Prof. dr. Vytautas Radžvilas. Globalistinė revoliucija šitaip ryja savo vaikus

Kartais galima sutaupyti pastangų ir laiko. Kilo mintis pakomentuoti Prancūziją drebinančius įvykius.

Susiruošęs apie juos rašyti prisiminiau, jog tai buvau padaręs beveik prieš dešimtmetį. Prognozė pasirodė esanti tiksli. Prancūzijoje vyksta antiglobalistinė revoliucija, kuri, apibūdinant senu posakiu, grasina suryti savo vaikus.

Reikalo esmė ta, kad siekęs sunaikinti prancūzų tautą globalistinės revoliucijos vėliavnešys E. Macronas sukūrė vadinamąjį nelauktų padarinių efektą. Skatindamas masinę imigraciją ir ,,pažangiomis reformomis” ardydamas paskutines Prancūzijos visuomenės gyvenimo atramas jis pažadino gilias toje visuomenėje glūdinčias griaunamąsias jėgas ir nebevaldomą liumpenišką gaivalą, kurio akyse pats tapo reakcionieriumi ir ,,laisvės, lygybės, brolybės” pasaulio priešu. Pabūti revoliucijos herojumi ir vėliau padėti galvą po giljotinos peiliu — tipiškas kontrrevoliucionieriumi ir išdaviku tampančio revoliucionieriaus likimas.

Ta proga norom nenorom tenka paminėti dar vieną aplinkybę. Tuo laiku, kai buvo paskelbtas šis pasisakymas, kaip tik buvau šalinamas iš VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto.

Grupelė pažangiai mąstančių Europos studijų magistrantų autoritetingai nusprendė, kad neteisingai suprantu ir klaidingai aiškinu Europos integracijos proceso idėjinius pagrindus. Šiai itin kvalifikuotų ES žinovų nuomonei entuziastingai pritarė tuometinis instituto direktorius R. Vilpišauskas ir jo pavaduotoja, dabartinė direktorė M. Šešelgytė, ES studijų katedros vadovas G. Vitkus ir beveik visas — išskyrus kelis kolegas — šaunusis įstaigos kolektyvas.

Reikalas buvo baigtas tvarkyti R. Vilpišausko ir jo kitos pavaduotojos I. Vinagrodnaitės pasitarime su tuomečiu VU rektoriumi A. Žukausku, kuriame buvo nuspręsta tiesiog neleisti man dalyvauti konkurse profesoriaus vietai užimti.

Tai įvyko po Brexito ir D. Trumpui pirmą kartą tapus JAV prezidentu. Šiuos įvykius — patinka jie ar ne — laikiau pirmaisiais akivaizdžiais požymiais, kad pradeda eižėti ir netrukus pradės byrėti po Šaltojo karo pabaigos galutinai įsitvirtinusi ir daug kam atrodžiusi nepajudinama amžiams globalistinės demokratijos ir neoliberalaus globalizmo sistema.

Jos krizę laikiau neišvengiama ir žalojau studentų protus — atvirai, remdamasis politinės filosofijos ir politinių idėjų istorijos teoriniais argumentais bei faktais, kalbėjau apie ryškėjusios krizės požymius ir jos potencialias grėsmes pasaulio tvarkai ir Lietuvos saugumui.

Tačiau paaiškėjo, kad mąstyti, analizuoti ir objektyviai, ne pagal iš anksto primestą ideologinį kurpalių vertinti globalizacijos procesus ir pasaulyje vykstančias permainas, yra ,,antieuropinė agitacija ir propaganda”.

Lygiai tokia pati ir taip pat vertinama kaip kadaise ,,antisovietinė agitacija ir propaganda”.

Skelbiamas tekstas — tos ,,antieuropinės propagandos” pavyzdys.

Tegul jo pavojingumą Lietuvai šiandien įvertina skaitytojas.

Na, o tada nuosprendis buvo griežtas — pavojinga ideologinė kitamintystė. Atskalūnui — ne vieta nacionaliniam saugumui gyvybiškai svarbioje mokslo ir studijų įstaigoje.

Taip ir įvyko. TSPMI pakilo į neregėtas tarnystės valstybei aukštumas.

ŽMOGOS studijos tapo gelžbetonine nacionalinės gynybos ir saugumo studijų tvirtove, į kurios sienas atsimuša ir virsta dulkėmis visų Lietuvos priešų kėslai ir vis naujos jų puolimo bangos.