„Aš su šeima pabėgau nuo socializmo 1979 m. ir žinau, kokią niokojančią, engiančią visuomenę jis sukūrė Sovietų Sąjungoje. Nenoriu, kad Kalifornija atsidurtų ten pat.“ Šiuos Sergejaus Brino žodžius paskelbė „Fox Business“, remdamasis jo viešu pareiškimu apie išsikraustymą iš Kalifornijos.
Tai pasakė vienas iš „Google“ įkūrėjų – žmogus iš pačios Silicio slėnio širdies. Brinas ilgą laiką priklausė tai pačiai progresyviai aplinkai, kuri rėmė demokratus, klimato politiką, įvairius kairiuosius socialinius projektus ir Kaliforniją pavertė „progresyviųjų“ eksperimentų laboratorija. Todėl jo perspėjimas skamba kaip žmogaus, kuris sistemą matė iš vidaus, o ne stebėjo ją iš tolo.
Privati nuosavybė pradedama traktuoti kaip politinės valdžios išteklius
Ginčo centre – Kalifornijoje stumiamas vadinamasis milijardierių mokestis. Jo esmė paprasta: vienkartinis 5 proc. mokestis tiems, kurių bendroji turto vertė viršija 1 mlrd. dolerių ir kurie 2026 m. sausio 1 d. buvo Kalifornijos gyventojai. Tai nėra mokestis nuo atlyginimo, pelno ar sandorio. Tai mokestis nuo jau sukaupto turto: akcijų, verslų, vertybinių popierių, intelektinės nuosavybės, meno kūrinių ar kitų aktyvų. Kitaip tariant, valstija sako: mes manome, kad tu turi per daug, todėl mes ateisime ir atimsime dalį.
Taigi, Brino aliuzija į Sovietų Sąjungą nėra tuščia retorika. Žinoma, Kalifornija nėra Sovietų Sąjunga tiesiogine prasme. Ten nėra politbiuro, kolūkių ir komisarų. Tačiau ekonominė logika darosi pavojingai panaši: privati nuosavybė pradedama traktuoti kaip politinės valdžios išteklius. Kai valstija nebesugeba suvaldyti savo išlaidų, ji ne jas mažina, o ieško, iš ko dar paimti. Tai jau ne normali mokesčių politika, o dalinė turto konfiskacija, pridengta gražiais žodžiais apie socialinį teisingumą.
Ne trumpalaikis pajamų svyravimas, o struktūrinė liga
Mokesčio šalininkai tikisi surinkti apie 100 mlrd. dolerių. Pinigai esą būtų skirti sveikatos apsaugai, ligoninėms, maisto pagalbai ir švietimui. Tačiau čia slypi pagrindinė apgaulė. Vienkartinis mokestis negali išspręsti nuolatinių išlaidų problemos. Kadangi valstija nesirengia mažinti savo išlaidų, vadinasi, po kelių metų jai vėl reikės pinigų. Tada toks mokestis bus pakartotas, išplėstas arba paverstas nuolatiniu. Taip ir veikia išlaidų valstybė: pirmiausia ji sako, kad tai tik vienas kartas, paskui paaiškėja, kad „vienas kartas“ tampa precedentu ir nauju valdymo metodu.
Kalifornijos valstija susiduria su daugiametėmis biudžeto problemomis, siekiančiomis maždaug 20–35 mlrd. dolerių kasmet. Tai jau ne trumpalaikis pajamų svyravimas, o struktūrinė liga. Valstija priprato prie išlaidų, kurių jos pajamų bazė nebegali patikimai išlaikyti. Didėjo mokyklų, koledžų, „Medi-Cal“, pagalbos namuose, vaikų priežiūros, universitetų, nelegalių migrantų ir kitų programų finansavimas. Vadinasi, Kalifornija ne šiaip susidūrė su deficitu. Ji pati jį užsiaugino. Kai geri laikai atnešė daug pajamų iš technologijų sektoriaus ir kapitalo prieaugio, valstija ne kaupė atsargas, o kūrė naujus įsipareigojimus.
Nelegalios migracijos finansavimas
Vienas ryškiausių šios beprotybės pavyzdžių – nelegalios migracijos finansavimas. Konservatyvios imigracijos politikos organizacijos FAIR vertinimu, nelegali migracija Kalifornijos mokesčių mokėtojams kainuoja apie 31 mlrd. dolerių per metus. Šis skaičius apima sveikatos apsaugą, švietimą, teisėsaugą ir kitas paslaugas. Net jeigu kas nors ginčytų atskiras metodikos detales, masto nuslėpti neįmanoma. Valstija, kuri chroniškai skęsta deficite, tuo pat metu finansuoja milžinišką neteisėto buvimo šalyje infrastruktūrą. Tai tiesiog biudžeto deginimas ideologiniu pagrindu.
Sergejus Brinas padarė tai, ką tokioje padėtyje daro racionalus kapitalo savininkas: jis išsikėlė į Nevadą, kuri neturi valstijos pajamų mokesčio, nes Kalifornija siunčia aiškų signalą, kad turtingas žmogus ten laikomas ne kūrėju, investuotoju ar mokesčių mokėtoju, o vaikščiojančiu bankomatu. Kartu su Brinu siejamos bendrovės taip pat perkeliamos ar pertvarkomos. Tai jau ne koks nors emocinis protestas, o ekonominis balsavimas kojomis.
Pavojingas mokestis
Pasekmės Kalifornijai gali būti skaudžios. Valstija labai priklauso nuo didžiausias pajamas gaunančių žmonių. Jeigu milijardieriai pradeda išvykti, Kalifornija praranda ne tik tą vienkartinį turto mokesčio kąsnį. Ji praranda būsimus pajamų mokesčius, investicijas, įmonių būstines, darbo vietas, filantropiją ir visą aplink tokį kapitalą besisukančią ekonominę aplinką. Trumpalaikis grobis gali sunaikinti ilgalaikę mokesčių bazę.
Tas 5 proc. mokestis yra pavojingas ne tik turtingiesiems, bet ir pačiai valstijai. Jis rodo, kad valdžia nebesugeba atskirti viešųjų finansų valdymo nuo komunistinio tipo turto perskirstymo. Ji pati išpūtė išlaidas, pati rėmė brangius socialinius eksperimentus, pati finansavo nelegalią migraciją, o dabar sąskaitą nori pateikti tiems, kurie dar neišvažiavo.
Brino sakinys apie Sovietų Sąjungą skamba kaip perspėjimas. Sovietinė logika prasideda tada, kai valdžia ima manyti, kad privati nuosavybė yra tik laikinas valdžios leidimas turėti kažkokį turtą, galiojantis tol, kol politinei klasei neprireikia pinigų. Kalifornija dar nėra Sovietų Sąjunga. Bet kai valstija pradeda konfiskuoti žmonių sukauptą privatų turtą, nes pati nesugeba pažaboti savo išlaidų, ji jau eina tuo keliu. Ir Brinas, žmogus, kurio šeima iš tos sistemos kadaise pabėgo, antrą kartą į tą pačią upę bristi nebenori.
Ar ne tokie kaip Brinas dosniai šėrė pinigais jaukaus neomarksistinio aptvarėlio gyvūnus, dabar kai augintiniai išbujojo ir jau šnairuoja į pačio kapšą tai „gelbėkit, palundra, plėšia vidury baltos dienos”, kas ironiškiausia, tokie išsinešdinę į vietas, kur dar likę sveiko proto, paskui save atsitempia ir visą ‘įvairovės, lygybės, įtraukties” šūdą ir nuodija viską aplink save.
Kanibalų puota arba balius prasideda. Labai išsilavinę su dviem aukštaisiais ir didesnėmis pajamomis laisva valia vakcinuoti kapsukiečiai, riomkiečiai arba vedeušnykai su apsišaukėliais partiečiais negali mus tiesiogiai pasiųsti myriop, uždaryti į konclagerius, jiems reikia Žako Atali (Jacques Attali) pagalbos, pavyzdžiui, iš jo knygos „Kanibalų ordinas“ (L‘ordre cannibale), sakyčiau, iš kanibalų puotos dezi propagandos epochoje. Tokie jaunieji konservatorių kanibalai šia savaitę draskėsi dezi LRT. Taigi cituoju Žakutį: „Žinoma, negalime bausti žmonių mirties bausme ar kurdami jiems stovyklas. Jų atsikratysime priversdami juos patikėti, kad tai jų pačių labui. Per didelis gyventojų skaičius, kurio dauguma yra nenaudingi ir ekonomiškai per brangūs. Socialiniu požiūriu DI daug geriau mašina, robotas, nei žmogus, robotas, kuris staiga sustoja, sugesta, o ne palaipsniui blogėja – sirgdamas miršta kaip žmogus. Taip pat negalime atlikti intelekto testų milijonams žmonių, tuo galite būti tikri. Mes ką nors rasime arba išprovokuosime – tikrą ar įsivaizduojamą ekonominę krizę, virusą, kuris paveiks pagyvenusius ar nutukusius žmones. Išsigandę ir kvaili su dviem aukštaisiais storuliai ir visuotinai tatuiruotos plaštakės tuo patikės ir prašys gydymo. Mes pasirūpinsime jų gydymo planu, gydymo, kuris bus mūsų sprendimas, kad ***** atranka įvyks savaime. Jie patys eis į skerdyklą“. O čia originalo kalba: “On ne pourra bien sûr pas exécuter les gens ou faire des camps. Nous nous en débarrasserons en leur fiant croire que c‘est pour leur bien. La population trop nombreuse, et pour la plupart inutile, c‘est quelque chose d‘économiquement trop couteux. Socialement, il est également bien préférable que la machine humaine s‘arrête brutalement plutôt qu‘elle ne se détériore progressivement (psl.273). On ne pourra pas non plus faire passer des tests d‘intelligence a des millions et des millions de gens, vous pensez bien. Nous trouverons quelque chose ou le provoquerons une crise économique réelle ou pas, un virus qui touchera les vieux ou les gros, peureux et les stupides y croiront et demanderont à être traites. Nous aurons pris soin d‘avoir prévu le traitement, un traitement qui sera la solution : La sélection des ***** se fera ainsi toute seule : ils iront d‘eux-mêmes à l‘abattoir. “
Kagebistinis DI nepraleidžia žodelio id–i-o–tas. Kur žvaigždutės ten buvo tas Žakučio žodelis.
Kas čia per rusiška pavardė Brin.
Gal buvo Baranov? Man tai panašus į a.a. Maskvos merą
Tik nežeminkit inteligenčių. Jos nemažiau protingos už inteligentus.
Mus, beraščius arba mažaraščius, kasdien žemina ir marginalizuoja – lupa, cypėn tempia ir nieko. Kaltina viskuo, kuo tik gali, pradedant „niemcizmu”, fašizmu, nacizmu (tautiniu socializmu), ekstremizmu, radikalizmu, terorizmu, nesama kraštutine dešine ir t.t. Esame pripratę prie nuolatinių patyčių ir grasinimų mužudyti. Į akis teškia, kad „skoro prijiedut“ ir mus visus mažaraščius patvarkys.
SSSR baubas kitur. Kada žmogui dėl esamų įstatymų neįmanoma uždirbti daugiau kaip elementariam išgyvenimui. Kada gi gali tokioje Kalifornijoje uždirbti ir mlijardą ir 10 ir 100, tai dėl 5 proc nuskaitymo galima ginčytis, ypač dėl surinkto mokesčio panaudojimo. Bet verkšlenti ir gąsdinti save ir kitus kad jau,viskas, jau kaip SSSR, nevertėtų skubėti. Ypač kada matosi, kad dideli kapitalai toliau auga jau be ypatingo jų savininko vargo.
Oligarchų dimokratija – milijardierių dimokratija, kuri prasčiokams ir zubryloms neskirta. Prasčiokams skirta Barbarija – „Advance to Barbarism“ nuo Sarajevo anglų ir Grand Orient agentėlio G.Princip‘o atitinkamos kilmės ir iki karo Ukrainoje ir Hormūzo. Iki mažų mergaičių žudymo bombardavimų metų. Mūsų inteligentėms tatai labai patinka, nes jos negalvoja, kad ir joms ant galvų gali nukristi bomba – užlėkti skraidyklė su bomba.