Valdas Sutkus. Kultūrinis marksizmas. Rekonkista. Volandas Trampas

XXV dalis. Ankstesnės dalys čia.

Sevilijos miesto centre, netoli Ispanijos aikštės, stovi bronzinis raitelis. Žirgas veržiasi pirmyn, raitelio apsiaustas plaikstosi vėjyje, rankoje aštri ietis. Tai El Sidas, vienas garsiausių Ispanijos viduramžių karių ir vienas ryškiausių Rekonkistos simbolių. Įdomi paminklo istorijos detalė – jį sukūrė amerikietė skulptorė Anna Huntington.

Tautos atmintyje žmogus lieka dėl to, ką padarė lemtingą valandą

Rekonkista buvo ilgas laikotarpis, kai ispanai po truputį atsikovojo savo žemes iš musulmonų okupantų. Tai susigrąžinimas to, ką buvai praradęs. Dabartiniais laikais vyksta kova jau ne dėl miestų ir pilių, o dėl mokyklų, universitetų, valstybės įstaigų, kultūrinės savivokos ir teisės spręsti, kas visuomenėje yra normalu.

Jeigu El Sido gyvenimą šiandien perkratytų dabartiniai jautrūs ideologiniai aktyvistai, tai ant postamento greičiausiai liktų tik žirgas. Nes tikrasis El Sidas buvo gerokai šiurkštesnis už legendose nugludintą didvyrį. Jis konfliktavo su savo karaliumi, dėl to buvo ištremtas, netgi kurį laiką tarnavo musulmonų Saragosos valdovams ir veikė pagal žiaurias savo amžiaus taisykles. Apie jo nuotykius su moterimis yra gausybė legendų, netgi teigiama, kad dvikovoje jis nukovė savo žmonos tėvą. El Sidas buvo ambicingas, kietas ir puikiai mokėjo kariauti.

Ispanija jam pastatė paminklą, jo vardu pavadino gatves, nes tautos atmintyje žmogus dažnai lieka ne tiek dėl to, kaip padoriai gyveno, kiek dėl to, ką padarė lemtingą valandą. El Sidas sėkmingai kovojo su priešu, atsiėmė Valensiją ir išvijo barbarus, todėl jo vardas tapo vienu Rekonkistos simbolių.

Šventieji nelaimi karų

Dabartinis žmogus istorines figūras vis dažniau matuoja tarytum samdytų auklę vaikui: tikrina charakterį, žodyną, pažiūras, asmeninį gyvenimą ir ieško priežasties pasakyti „netinka“. Tačiau tautos didvyrių galerija nėra šventųjų kalendorius. Herojus dažnai yra žmogus, kuris tiesiog padarė tai, ko daug padoresni žmonės nesugebėjo ar nedrįso padaryti. Jis gali būti nemalonus, šiurkštus, savanaudis, net žiaurus, bet istorija atsimena būtent jo veiksmą, o ne jo manieras. Paminklas El Sidui ir yra toks priminimas: kartais bronzinis monumentas skiriamas ne žmogaus doroviniam portretui, o jo atliktam darbui.

Donaldas Trampas visiškai netinka šventojo paveikslėliui: trys santuokos, nuotykiai su moterimis, grubus žodynas, savimeilė, kerštingumas, polinkis politinį konfliktą paversti asmenine dvikova, įprotis pirmiausia smogti ir tik paskui galvoti. Tačiau istoriniam darbui žmogus renkamas ne pagal manieras prie pietų stalo. Supuvusio statinio sidabriniu arbatos šaukšteliu neišardysi – tam reikia masyvaus kūjo. Kūjis triukšmingas ir grubus, bet būtent griauti jis ir yra skirtas. Trampo politinė jėga būtent tokia.

Šventieji nelaimi karų – jie meldžiasi ir kenčia. Karą laimi tie, kurie smogia kumščiu tiesiai į priešo veidą, net jei jų pačių rankos nešvarios. Trampas yra toks kumštis. Ne todėl, kad jis pats yra geras, o todėl, kad jis vienintelis pasirodė pakankamai atsparus, pakankamai nepriklausomas ir pakankamai užsispyręs, kad neatsitrauktų ten, kur visi kiti atsitraukė.

Kultūrinė valdžia kaupėsi dešimtmečiais

Kultūrinis marksizmas JAV kelis dešimtmečius pergalingai žygiavo per universitetus, mokyklas, redakcijas, muziejus, korporacijų personalo skyrius ir valstybės įstaigas. Gatvės riaušininkai vertė istorinius Vakarų civilizacijos paminklus ir degino policijos automobilius, o konservatyvūs respublikonų džentelmenai vis dar rūpinosi, kad politinis ginčas išliktų korektiškas ir mandagus. Apšauktas rasistu, klasikinis konservatyvus respublikonas skubėdavo teisintis ir įrodinėti, kad rasizmu bjaurisi dar labiau už kaltintoją. Gavęs kaltinimą seksizmu, skubiai vardydavo administracijoje dirbančias moteris. Paklaustas apie nelegalią migraciją pirmiausia ilgai kalbėdavo apie Ameriką kaip imigrantų šalį ir tik paskui atsargiai prisimindavo, kad valstybė vis dėlto turi sieną. Vieni be kompromisų užiminėjo institucijas ir periminėjo viešosios erdvės kontrolę, o kiti saugojo gerą toną.

Padorūs konservatoriai patogūs „progresyviai“ sistemai

Šita asimetrija ilgainiui tapo svarbesnė už atskirus rinkimų rezultatus. Respublikonai netgi galėjo laimėti prezidento rinkimus, Kongresą ar gubernatoriaus postą, bet universiteto katedra, personalo skyrius, laikraščio redakcija ir kultūros įstaiga likdavo kairėje pusėje ir kalbėdavo „progresyviąja“ kalba. Politinė valdžia keisdavosi kas ketverius metus, o kultūrinė valdžia kaupėsi dešimtmečiais. Todėl konservatyvus rinkėjas vis dažniau matė keistą vaizdą: jo kandidatai tarsi laimi, tačiau jo vaikams mokykloje vis tiek diegiama marksistinė vertybių sistema, jo istorijos didvyriai virsta kaltinamaisiais, o jo įprastas žodynas paskelbiamas „neapykantos kalba“. Visi padorūs konservatoriai pasirodė esą „progresyviai“ sistemai patogūs, nes galiausiai paklusdavo jai. Todėl 2024 m. pirminius respublikonų kandidato į prezidentus rinkimus laimėjo ne mandagusis Ronas DeSantis ar elegantiškoji Nikki Haley, o brutalus storžievis Donaldas Trampas.

Kas valdo žodyną, tas brėžia ir ginčo ribas

Per kelis dešimtmečius mokykloje, universitete, muziejuje, žiniasklaidos redakcijoje ir federalinėje įstaigoje vis dažniau imta spręsti ne apie tai, kas teisinga, bet tai, kam apskritai leidžiama kalbėti. Klausimą „ar tai tiesa?“ pakeitė klausimas „ar tau dera taip kalbėti?“. Viešąją kalbą užtvindė žodžiai, virtę savotiškais moralės šablonais: įvairovė, įtrauktis, jautrumas, saugios erdvės, socialinis teisingumas. Kuo daugiau buvo šios kalbos, tuo mažiau liko vietos paprastam klausimui, kiek pati tokia kalba yra pagrįsta.

Kas valdo žodyną, tas brėžia ir ginčo ribas. Jeigu vienas pašnekovas iš anksto paskiriamas „privilegijuotu“, kitas – „marginalizuotu“, vienas atseit visada kalba iš „galios pozicijos“, o kitas iš „skausmingos patirties“, diskusija virsta iš anksto surežisuotu spektakliu, kuriame vienam palikta teisė kaltinti, kitam – prievolė teisintis. Taip kairysis „progresyvizmas“ pamažu išstūmė politiką iš objektyvių faktų pasaulio į moralinių indulgencijų dalybas. Tai buvo tylus, bet labai veiksmingas užkariavimas: priešui nereikėjo užimti miesto rotušės, kai jis jau kontroliavo kalbą, kuria vienintele tame mieste leidžiama kalbėti.

Kolumbo istorija tapo puikiu šio poslinkio simboliu. Žmogus, šimtmečius Vakarų civilizacijos istorijoje laikytas didžiųjų geografinių atradimų figūra, XXI amžiaus Amerikoje iš atradėjo buvo perdirbtas į kolonializmo ir priespaudos simbolį. Jo paminklai „progresyviųjų“ aktyvistų buvo verčiami ir daužomi. Dalis Amerikos kultūrinio elito savo istoriją jau vartė kaip tardytojas bylą – ieškodama ne kuo didžiuotis, o už ką apkaltinti.

Trampo figūros simbolizmą iliustruoja Volandas

Trampo figūros simbolizmui iliustruoti gerai tinka Bulgakovo romano „Meistras ir Margarita“ herojus Volandas – velnias, pasirodantis Maskvoje žmogaus pavidalu, kaip paslaptingas užsienietis. Jį lydi groteskiška svita: milžiniškas juodas katinas Begemotas, geriantis degtinę ir šaudantis iš revolverio, Korovjovas, dar vadinamas Fagotu – plepus, pašaipus tipas, mėgstantis žmones įvilioti į jų pačių kvailumo spąstus. Šalia jų sukiojasi niūrusis Azazelas, jau ne pokštaujantis, o tiesiogiai vykdantis Volando užduotis. Visa ši kompanija atvyksta į sovietinę Maskvą, kuri jau spėjo paskelbti Dievą mirusiu, senąją moralę – atgyvena, o save – pažangaus ir racionalaus pasaulio viršūne.

Volandas sukuria situacijas, kuriose už iškilmingų lozungų pasirodo labai senos žmogaus ydos – godumas, bailumas, karjerizmas, melas ir noras prisitaikyti. Šėtonas romane tampa negailestingu veidrodžiu visuomenei, kuri taip ilgai skelbė savo moralinį pranašumą, kad pati jau patikėjo savo propaganda.

Volandas neina į tribūną skaityti nuobodžios akademinės paskaitos. Jis sukuria situacijas žmogui pačiam išsiduoti. Garsiojoje varjetė teatro scenoje publikai primityviuoju būdu pasiūlomi pinigai, madingi drabužiai, batai ir kvepalai. Teatro salė per kelias akimirkas virsta turgumi: publika griebia, stumdosi, gaudo lengvai nukritusią prabangą ir akimirksniu pamiršta iškilmingą pasakojimą apie sovietinio „naujojo žmogaus“ moralinį pranašumą. Galiausiai kerai išsisklaido ir jie lieka nuogi, nes nauji gražūs darbužiai tiesiog dingsta. Volandas padeda masalą prieš akis, o visa kita žmonės padaro patys.

Volandas pasirodo visuomenėje, kuri įsitikinusi, jog išaugo senąją atsilikusią moralę. Sovietinė Maskva save laiko išmintingesne už praeitį, išlaisvinta nuo religijos, prietarų ir buržuazinių silpnybių, tačiau pakanka kelių Volando triukų, kad po ideologiniu tinku pasimatytų tas pats senas žmogus – godus, bailus, pavydus, trokštantis privilegijų. Velniui net nereikia kurti blogio ten, kur žmonės patys jį rūpestingai nešiojasi savyje. Jam tereikia paspausti tinkamą mygtuką.

Kairysis „progresyvizmas“ priverstas aiškinti

Volandas Trampas politikoje veikia ne kaip profesorius, kuris kantriai dėlioja argumentus, o kaip žmogus, metantis miniai trumpą, grubiai paprastą frazę ir stebintis, ką tas sakinys iškels į paviršių. Jis pasako, kad žmogus gimsta vyru arba moterimi, ir čia jau kairysis „progresyvizmas“ priverstas aiškinti, kodėl biologinė tikrovė turi nusilenkti paties žmogaus susigalvotai tapatybei. Jis pasako, kad valstybės pareiga yra ginti savo piliečius ir savo sieną, ir oponentai pradeda negrabiai išvedžioti, kodėl nelegalaus ateivio interesai turi riboti valstybės teisę jį išsiųsti lauk. Jis pasako, kad žmones reikia vertinti ne pagal odos spalvą, o pagal gebėjimus, ir „įvairovės be įtraukties“ aktyvistų aparatas priverstas atvirai ginti rasinę bei lytinę diskriminaciją. Trampas atima iš oponentų jų pačių susigalvotą moralinę viršenybę ir priverčia paprastais žodžiais pasakyti, ką jie iš tikrųjų gina.

Tai ir yra jo misija, kaip triksterio, nes daug ideologinių konstrukcijų išlieka gyvos tol, kol slepiasi po sudėtinga, neva, aukštos moralės kalba. „Lyčių įvairovė“, „įtraukusis švietimas“, „teisingas atstovavimas“, „nedokumentuoti migrantai“ – kiekviena tokia sąvoka sukuria minkštą apvalkalą aplink daug ciniškesnį politinį sprendimą. Trampas tą apvalkalą nuplėšia. Vietoje „nedokumentuoto migranto“ jis sako „nelegalus ateivis“, vietoje „lyties tapatybės“ – vyras ir moteris, vietoje „teisingo atstovavimo“ – kvotos. Žodžiai staiga vėl ima kažką aiškaus reikšti, ir todėl kyla baisus triukšmas.

Sunkiai valdomas įrankiais, kuriais ilgai buvo tramdomi kiti

Volandas Trampas tampa klasikiniu triksteriu – figūra, kuri laužo ritualą ir atsisako pripažinti taisykles, kuriomis kultūrinis marksizmas pats sau suteikė moralinio teisėjo vaidmenį. Jį mėgina sugėdinti, o jis nesigėdija. Jį bando išstumti iš padorios draugijos, o jis į tai atsako bjauria pravarde savo oponentui. Jam sako, kad šitaip kalbėti negalima, o jis tą patį sakinį pakartoja dar garsiau. Atšaukimo ir uždraudimo kultūra veikia tik tada, kai žmogus bijo būti atšauktas ir uždraustas. Žmogų neįmanoma išmesti iš klubo, kurio nariu jis nė neketino būti.

Todėl triksterio ydos – paties naratyvo dalis. Grubumas, savimeilė ir beveik visiškas abejingumas reputaciniam šantažui paverčia jį sunkiai valdomu tais įrankiais, kuriais ilgai buvo tramdomi kiti. Geras berniukas, laukiantis pagyrimo už pavyzdingą elgesį, kultūrinės rekonkistos nepradės. O štai Trampas niekada nesiekė gero pažymio iš žmonių, kurių teisę vertinti jis apskritai atmetė. Dešimt metų ant jo griuvo viskas: apkaltos, baudžiamosios bylos, išjungtos socialinių tinklų paskyros, didieji laikraščiai ir visas Holivudas, galiausiai kulka, praskriejusi per centimetrą nuo galvos. Po kiekvieno smūgio jis grįždavo stipresnis, o teismo nuotrauka virsdavo rinkimų plakatu. Stora oda, kurios padorioje draugijoje derėtų gėdytis, grumtynių metu yra šarvai.

Ideologinis kultūrinio marksizmo eksperimentas nebelaikomas valstybės norma

2025 metais šis metodas persikėlė iš politinio teatro į valstybės aparatą. Federalinė valdžia vėl ėmė remtis biologine lytimi, „Įvairovės, lygybės ir įtraukties“ (DEI) aparatas sparčiai pradėtas ardyti, o kariuomenei, švietimo sistemai ir kultūros įstaigoms pasiųsta aiški žinia: ideologinis kultūrinio marksizmo eksperimentas nebelaikomas valstybės norma. Pradžioje Trumpas sistemą daugiausia erzino ir išjuokė, vėliau, kartu su savo komanda jis ėmė ardyti tai, iš ko buvo juokęsis. Čia rekonkista iš idėjos pradėjo virsti veiksmu.

Ypač aiškiai tai matyti migracijos politikoje. Pasienio policijos reidai nėra gražus reginys. Deportacija remiasi prievarta: žmogus nenori išvykti, todėl valstybė ateina jo išsivesti. Pareigūnai atvyksta į darbovietę, namus ar gatvę, sulaiko žmogų, uždeda antrankius, išveža į sulaikymo centrą ir pradeda išsiuntimo procedūrą. Šalia kažkas piktinasi, „progresyvūs“ aktyvistai protestuoja, kažkas filmuoja, o po kelių minučių vaizdo įrašas jau sukasi socialiniuose tinkluose. Tokiose scenose valstybė atrodo tvirta todėl, kad ji ir yra tvirta jėga, kai nusprendžia vykdyti savo pačios įstatymus.

Chemoterapija nuo kultūrinio marksizmo vėžio

Migracijos politika yra geras rekonkistos pavyzdys dar ir todėl, kad joje susiduria du visiškai skirtingi valstybės supratimai. Vienas valstybę mato kaip namus, kurių šeimininkas turi teisę spręsti, kas įeina ir kas pasilieka. Kitas valstybę pamažu paverčia pereinamu kiemu, kuriame kiekvienas atėjūnas įgyja moralinę teisę likti, o šeimininkas nedrįsta uždaryti duris.

Triksteris Volandas Trampas yra chemoterapija nuo kultūrinio marksizmo vėžio. Chemoterapija – nemalonus procesas su šalutiniais efektais. Tačiau gydytojas ją skiria todėl, kad negydomas vėžys pražudytų visą organizmą. Tokio gydymo niekas nesirenka todėl, kad jis malonus. Jį renkasi todėl, kad liga pavojingesnė.

Ir šitas vaistas turi kainą. Trampo viešo kalbėjimo maniera trikdo, jo ambicingumas ir kerštingumas asmeninį konfliktą dažnai paverčia valstybiniu reikalu, o nuolatinis noras kovoti kartais neleidžia atskirti būtino mūšio nuo bereikalingo susistumdymo. Jo stilius sukelia stiprias emocijas ir yra lengvai užkrečiamas, todėl atsiranda pagunda manyti, kad konservatyvi politika ir ateityje turi būti amžinas mitingas, prasivardžiavimo karas ir nuolatinis gyvenimas su pakeltu kumščiu. Būtent čia reikia matyti ribą tarp vaisto ir ligos.

Kada prasidės tikrasis sveikimas

Vaistas vertinamas ne už tai, kad jis skanus ir malonus, jo negarbina už jo šalutinį poveikį. Jis vertinamas pagal tai, ar sunaikino ligą. Lygiai taip pat Trampą reikia vertinti ne pagal tai, ar jo elgesys tampa nauju gero skonio etalonu, o pagal tai, ar jis iš tikrųjų susilpnino marksistinį ideologinį aparatą, kuris dešimtmečius perrašinėjo moralines normas, kalbą ir institucijas. Jeigu gydymas veikia, nemalonus vaisto skonis gali būti pateisinamas išgijimo kaina.

Tačiau svarbiausia nepainioti medikamento su pačia sveikata, sveiku gyvenimo būdu. Chemoterapijos negalima pamilti ir laikyti sveikata. Jeigu konservatoriai po Trampo pradėtų masiškai kopijuoti jo vulgarumą, kerštingumą ir amžiną konfliktą kaip savaime vertingą politinį stilių, jie supainiotų stipraus poveikio vaistą su sveiku gyvenimo būdu. Chemoterapija reikalinga tol, kol reikia naikinti ligą. Kai liga suvaldyta, prasideda kitas etapas – sveikimas.

Tas pats galioja ir Volandui Trampui. Jis atvyksta į Maskvą ar į Vašingtoną, nuplėšia kaukes, išjudina pelkę ir išeina. Triksteris skirtas lūžio metui, o ne taikos laiko tvarkai. Kūjis puikiai tinka supuvusiai konstrukcijai išversti, tačiau naują sieną stato mūrininkas. Kirvis gali iškirsti brūzgyną, bet sodo neužaugina.

Po lūžio reikia visai kitokių žmonių. Reikia mokytojų, kurie mokėtų mokyti, o ne perauklėti. Reikia universitetų vadovų, kurie vertintų proto galią, o ne lytinės tapatybės įvardžius. Reikia valdininkų, kurie vykdytų įstatymą, o ne kurtų naują orvelišką moralę. Reikia politikų, kurie mokėtų ne tik laimėti ideologinį karą, bet ir gyventi po karo.

Jeigu po Trampo ateis statytojai, tada prasidės tikrasis sveikimas. Jeigu po Trampo ateis žmonės, gebantys atkurti institucijas, grąžinti kompetenciją, sutvirtinti sieną, išvalyti švietimą nuo ideologinės inžinerijos ir sukurti valstybės aparatą, kuriam nebereikia nuolatinio triksterio smūgio, jo rekonkista bus turėjusi prasmę, nes bus parodžiusi, kad prarastą Vakarų civilizacijos teritoriją galima atsiimti.