Valdas Sutkus. „Gerovės be ribų“ sistema griauna pati save

Lenkija atsisako priimti nelegalius migrantus. Apie tai paskelbė vyriausybė, o ministras pirmininkas D. Tuskas socialiniame tinkle „X“ dar parašė: „Mes stipriname sieną su Baltarusija – šiandien tai geriausiai saugoma siena Europoje. Mes sugriežtiname vizų ir prieglobsčio taisykles – Lenkija tapo pavyzdžiu kitiems. Mes veikiam, o ne kalbam“. Lenkija nenori ateivių iš nevakarietiškos kultūros šalių. Ir tam yra ne tik kultūrinės, bet ir akivaizdžios ekonominės priežastys, rodančios, kad migracija gali tapti nebepakeliama našta Vakarų šalių „gerovės valstybių“ biudžetams.

Tyrimas apie ilgalaikį imigrantų poveikį

2024 m. Darbo ekonomikos institutas (Institut zur Zukunft der Arbeit – IZA) pristatė tyrimą „Ilgalaikis imigrantų poveikis Nyderlandų fiskalinei politikai, suskirstytas pagal motyvus, kilmės regioną ir kartą“ (The Long-Term Fiscal Impact of Immigrants in the Netherlands, Differentiated by Motive, Source Region and Generation). Tyrimo tikslas – įvertinti imigrantų Nyderlanduose finansinį indėlį per gyvenimą, tiriant pagal imigracijos motyvą, kilmės regioną ir kartą (pirmoji, antroji karta). Jame siekiama nustatyti, kurios visuomenės grupės generuoja biudžeto perteklių ar deficitą, atsižvelgiant į kultūrinių skirtumų poveikį.

Imigracijos ekonominė realybė

Imigracijos ekonominė realybė yra ištisas kartų ciklas. Jei pradžioje imigrantas gal ir atvyksta vienas, tai netrukus jis atsiveža šeimą, o kartu visą išlaidų grandinę, kuri tęsiasi dešimtmečius. Kiekvienas papildomas šeimos narys – savarankiška biudžeto išlaidų eilutė: būstas, pašalpos, sveikatos apsauga, švietimas, socialinė parama. Tai vadinama „multigeneraciniu fiskaliniu poveikiu“, ir būtent jis yra tikrasis imigracijos ekonomikos branduolys. Šis ciklas paprastai neužsibaigia per vieną kartą – valstybė moka nuolat: už tėvus, už jų vaikus ir už jų vaikų priklausomybę nuo pašalpų sistemos.

Minėtame IZA Nyderlandų tyrime aiškiai parodyta, kad didžiausias minusas biudžetui kyla ne vien dėl pirmosios atvykėlių bangos, bet taip pat ir dėl antrosios bei trečiosios kartų, kurios, jau užaugusios šalyje, vis dar nesugeba pasiekti vietinių užimtumo lygio. Ši vadinamoji „antrosios kartos našta“ dažnai ignoruojama viešajame diskurse. Tai žmonės, jau gimę Europoje, tačiau socialiai ir ekonomiškai vis dar gyvenantys pagal socialinės paramos modelį. Duomenys rodo, kad ne Vakarų kilmės imigrantų antrajai kartai būdingas mažas įsitraukimas į darbo rinką, dvigubai didesnis socialinių išmokų gavimo rodiklis ir žymiai didesnė priklausomybė nuo valstybės pagalbos, lyginant su vietiniais Europos valstybių gyventojais bei imigrantais iš Vakarų šalių. Tai reiškia, kad integracijos procesas neįvyksta, o pavirsta į priklausomybės nuo išmokų paveldimumą.

Migranto šeimos modelis

Žiūrint į tipinį migranto šeimos modelį, kuris matomas Europos šalyse, situacija yra aiški. Atvyksta vyras kaip prieglobsčio prašytojas, netrukus jis gauna teisę atsivežti žmoną ir vaikus. Daugelis Europos šalių netgi padengia šeimos narių kelionės ir persikraustymo išlaidas. Be to, daugelis Vakarų šalių leidžia atvykti ir kitiems imigranto šeimos nariams, įskaitant suaugusius vaikus ir tėvus, jei šie asmenys „visiškai priklauso“ nuo pabėgėlio ar jo sutuoktinio. Praktikoje tėvai, ypač jei jie vyresnio amžiaus arba sergantys, dažnai pateikiami kaip „visiškai priklausomi“. Teismai paprastai remiasi principu, kad atsisakius leisti atvykti, būtų pažeista „teisė į šeimos gyvenimą“. Žmonos tėvams taip pat gali būti leista atvykti, jei šeima įrodo „priklausomybę“ – pavyzdžiui, kad jie gyveno kartu iki migracijos, kad neturi kitų išlaikytojų, kad jų gyvenimo sąlygos kilmės šalyje pavojingos ar nestabilios.

Tai reiškia, kad į Europą atvykęs vienas vyras iš Artimųjų Rytų ar Afrikos gali per keletą metų legaliai atgabenti ne tik žmoną ir vaikus, bet ir abiejų pusių tėvus. Kai kuriais atvejais – net brolius ar seseris, jei teismai pripažįsta „socialinę priklausomybę“. Tokiu būdu vienas asmuo išplečia migracijos grandinę iki 10 ir daugiau žmonių. Kiekvienas papildomas „susijungusios“ šeimos narys įgauna teisę į nemokamą būstą arba būsto kompensaciją, sveikatos priežiūrą, pašalpas, švietimą vaikams, vaiko priežiūros išmokas, socialinį draudimą. Senyvo amžiaus tėvų atveju tai reiškia nuolatinę valstybės paramą be jokių įmokų. Vyresnio amžiaus tėvai paprastai nedirba, neturi stažo ir iškart gauna nemokamą prieigą prie socialinių ir sveikatos paslaugų, papildomų pašalpų. Tokiu būdu kiekviena grandis padidina naštą valstybės biudžetui ir išplečia socialinės paramos sistemą.

Šeimoje vyras dažniausiai dirba ne visą dieną arba neturi pastovaus darbo. Žmona beveik niekada nedirba, nes arba prižiūri vaikus, arba dėl kilmės šalyje susiformavusių kultūrinių įpročių tiesiog neįsitraukia į darbo rinką. Iš valstybės pusės tai reiškia automatiškai atsidarantį socialinių išmokų paketą: vaikų pašalpos, būsto kompensacijos, sveikatos draudimai, nemokamas švietimas vaikams, subsidijos transportui, mokesčių lengvatos. Tokia šeima, net jei vyras dirba, į biudžetą sumoka nedaug, bet iš jo paima visą „gerovės krepšelį“.

Imigracija – nenaudingas ekonominis reiškinys

Danijos Finansų ministerijos analizė čia yra itin iškalbinga: ne Vakarų kilmės šeimos, turinčios 3–4 vaikus ir vieną dirbantį asmenį, yra nuolatinis grynasis biudžeto minusas net ir po 15 metų gyvenimo šalyje. 2018 m. danų duomenimis, vienas MENAPT (Vidurinių Rytų, Šiaurės Afrikos, Pakistano) kilmės asmuo kasmet kainavo valstybei apie 85 000 DKK daugiau, nei sumokėjo mokesčių. Kai tokia šeima turi keturis ar penkis narius, minusas išauga eksponentiškai: apie 340 000 DKK per metus. Išvertus į eurus, tai yra virš 50 tūkstančių eurų metinės grynosios išlaidos vienai šeimai, net po daugelio metų nuo atvykimo.

Paslėptos biudžeto išlaidos

Olandų ataskaitos rodo dar vieną svarbų niuansą – šeimų moterų įsitraukimą į darbo rinką. Somaliečų, eritrėjiečių, sirų kilmės moterų užimtumo lygis Olandijoje svyruoja tarp 10–20 proc. Kitaip tariant, 8 ar 9 iš 10 šių moterų gyvena iš valstybės pašalpų. Ir ne todėl, kad negalėtų dirbti, o todėl, kad jų kultūrinė aplinka to neskatina. Tai yra realybė, kuri lemia, kad imigracija nėra joks priimančiai šaliai naudingas ekonominis reiškinys, o tiesiog niekada nesibaigianti socialinės paramos programa atvykėliams, kurie iki tol su juos priimančia šalimi neturėjo nieko bendra.

Imigrantų vaikų išlaikymas yra didžiausios paslėptos biudžeto išlaidos. Atvykėlių vaikams garantuojamas nemokamas mokslas, maitinimas, transportas, specialios ugdymo programos, ir viskas finansuojama iš mokesčių mokėtojų pinigų. Kai šie vaikai užauga, jie dažnai paveldi tą patį modelį: žemesnis išsilavinimas, mažesnės pajamos, kultūriniai skirtumai, didelė priklausomybė nuo valstybės pašalpų. Švedijos ir Danijos duomenys rodo, kad antros kartos ne Vakarų kilmės jaunuoliai vidutiniškai gauna dvigubai daugiau socialinės paramos, nei vietiniai jų bendraamžiai. Kitaip tariant, socialinė parama ir pašalpos tampa paveldimu gyvenimo būdu, o ne pereinamuoju etapu.

Dviguba našta: socialinė ir kriminalinė

Švedijoje ši problema įgijo ir saugumo pobūdį. Statistika rodo, kad antros ir trečios kartos migrantų iš Artimųjų Rytų ir Afrikos jaunimas ne tik mažiau dirba, bet ir dažniau patenka į kriminalinę statistiką. 2023 m. Švedijos nacionalinė kriminalinės prevencijos taryba nustatė, kad apie 80 proc. jaunimo gaujų narių didžiuosiuose miestuose yra ne europiečių kilmės, nors dažniausiai gimę jau Švedijoje. Tai reiškia, kad valstybė ne tik išleidžia milijardus socialinei paramai, bet ir papildomai turi milžiniškas teisėsaugos bei teismų išlaidas. Tai dviguba našta: socialinė ir kriminalinė.

„Antrinės priklausomybės spiralė“

Skandinavijos šalyse analitikai jau seniai kalba apie „antrinės priklausomybės spiralę“. Kai valstybė sukuria sistemą, kurioje išmokų gavimas yra lengvas ir patogus, o darbas – menkai motyvuojantis, formuojasi ištisos pašalpų gavėjų klasės. Šiose bendruomenėse valstybės parama suvokiama nebe kaip laikina pagalba, o kaip prigimtinė teisė. Tai ypač matyti kultūrinėse grupėse, kuriose moterys nedirba, o šeimos dydis viršija vietinių vidurkį. Tokia demografinė struktūra lemia, kad imigracijos ekonominis nuostolis nesumažėja net po dviejų ar trijų kartų.

Ekonomikos požiūriu tai reiškia, kad „vieno imigranto kaina“ nėra tik jo paties finansinis balansas. Reikia pridėti: nedirbančią žmoną, 3–5 vaikus, išlaidas jų švietimui, didesnes sveikatos priežiūros išlaidas, didesnę kriminalinę riziką ir jos valdymo kaštus, ilgalaikį valstybės paramų gavimo paveldėjimą. Kai visa tai sudedama, skaičius tampa daug didesnis net už tuos 300 000 eurų, kuriuos rodo IZA tyrimo skaičiai vienam asmeniui per visą gyvenimą. Analitikai, įtraukdami šeimos grandinės efektą, gauna artimesnį 500 000 eurų ar net 600 000 eurų dydį per visą gyvenimą vienai šeimai. Tai dar be valstybės paramos išlaidų antrajai kartai.

Parazitinė simbiozė

Nyderlandų socialinės paramos struktūroje vaizdas toks: 2022 m. apie 60 proc. visų ilgalaikių pašalpų gavėjų buvo ne Vakarų kilmės, nors jų dalis bendroje populiacijoje tesiekia apie 15 proc. Tai rodo disproporciją, kuri nebesuvaldoma jokiomis integracijos programomis. Kai valstybė dešimtmečius finansuoja paramą, o darbo rinkoje šie žmonės išlieka mažumoje, visa ekonominė logika griūva. Mokesčių mokėtojai, kurie dirba ir moka, tampa nuolatiniu donoru, o pašalpų gavėjų klasė – nuolatiniu recipientu.

Kultūriniai skirtumai šią problemą tik gilina. Vakarietiškos valstybės buvo pastatytos ant darbo etikos, pareigos ir atsakomybės pamatų. Dauguma iš ne Vakarų regionų atvykusių imigrantų atsineša kitą socialinę logiką: šeimos solidarumas, patriarchalinė struktūra, moterų nedalyvavimo darbo rinkoje tradicija ir stipri priklausomybė nuo valstybės. Kai tokia kultūra įsilieja į „gerovės valstybės“ sistemą, ji pradeda tą sistemą išnaudoti pagal savo logiką – kaip nesibaigiantį resursą. Rezultatas – parazitinė simbiozė, kai valstybė maitina grupes, kurios prie jos išlaikymo neprisideda.

Griežtinama prieglobsčio ir šeimos susijungimo politika

Šią realybę jau mato net socialdemokratinės šalys. Danijos socialdemokratų vyriausybė, viena iš kairesniųjų Europoje, ėmėsi griežtinti prieglobsčio ir šeimos susijungimo politiką, nes Finansų ministerijos ataskaitos parodė, kad tokie srautai kelia ilgalaikę grėsmę biudžeto balansui. Švedija, ilgai taikiusi atviriausią migracijai politiką, dabar pripažįsta, kad „integracija žlugo“. Švedijos premjeras 2023 m. jau buvo priverstas pripažinti, kad „mes priėmėme per daug žmonių, per trumpą laiką, ir jie per mažai dirba.“ Kai moterys lieka namuose, 3–4 vaikų šeima, kurioje dirba tik vienas tėvas už vidutinį ar žemesnį atlyginimą, realiai gyvena ne iš jo uždarbio, o iš valstybės subsidijų. O kai vaikai užaugę patenka į tą pačią priklausomybės nuo valstybės išmokų spiralę, minusas šalies biudžetui tampa paveldimu.

Imigracijos ekonomika Europoje po 2015 m. – ilga grandinė neigiamų finansinių balansų, kuriuos daugina šeimos struktūra, kultūrinė darbo etikos erozija ir valstybės paramų sistema. Vadinasi, klausimas nebe „ar imigracija apsimoka“, o „kiek laiko „gerovės valstybių“ biudžetai dar atlaikys šį neigiamą balansą“. Aritmetinė tiesa paprasta: jei išlaidos nuolat yra radikaliai didesnės už įmokas, tai biudžetas kenčia. Biudžetų pajamų ir išlaidų nesubalansuojančios ir vis labiau įsiskolinančios Europos šalys šiandien jau mato pradžią reiškinio, kai „gerovės be ribų“ sistema griauna pati save.