Jau 28-ąjį kartą Nacionalinės filharmonijos kamerinės muzikos ansamblis „Musica humana“ ruošiasi „emigracijai“ į Juodkrantę, rugpjūčio 5–29 dienomis tapsiančia pagrindiniais festivalio „Kuršių nerija“ namais. Aštuoni koncertai su kviestiniais solistais, atlikėjais Juodkrantėje ir Nidoje, edukaciniai renginiai vėl taps vasaros pramoga poilsiautojams ir vietos bendruomenei.
Dalia Musteikytė
Festivalio ir ansamblio „Musica humana“, pajūryje virstančio orkestru, meno vadovas ir dirigentas, obojininkas Robertas Beinaris su kolegomis taip leidžia jau 27-ą vasarą. Yra praleidęs tik pirmąjį festivalį 1999-aisiais.
– Prisiminkime pačią pradžią – kaip festivalis atsirado ir įsitvirtino Kuršių nerijos žemėje?
– Anksčiau Filharmonija vasaromis tradiciškai koncertus rengdavo pajūryje – Palangoje vykdavo orkestro muzikos festivaliai, na o mes, mažesnieji – ansamblis „Musica humana“, kvartetai, dažnai traukdavome į Kuršių neriją. Būdavo, koncertas Juodkrantėje, nakvynė Nidoje, dar ten pagrojame, sustojame koncertui Palangoje ir grįžtame į Vilnių. Vykdavo tokie trijų koncertų turai. Po vieno tokių išvažiuojamųjų turų šviesaus atminimo „Musica humana“ įkūrėjas ir vadovas profesorius Algirdas Vizgirda pasakė, kad šitoj gražioj žemelėj reikia pradėti daryti „kažkokį rimtesnį reikalą“. Savo idėją jis pasiūlė tuomečiam Filharmonijos direktoriui Gintautui Kėvišui, mus palaikė ir Neringos meras.
Geri dalykai prigyja kaip skiepas, užtat atsirado tęstinumas. Pastaraisiais metais vairuoti festivalį tenka man. Matau, kiek šis renginys brangus vietiniams ir metai iš metų į jį atvykstantiems poilsiautojams, kurie net savo atostogas derina prie mūsų. Klasikinės muzikos festivalių šiame krašte nėra daug, o mes jau turime savo suformuotą tradiciją. Smagu, kad vyksta meno sklaida, profesionaliąja muzika galime džiuginti ne tik Vilnių ir vilniečius. Į koncertus ateina ir nemažai užsieniečių, turistų atsiliepimai būna puikiausi: visi pabrėžia, kad Filharmonijos koncertai yra aukščiausios kokybės. Tai irgi skatina turizmą ir gerina šalies įvaizdį.
– Kuo „Kuršių nerijos“ programos skiriasi nuo tų, kurias „Musica humana“ pristato didmiesčiuose?
– Per sezoną išsigryniname, kas klausytojams patraukliausia. Šiandien reikia kažko, kas publiką užkabintų, suintriguotų. Juolab turint galvoje, kad čia – vasaros festivalis, į koncertus ateis atostogaujantys žmonės. Jie – rimtai dirbantys medikai, verslininkai, menininkai ir kiti – Kuršių nerijoje būna truputėlį atsipalaidavę. Mūsų publika – intelektuali, jai reikia kokybės, bet ją norisi suderinti su trupučiu vasariško lengvumo.
– Ką ypatingo išgirsime šįmet?
– Festivalį Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčioje rugpjūčio 5-ąją atidarome Mažajai Lietuvai ypač nusipelniusio Liudviko Rėzos 250-mečiui skirtu koncertu. Ta proga Filharmonija užsakė dvi premjeras. Tai – Giedriaus Svilainio „Meilė už meilę“ sopranui, kanklėms, fortepijonui ir ansambliui bei Donato Zakaro „Smilga vėjyje“ sopranui, fleitai, obojui ir ansambliui. Programa iš anksto pradėjo dominti Rėzą itin gerbiančius pamario krašto žmones. Šiuo koncertu pagerbsime ir neseniai iškeliavusio profesoriaus Algirdo Vizgirdos atminimą. Be jau minėtų opusų, skambės kitų lietuvių autorių kūriniai.
Girdėjau užklausų, ar nenorime antrojo koncerto „Antonio Vivaldi muzikos didybė“ rengti estradoje, esą labai jaukioje, bet nedidelėje Juodkrantės bažnytėlėje rugpjūčio 8-ąją žmonės netilps. Man Vivaldi kamerinė muzika labiau dera bažnyčioje nei lauko estradoje, todėl bandysime sutilpti. Rugpjūčio 7-ąją šią programą pristatysime Nidos bendruomenės namuose. Vivaldi kūrybos lobynas didžiulis, kasmet festivalyje atliekame vis kitus jo opusus.
Rugpjūčio 9-ąją Nidos kultūros ir turizmo informacijos centre „Agila“ pristatoma programa „Disnėjaus filmų muzika“ – dar vienas magnetas, traukiantis šeimas. Pavadinimas pats kalba už save, nieko nebereikia aiškinti. Žmonės tokių koncertų nori, o mes turime atliepti publikos poreikius, tad su malonumu šią ankstesnių metų programą pakartosime.
Rugpjūčio 11 ir 12 dienomis koncertuose Juodkrantėje ir Nidoje pirmąsyk festivalyje pasirodys Valstybinis Vilniaus kvartetas. Kartu su soliste, pianiste iš Kanados Ilona Beres jie atliks gražią Roberto Schumanno ir Wolfgango Amadeus Mozarto programą. Na o rugpjūčio 14-ąją, festivalio uždarymo koncerte, bus dar vienas istorinis įvykis: pirmą kartą sulauksime simfoninio orkestro. Liudviko Rėzos kultūros centro lauko estradoje koncertuos Liepojos simfoninis orkestras, diriguojamas Gunčio Kuzmos, solo obojais grosiu aš ir mano sūnus Laurynas. Atnaujintos estrados erdvė puikiai tiks orkestro muzikai, atliksime Mozarto, Beethoveno ir kitų kūrinius.
Rugpjūčio 29-ąją festivalį vainikuos soprano Guntos Gelgotės, saksofonininko Arčio Simanio ir vargonininkės Kristinės Adamaitės koncertas „Post scriptum“. Programa latviška ne tik dėl atlikėjų, bet ir dėl to, kad skambės latvių autorių kūriniai. Kartais nebūtina dairytis ypatingų solistų tolimuose kraštuose – jų turime kaimyninėje Latvijoje.
– Kad ir kokia programa, pritraukti naujus klausytojus turbūt nėra paprasta?
– Kai buvo pandemijos metai, koncertai vyko lauko erdvėse. Vienas jų, kai grojome Juodkrantėje ant molo, davė impulsą naujam klausytojų ratui susitelkti. Žmonių prisirinko pilnas molas, aplink susispietė jachtos, jų deniuose žmonės klausydamiesi muzikos gurkšnojo šampaną. Atmosfera buvo unikali. Paskui grojome aikštėse, skveruose, mus pamatydavo, išgirsdavo tie, kurie galbūt anksčiau neišdrįso ar nenorėjo pažinti klasikinės muzikos. Dabar, toks jausmas, visi drąsesni, prisirenka pilnos salės. Tam tikros akcijos, išėjimas į neįprastas erdves duoda rezultatų, bet visa ko pagrindas yra tradicija, žinomumas. Žmonių pritraukiame ir per jau trečius metus rengiamas edukacijas, kur pamuzikuojame, pristatome programas. Sustoja tiesiog pamariu vaikštinėjantys poilsiautojai, domisi, klausinėja. Jiems reikia informacijos – ją gauti ir „pačiupinėti“. Pamenu, kai pristatinėjome operą „Neringa“, Juodkrantėje parodytą jau tris kartus, per edukaciją priėję žmonės klausinėjo: „Lietuvių kompozitoriai parašė? Tikriausiai bus mums sudėtinga muzika?“ Mielai jiems papasakojau apie kūrėjus, telefone turėjau prifilmuotų fragmentų, parodžiau. Reakcija buvo tokia: „Bet čia labai gražu!“ Po koncerto jie priėjo padėkoti. Kartais tereikia didesnio ir atidesnio pristatymo. Taip pat suveikia ir kiti informacijos sklaidos būdai – festivalio savanoriai mielai padalija festivalio bukletėlius pamaryje, išnešioja juos po kavines, poilsio namus. Dėl to dažnai jokių renginių neplanavę, tik saule ir jūra pasimėgauti atvykę poilsiautojai į koncertus ateina ekspromtu.
– O jums patiems pavyksta suderinti koncertus su mišku, grybavimu, jūra ir paplūdimiu?
– Atvirai pasakius, ne. Labai daug darbo. Nesakau, kad visiškai nesimaudau jūroje. Tą padarau, bet taupydamas laiką: iki paplūdimio – automobiliu, kad būtų greičiau, tada dešimt penkiolika minučių vandenyje ir – atgal į darbus. Labai mėgstu grybus, dėl jų kartais pasilieku Kuršių nerijoje vieną dvi dienas po festivalio pasižvalgyti. Tada geriausiai išvėdinu susikaupusias emocijas, prasivalo galva, nes darbas jau padarytas. Toks atokvėpis labai reikalingas. Anksčiau daug metų dirbau dar ir simfoniniame orkestre, tad vos pasibaigus festivaliui be jokio poilsio skubėdavau ten. Kartą, pamenu, Žolinės koncertas Nidoje baigėsi apie dešimtą vakare, naktį autobusas visus atvežė į Vilnių, persidėjau daiktus ir jau septintą ryte išvažiavau į dviejų ar trijų savaičių gastroles su orkestru. Kai Lenkijos ir Vokietijos pasienyje gūdžią naktį išlipau iš autobuso su lagaminu, kolegos nusistebėjo: „O, ir tu čia važiavai!“ Aš visą tą laiką miegojau kaip užmuštas. Nekliudė ir tais laikais dar ne tokie geri kaip dabar Lenkijos keliai (šypteli).
– Pailsite, išsimiegate ir vėl imate laukti kitos vasaros muzikos Kuršių nerijoje?
– Tikrai taip. Ypač gera sugrįžti į Juodkrantę, kur mes gyvename, repetuojame, daugiausia grojame, iš jos važiuojame koncertuoti į Nidą, Pervalką. Kaskart pastebiu stiprėjantį ryšį su vietos bendruomene, nuolatiniais poilsiautojais. Tame mažame miestelyje vieni kitus greitai įsidėmime, pastebime. Nueiname kur nors valgyti – nuo gretimų staliukų mojuoja, gatvėse, alėjose kalbina. Festivalį išgyvename visi kartu: mes, kurie grojame, ir tie, kurie ateina mūsų klausytis. Per tiek metų ko tik ten nėra nutikę, pradedant automobilių gedimu. Rasti meistrų ankščiau Kuršių nerijoje būdavo iššūkis. Dabar tokių dalykų pasitaiko rečiau, nes pagerėjo ir mūsų pačių automobilių parkas. Jau pažįstame ir tuos, kurie rūko ir parduoda žuvį. „Grįžote!“ – sveikinasi, o mes, kaip savi, renkamės, ką turi geriausio. Rytais kartais važiuojame pas žvejus ką tik iš tinklų išimto šviežio laimikio. Tai, kad kasmet grįžtame į tą pačią vietą, kelia daug sentimentų ir visi labai tai branginame.
***
Visą informaciją apie festivalio renginius galima rasti interneto svetainėje filharmonija.lt. Bilietus į koncertus galima įsigyti internetu kakava.lt ir filharmonija.lt. Likus valandai iki koncerto pradžios, bilietai parduodami koncerto vietoje ir tik į tą koncertą.
