Robertas Maginnisas: Pentagono planas perimti Irano uraną – ne reidas, o invazija

Operacija būtų nukreipta į Fordo, Isfahano ir giliai po žeme įrengtą „Pickaxe Mountain“ kompleksą netoli Natanco.

Pranešama, kad Pentagonas atgaivino nepaprastą pasiūlymą prezidentui Donaldui Trumpui – pasiųsti tūkstančius amerikiečių karių gilyn į Irano teritoriją ir iš pažeistų bei užverstų branduolinių objektų paimti prisodrintą uraną.

Ši operacija apibūdinama kaip reidas. Tačiau tai būtų visai kas kita.

Tai būtų laikina invazija į priešišką teritoriją, vykdoma beveik neturint netikėtumo pranašumo, prieš priešą, kuris mūsų laukė ištisus mėnesius, ir objektuose, kurių gynyba bei tikrasis turinys tebėra neaiškūs. Amerikiečių kariai galėtų užimti numatytus objektus, tačiau įstrigti operacijoje, neturinčioje nei patikimo grafiko, nei aiškaus pasitraukimo plano.

Šiuolaikinis „Desert One“

Istorinė paralelė – operacija „Eagle Claw“, nesėkmingas 1980 m. bandymas išlaisvinti Teherane laikytus amerikiečių įkaitus. Prezidentas Jimmy Carteris išmėgino diplomatines priemones ir sankcijas, tačiau įkaitų krizė jau šešis mėnesius žemino Jungtines Valstijas, o didėjantis politinis spaudimas stūmė prezidentą į itin sudėtingą gelbėjimo operaciją.

Ji baigėsi vietovėje, pavadintoje „Desert One“, kur dėl techninių gedimų ir sraigtasparnio susidūrimo su transporto lėktuvu žuvo aštuoni amerikiečių kariai. Gelbėjimo pajėgos Teherano net nepasiekė.

Šiandieninė JAV kariuomenė yra nepalyginamai pajėgesnė. Ji turi profesionalias specialiųjų operacijų pajėgas ir dešimtmečiais kauptą kovinę patirtį. Tačiau technologijos nepanaikina geografinių, logistinių ir priešo pasipriešinimo keliamų sunkumų. Prezidento noras pasiekti lemiamą rezultatą savaime nepaverčia trapaus plano pagrįstu.

Trumpas yra parodęs, kad Carterio analogija jį neramina. Birželį, paklaustas apie galimą urano perėmimo operaciją, jis sakė, kad tokią galimybę svarstė ankstyvuoju etapu, tačiau jos atsisakė.

„Nenorėjau tapti Jimmy Carteriu“, – sakė jis.

Sudėtingiau nei 1980-aisiais

Pranešama misija savo sudėtingumu gerokai pranoktų operaciją „Eagle Claw“. Carterio pajėgos bent apytikriai žinojo, kur laikomi įkaitai. Šiandien Irane galime tiksliai nežinoti, kur yra prisodrintas uranas, ar jis nėra padalytas ir išslapstytas keliuose objektuose, taip pat ar Iranas jo jau neperkėlė. Kai kurių pareigūnų teigimu, tarptautiniai inspektoriai urano buvimo vietos negalėjo patikrinti beveik devynis mėnesius.

Pentagono plane esą numatyta perimti Irano Fordo ir Isfahano objektų kontrolę, taip pat įsiveržti į giliai po žeme įrengtą „Pickaxe Mountain“ kompleksą netoli Natanco, į kurį Iranas, kaip manoma, perkėlė centrifugas.

Operacijai galėtų prireikti tūkstančių karių, įskaitant JAV sausumos pajėgų reindžerius, specialiųjų operacijų pajėgas ir kovos inžinierius. Pagal vieną iš plano variantų būtų skraidinama kasimo technika ir statomas kilimo bei tūpimo takas, kad būtų galima išgabenti maždaug 450 kilogramų stipriai prisodrinto urano. Dalis jo prisodrinta iki 60 procentų.

Vien „Pickaxe Mountain“ kompleksas parodo problemos mastą. Analitikų vertinimu, jis gali būti įrengtas daugiau kaip 90 metrų gylyje – giliau už Fordo gamyklą, kurią JAV bombardavo praėjusiais metais. Tačiau viešai prieinama informacija apskritai nepatvirtina, kad ten laikomas uranas. Kalne gali būti saugomos tik centrifugos. Amerikiečių pajėgos galėtų prasiveržti į vidų ir tik tada sužinoti, kad ieškomas objektas jau perkeltas.

Sprendžiant iš naujausių Irano pasirenkamų taikinių, Teheranas rodo esąs pasirengęs smogti vandens tiekimo, energetikos ir transporto infrastruktūrai kitose regiono valstybėse, teigė aukšto rango Jungtinių Tautų pareigūnas. (Europos Sąjunga / „Copernicus Sentinel-2“ / dalijamoji medžiaga per „Reuters“)

Netikėtumo pranašumo nėra

Iranas žino, kurie objektai greičiausiai taptų operacijos taikiniais, ir jau kelis mėnesius rengia jų įėjimus, privažiavimo kelius bei gynybą. Isfahane tunelių įėjimai, kuriuose, kaip manoma, saugoma didžioji dalis Irano prisodrinto urano, esą tebėra užversti žemėmis ir sustiprinti minomis bei kelio užtvaromis, kad būtų apsunkintas bet koks priėjimas sausuma.

Kaip pažymėjo vienas buvęs JAV Nacionalinio saugumo tarybos pareigūnas, šių objektų vieta nesikeičia, todėl abi pusės žino, prie kurių iš jų greičiausiai mėgintų artėti amerikiečių pajėgos.

JAV aviacija galėtų slopinti Irano oro gynybą ir į operacijos vietą nugabenti puolimo pajėgas. Tačiau tai būtų tik pirmasis žingsnis. Kariai turėtų kontroliuoti kelius, tunelių angas ir aerodromą, tinkamą sunkiesiems transporto lėktuvams. Kovos inžinieriai gabentų sunkiąją techniką, o kitos pajėgos turėtų saugoti platų gynybinį perimetrą.

Tuneliuose kariams galėtų tekti susidurti su sugriuvusiomis betoninėmis konstrukcijomis, minomis, prasta ventiliacija ir ginkluotais gynėjais ankštuose koridoriuose. Kiekviena užsitęsusi valanda būtų palanki Iranui.

Irano Islamo revoliucijos gvardija veikiausiai atsakytų keliais frontais: smogtų JAV bazėms, trikdytų laivybą Hormuzo sąsiauryje ir aktyvuotų savo remiamas grupuotes Irake, Sirijoje bei Jemene. Teheranui net nereikėtų tiesiogiai nugalėti amerikiečių pajėgų. Pakaktų atimti iš jų operacijos tikslą – susprogdinti tunelius, užteršti objektą arba įkalinti amerikiečių karius jo viduje.

Kuo ilgiau amerikiečių pajėgos liktų Irane, tuo pavojingesnė taptų operacija. Tai, kas prasidėtų kaip reidas, pavirstų būtinybe ginti amerikiečių placdarmą už šimtų kilometrų nuo Irano sienos. Vos tik JAV inžinieriai pradėtų Irano teritorijoje statyti aerodromą, reidas faktiškai virstų invazija.

Kodėl objektų paprasčiausiai neužsandarinti?

Tai kelia klausimą, kurį Vašingtonas turėtų užduoti dar prieš pasiųsdamas bent vieną karį į požeminius tunelius: kodėl neužblokavus prieigos prie šių objektų, užuot mėginus juos okupuoti?

Jeigu uranas tebėra įstrigęs pažeistuose tuneliuose, išmintingesnis sprendimas galėtų būti sugriauti visus žinomus įėjimus bei privažiavimo kelius, o vėliau nuolat stebėti teritoriją ir smogti, kai tik būtų mėginama objektą atkasti.

Iranas galėtų iškasti slaptą įėjimą arba dar prieš operaciją perkelti medžiagas. Tačiau objektų uždarymas, nuolatinis stebėjimas ir pakartotinių smūgių galimybė būtų kur kas tvaresnė strategija negu tūkstančių amerikiečių karių siuntimas į požeminį labirintą.

Tikslas turėtų būti padaryti objektų atkūrimą lėtą, matomą, brangų ir pažeidžiamą naujam smūgiui, o ne apsimesti, kad kartą uždarytas kalnas niekada nebebus atvertas.

Vašingtonas taip pat turėtų toliau reikalauti, kad Tarptautinei atominės energijos agentūrai būtų suteikta prieiga prie objektų ir sudaryta galimybė patikrinti branduolinių medžiagų apskaitą. Tai turėtų būti bet kokios papildomos pagalbos ar susitarimo sąlyga, kartu taikant sankcijas, medžiagų sulaikymo priemones ir užtikrinant patikrintą tarptautinį urano atsargų saugojimą.

Carterio spąstai

Trumpas nėra Carteris, o dabartinė padėtis – ne 1980-ieji. Tačiau abu prezidentai susidūrė su priešininku, atsisakančiu nusileisti, ir didėjančiu spaudimu surengti vieną dramatišką operaciją, kuri galėtų nutraukti aklavietę.

Aš nevadinu Trumpo desperatišku. Taip teigti reikštų apsimesti žinant jo psichologinę būseną, kurios pašaliniai žinoti negali. Tačiau administracija akivaizdžiai patiria spaudimą taktinę sėkmę paversti matoma strategine pergale. Irano urano perėmimas ir perdavimas Amerikos kontrolei sukurtų būtent tokį pergalingą įvaizdį.

Tačiau karai baudžia lyderius, kurie įspūdingą įvaizdį supainioja su ilgalaikiu rezultatu.

Karai laimimi ne skaičiuojant sunaikintus taikinius, o sukuriant tvarų politinį rezultatą. Amerikiečių pajėgos nubaudė Iraną ir smarkiai susilpnino jo kariuomenę, tačiau neapibrėžtas sausumos pajėgų įsipareigojimas vis dar gali sėkmę paversti nesėkme.

Prieš imdamasi tolesnių veiksmų administracija privalo atsakyti visuomenei į esminius klausimus. Ar tikrai žinome, kur yra uranas? Ar galime jį pasiekti? Kiek karių reikės gynybiniam perimetrui išlaikyti? Kas nutiks, kai Iranas pradės kontratakuoti? Ir ar Vašingtonas, prieš siųsdamas tūkstančius amerikiečių karių į Irano teritoriją, yra gavęs teisinį įgaliojimą bei visuomenės paramą sausumos karui?

Svarbiausias klausimas – kaip sugrąžinti savo karius namo?

Operacija „Desert One“ žlugo dar prieš gelbėjimo pajėgoms pasiekiant Teheraną. Urano perėmimo misija galėtų pasiekti kalną, pralaužti tunelių užtvaras ir vis tiek baigtis nesėkme, nes patekti į objektą nėra tas pats, kas iš jo išeiti.

Tikrasis išbandymas yra ne tai, ar Amerika sugebės pasiekti tikslą. Svarbiausia – ar tas tikslas pateisina kainą, kai mažiau pavojinga strategija gali padėti pasiekti tą patį strateginį rezultatą.

Robertas Maginnisas yra į atsargą išėjęs JAV kariuomenės pėstininkų karininkas, Šeimos tyrimų tarybos vyresnysis nacionalinio saugumo bendradarbis ir keturiolikos knygų autorius. Naujausioje jo knygoje „Naujasis DI šaltasis karas: laisvė prieš tironiją mašinų imperijų amžiuje“ nagrinėjama pasaulinė kova dėl dirbtinio intelekto viršenybės ir jos pasekmės žmogaus laisvei.

foxnews.com