Ketvirtadienį kino gerbėjus vėl nudžiugino prasidėjusi didžiausia rudens kino šventė – kino festivalis „Scanorama“. Į jos atidarymą „Vingio“ kino teatre suplaukė didžiulis būrys kino kūrėjų, aktorių, kultūros ir meno srities atstovų, kurie šios dienos nekantriai laukė.
O šventė prasidėjo Berlyno kino festivalyje „Sidabriniu lokiu“ apdovanotos britų režisieriaus Granto Gee juostos „Visi myli Billą Evansą“ demonstravimu. Kas gi buvo šio kūrinio herojus ir kodėl jam savo dėmesį skyrė minėto vaidybinio filmo kūrėjai?
Džiazo muzikantas su poeto siela
Billas Evansas buvo vienas įžymiausių XX a. amerikiečių džiazo pianistų ir kompozitorių. Visi biografai pažymi, kad jis pasižymėjo išskirtiniu talentu – buvo labai subtilus, jautrus, emocingas atlikėjas. Ir – be galo uždaras, nelinkęs būti dėmesio centre. Muzikantai dažnai regėdavo jį giliai susimąsčiusį, pasinėrusį į ilgesio bei melancholijos būsenas. Liūdesio, vienatvės bei nostalgijos gaidomis persmelkta ir Billo Evanso muzikinė kūryba. Tačiau šis intelektualas niekada nedemonstravo savo išskirtinumo, greičiau atvirkščiai – buvo kuklus ir santūrus. Savo kūrybai Billas Evansas kėlė itin aukštus reikalavimus: jam buvo labai svarbu girdėti tobulą muzikinį skambesį. Džiazistas mėgdavo gilintis į muziką, ją analizuoti, ieškoti joje slypinčios harmonijos. Ir domino jį ne vien muzika – jo interesų ratas lietė ir literatūrą, ir meną, ir filosofiją.
Šiai subtiliai, jautriai, intravertiškai asmenybei gyvenime teko išgyventi ne vieną svarbų laikotarpį. Visos patirtos emocijos atsispindėjo jo kuriamoje muzikoje – ne veltui ji tokia emocinga ir melodinga.
Gimė Billas Evansas 1929 metais Jungtinėse Amerikos Valstijose. Muzikalus vaikas jau nuo šešerių metų pradėjo skambinti pianinu, griežti smuiku ir groti fleita. Nuo vaikystės pasinėręs į klasikinę muziką, džiazą atrado tik žymiai vėliau. Užtat atradęs, pasinėrė į jo gelmes visa galva. Ypač žavėjo jį tokie džiazo atlikėjai, kaip Bud Powell ir Nat King Cole. Ir studijoms Billas Evansas pasirinko muziką. Jau turėdamas muzikos bakalauro laipsnį, 1955-aisiais persikėlė į Niujorką, grojo su daugeliu džiazo muzikantų ir išleido savo pirmąjį albumą „New Jazz Conceptions“. Didele sėkme atlikėjas laikė pažintį su garsiu trimitininku Milesu Davisu, kuris 1958-aisiais pakvietė jį groti kartu. Po metų pasaulį išvydo albumas „Kind of Blue“, laikomas vienu svarbiausių džiazo muzikos istorijoje. Vienas iš jo autorių buvo ir Billas Evansas.
Išskirtinę vietą šio muzikanto kūryboje užėmė bendradarbiavimas su tokiais iškiliais muzikantais, kaip kontrabosininkas Scottas Lafaro ir būgnininkas Paulas Motianas. Tai buvo išskirtinis trio: atlikėjai tiesiog idealiai papildė vienas kitą, buvo lygiaverčiai partneriai scenoje. Trio, kaip teigia muzikos istorikai, kūrė džiazo istoriją. Grupė išleido ne vieną muzikinį albumą, puoselėjo daug kūrybinių vilčių ateičiai, deja… 1961 metais jos nariai patyrė skaudžią netektį: autoavarijoje žuvo Scottas LaFaro. Billui Evansui tai buvo didžiulis smūgis, įstūmęs į depresiją ir ilgam atribojęs nuo muzikinės kūrybos.
Apskritai šio talentingo džiazo genijaus gyvenime skaudulių nestigo. Jis neteko savo vyresniojo brolio Hario, savo noru pasitraukusio iš gyvenimo. Tragedija dar labiau pastūmėjo Billą į narkomanijos liūną. Kvaišalai jau iki tol buvo tapę neatsiejama jo gyvenimo dalimi. Priklausomybė nuo stiprių narkotikų vis labiau silpnino jo sveikatą, turėjo įtakos šeimyniniam gyvenimui (muzikantas buvo vedęs, augino sūnų). Laimei, koncertuoti ir kurti muziką jis nenustojo. Savo anksti Amžinybėn iškeliavusiam broliui Hariui jis paskyrė albumą „We Will Meet Again“, ir šis albumas netrukus pelnė „Grammy“ apdovanojimą.
Tokių garbingų apdovanojimų Billo gyvenime dar bus daug, ir būtų buvę dar daugiau, jeigu Aukščiausiasis nebūtų pašaukęs jo Amžinybėn. Tai įvyko 1980 metų rugsėjo 15-ąją, muzikantui sulaukus vos 51-erių. Bet ir šio trumpo gyvenimo pakako, kad Billas Evansas visam laikui būtų pripažintas vienu įtakingiausių pianistų džiazo istorijoje. Jau po mirties, 1994-aisiais, jam buvo suteiktas dar vienas Grammy apdovanojimas – šįkart už viso gyvenimo nuopelnus.
Lyrinis požiūris į pianisto gyvenimą
Apie šio muziko likimą plačiau sužinosime, pamatę britų režisieriaus Granto Gee vaidybinę juostą „Visiems patinka Billas Evansas“. Šis filmas pradėjo dabartinę „Scanoramą“.
Režisierius Grantas Gee iki šiol buvo žinomas kaip dokumentinių filmų kūrėjas, ypač muzikinių dokumentinių filmų. Pavyzdžiui, grupei „Radiohead“ jis skyrė tokią juostą, kaip „Meeting People is Easy“, nominuotą „Grammy“ apdovanojimui. Plačiai žinoma jo dokumentinė juosta „Joy Division“ , pasakojanti apie kultinę post-panko grupę; literatūrinis-vizualinis filmas pagal W. G. Sebaldo kūrybą „Patience (After Sebald“), filmas pagal turkų rašytojo Orhano Pamuko kūrybą ir jo muziejų „Innocence of Memories“. Na, o paskutinysis kūrybinis darbas – jau minėtoji juosta „Visiems patinka Billas Evansas“ pelnė „Sidabrinį lokį“ už geriausią režisūrą 76-ajame Berlyno kino festivalyje. Legendinio muzikanto Billo Evanso gyvenimo įkvėptas filmas nepasižymi tradicinio biografinio filmo bruožais: tai greičiau lyrinis požiūris į pianisto gyvenimą, kūrybiškumą ir savigriovą.
Kaip viename iš savo interviu yra pasakojęs režisierius, idėją filmui sukurti davė atsitiktinai į rankas kritusi viena nuotrauka. Grantą Gee patraukė joje įamžinto žmogaus veidas – ne itin laimingas, beveik mistiškas, bet kartu ir kažkuo patraukiantis. Sužinojęs, kieno atvaizdas atsispindi fotografijoje, susirado šio muzikanto atliktų kūrinių įrašus ir apstulbo. Tai buvo kažkas nuostabaus! Pradėjo labiau domėtis šiuo kūrėju ir sužinojo, kad apie jį pasakojama Oweno Martello romane „Intermission“, Perskaitęs šią knygą, pagalvojo: o gal ji taptų puikiu pagrindu sceanarijui apie šį kūrėją parašyti? Pasidalijo šia mintimi su savo prodiusere, ir ji pasakė, jog galima būtų pamėginti sukurti vaidybinį filmą. Tokia tad buvo šios juostos užuomazga…
Grantą Gee be galo domino savo herojaus asmenybė: iš vienos pusės – labai talentingas ir disciplinuotas menininkas, iš kitos – sumautai pakrikusį asmeninį gyvenimą gyvenantis žmogus! Daug erdvės vaizduotei, daug erdvės įtampai – tik kurk!
Filmas prasideda nuo muzikinės scenos, trunkančios kelias minutes. Juostos pradžioje rodomą trio įkūnijo patyrę džiazistai, persikūniję į Scottą LaFaro ir Paulą Motianą. Groja ir pagrindinio vaidmens atlikėjas. Pasak režisieriaus, iš pradžių buvo kilusi mintis kurti šią juostą visai be muzikos, bet sužinojus, kad trijulė groja, pasukta kita kryptimi. Filmuota Vakarų Airijos kaime, vaidino norvegas, du amerikiečiai ir airių aktoriai. Pagrindinį vaidmenį atliko norvegų aktorius Andersas Danielsenas Lie. Išskirtinis dėmesys filme skiriamas 1961 metų įvykiams, kai po artimo draugo Scotto LaFaro mirties Evansą buvo apėmusi tokia didelė dvasinė krizė, kad jis apskritai buvo pasitraukęs iš muzikinio gyvenimo. Apskritai juostoje nemažai kalbama apie Evanso santykius su Scottu LaFaru ir jų muzikinę partnerystę.
Filmas neabejotinai sudomins ne tik džiazo gerbėjus. Įtaigi, besigilinanti į herojaus vidinius išgyvenimus, jo psichologiją, poelgių motyvus juosta praturtins ne tik žiūrovų pažintinį akiratį, bet ir vers susimąstyti, koks vis dėlto trapus ir sudėtingas yra kūrėjo gyvenimas…
Dalios Smalskienės nuotraukos
