją skatinanti satanistinė Tamsos brolija apskritai turėtų būti uždėtas teisinis veto.
Valstybė turi bendradarbiauti su visomis teisėtomis religinėmis bendrijomis, atsižvelgti į jų siūlymus moralės, kultūros ir socialinės politikos klausimais. Bet jokia religinė bendrija nėra įgaliota spręsti kitų religinių bendrijų laisvės ar pripažinimo klausimus. Todėl veidmainiška, kada kai kurie Lietuvos politikai atsimena esą katalikai, kai reikia paspausti kokius romuvius ar Jehovos liudytojus, bet užmiršta esą katalikai, kai reikia spręsti šeimos, gyvybės, socialinės sanglaudos reikalus, kur Katalikų Bažnyčia turi, ką pasakyti.
Religija yra moralės sargas, bet ne politinis diktatorius. Valstybė turi teisę spręsti moralės klausimus, bet ne tiesiogiai kištis į religinį gyvenimą. Simbiozė nėra susiliejimas. Konstituciškai religija ir valstybė yra du skirtingi institutai, bet bendradarbiavimas tarp jų yra sveikas ir pageidautinas reiškinys. Neskiriant atskirų religinių bendruomenių, kurios atitinka doros, viešosios tvarkos ir nacionalinio saugumo kriterijus.
Atiduokime Cezariui tai, kas Cezario, o Dievui – kas priklauso Dievui.
Marius Kundrotas yra istorikas, politologas, Tautos forumo narys
