Kol Europos miestuose nesiliauja protestai dėl augančių pragyvenimo išlaidų, Italijos premjerės Giorgios Meloni vyriausybė ėmėsi ryžtingų priemonių prieš smurtines riaušes. Nuo šiol už organizuotą smurtą demonstracijose asmenims gresia basumė iki penkerių metų nelaisvės ir iki 20 tūkstančių eurų bauda. Tačiau bene didžiausio atgarsio sulaukė sprendimas už nepilnamečių vandalizmą taikyti finansinę atsakomybę jų tėvams.
Milane gatvių smurtas
Vienas turtingiausių Italijos miestų Milanas spalio 17–18 dienomis virto smurtinių neramumų centru. Protestai prieš didėjančias pragyvenimo išlaidas, brangstantį būstą, mažus atlyginimus ir prastėjančias viešąsias paslaugas kai kuriose miesto vietose peraugo į masinius susirėmimus su policija.
Milano centre dužo parduotuvių vitrinos, buvo plėšiamos prekybos vietos, padeginėjamas turtas. Veidus prisidengę riaušių dalyviai puolė policijos pareigūnus, o šie buvo priversti panaudoti ašarines dujas ir vandens patrankas.
Agentūros „Associated Press“ duomenimis, per dvi neramumų dienas buvo sužeista daugiau kaip 100 policijos pareigūnų, sulaikyta apie 50 asmenų, iš kurių daugiau kaip 30 – nepilnamečiai.
Būtent nepilnamečių masinis smurtavimas tapo vienu svarbiausių veiksnių, paskatinusių Italijos vyriausybę skubiai keisti teisinį reguliavimą.
Meloni atsakas: protestai ir smurtavimas – skirtingi dalykai
Spalio 20 dieną Italijos ministrų taryba patvirtino naują viešojo saugumo ir kovos su nepilnamečių nusikalstamumu priemonių paketą. O spalio 22 dieną buvo priimtas dekretas-įstatymas Nr. 190, kuris įsigaliojo jau kitą dieną (spalio 23-iąją). Naujuoju teisės aktu Italijos baudžiamasis kodeksas papildytas atskira nusikalstama veika – organizuotu smurtu viešose demonstracijose.
Jei demonstracijoje ne mažiau kaip penkių asmenų organizuota grupė neteisėtai naudoja ar mėto pavojingus daiktus, sukelia konkretų pavojų žmonių saugumui ir padaro turtinę žalą, tokiuose veiksmuose dalyvavusiam asmeniui gali būti skirta nuo dvejų iki penkerių metų laisvės atėmimo bausmė ir nuo 10 000 iki 20 000 eurų bauda.
Bausmės griežtinamos, jei smurtaujantys asmenys slepia veidus arba pavojingus daiktus naudoja prieš įstatyme nurodytą viešąją infrastruktūrą. Už tokio organizuoto smurto grupių kūrimą, jų veiklos organizavimą ar kurstymą, įskaitant veiklą internete, numatyta net nuo ketverių iki dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė.
Pristatydama siūlomas priemones Meloni pareiškė: „Vandalizmas ir vagystė nėra protestas, tai nusikalstamumas.“
Šiais žodžiais Italijos premjerė aiškiai atskyrė piliečių teisę reikšti nepasitenkinimą valdžios politika nuo veiksmų, kuriais yra pažeidžiamas viešasis saugumas ir naikinamas svetimas turtas.
Už nepilnamečių vandalizmą turės mokėti ir tėvai
Itin reikšminga naujojo dekreto nuostata – nepilnamečių tėvų arba kitų už juos atsakingų asmenų finansinė atsakomybė.
Pagal naująją tvarką už įstatyme nurodytus nepilnamečių padarytus pažeidimus tėvams gali būti skiriama nuo 500 iki 1 000 eurų administracinė bauda, o pažeidimams pasikartojus – nuo 1 000 iki 2 000 eurų. Be šių baudų, numatyta dar ir pareiga atlyginti padarytą žalą.
Jeigu nepilnametis sugadina valstybei, savivaldybei ar regiono institucijoms priklausantį turtą, kompetentinga institucija gali priimti sprendimą dėl žalos atlyginimo. Privačios nuosavybės savininkams taip pat palengvinta galimybė teismo keliu išieškoti nuostolius.
Tiesa, tėvų atsakomybė nėra absoliuti. Įstatymas leidžia jiems įrodyti, kad jie negalėjo užkirsti kelio nepilnamečio padarytam pažeidimui. Vis dėlto pati reforma nepalieka jokių dviparsmybių: už nepilnamečių veiksmus sukeltus padarinius neturi tekti mokėti vien nukentėjusiems gyventojams, verslininkams ar mokesčių mokėtojams.
Griežtinama ir nepilnamečių baudžiamoji atsakomybė
Naujosios teisinės priemonės liečia ir 14–17 metų paauglius. Iki šiol Italijos nepilnamečių baudžiamojoje teisėje kiekvienu atveju buvo privaloma nustatyti, ar tokio amžiaus asmuo galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir šiuos veiksmus valdyti. Dabar šio gebėjimo prezumpciją reikia nuginčyti – jis laikomas esančiu, kol neįrodyta priešingai.
Taip pat išplėsto galimybės tam tikromis įstatyme apibrėžtomis aplinkybėmis prevenciškai pristatyti į policijos įstaigą ir sulaikyti nepilnamečius, jeigu konkrečiais duomenimis kyla pagrįstas pavojus visuomenės saugumui.
Žinoma, tai nereiškia, kad policija gali savavališkai sulaikyti bet kurį protestuojantį paauglį. Tačiau valstybė įgijo papildomas priemones užkirsti kelią smurtui dar iki jo protrūkio.
Be to, iki metų pabaigos Milane yra numatyta papildomai dislokuoti 500 karių, kurie padės užtikrinti svarbių objektų ir viešųjų erdvių saugumą.
Kur baigiasi protesto laisvė ir prasideda nusikaltimas?
Italijos vyriausybės sprendimai jau sukėlė aštrią politinę diskusiją. Valdančiosios daugumos atstovai teigia, jog būtina veiksmingai užkirsti kelią organizuotam smurtui ir priversti pažeidėjus atsakyti už savo veiksmus. Tuo tarpu opozicija kritikuoja vyriausybę, kad ši pernelyg pasikliauja baudžiamosiomis priemonėmis, užuot sprendusi socialines problemas, stiprinusi policijos pajėgumus ir šalinusi jaunimo nepasitenkinimo priežastis.
Beje, ši diskusija atskleidžia vieną esminių šiuolaikinės Europos prieštaravimų. Viena vertus, piliečių teisė rengti demonstracijas, kritikuoti valdžią ir viešai reikšti politinį nepasitenkinimą yra demokratinės santvarkos pagrindas. Kita vertus, manoma, kad protesto laisvė negali pateisinti parduotuvių plėšimo, atsitiktinių žmonių bauginimo, policijos pareigūnų žalojimo ir svetimo turto naikinimo.
Juk parduotuvės savininkas, kurio parduotuvė sunaikinta ir verslas nusiaubtas, taip pat turi teises. Jas turi ir kiekvienas paprastas miestelėnas, norintis saugiai vaikščioti gatvėmis, taip pat ir policijos pareigūnas, vykdantis savo pareigą saugoti viešąją tvarką.
Todėl svarbiausias teisinės valstybės uždavinys – ne pasirinkti tarp saugumo ir laisvės, bet užtikrinti, kad nei viešasis saugumas netaptų pretekstu nepagrįstai riboti piliečių teises, nei protesto laisvė netaptų priedanga smurtui.
Ko iš Italijos galėtų pasimokyti Prancūzija?
Pirmiausia Italijos sprendimai verčia atsigręžti į kaimyninę Prancūziją, kurioje smurtinių demonstracijų, susirėmimų su policija ir viešojo bei privataus turto niokojimo problema jau seniai tapo rimtu politiniu valstybės išbandymu.
Prancūzijos valdžiai iš Italijos vertėtų perimti ne vien bausmių griežtinimo idėją, bet pirmiausia principą, kad joks politinis reikalavimas, socialinis nepasitenkinimas ar tariama kova už teisingumą, nesuteikia teisės smurtauti prieš žmones ir niokoti jų turtą.
Tiesa, Prancūzija jau turi griežtas baudžiamąsias sankcijas už dalyvavimą neteisėtuose smurtiniuose susibūrimuose. Baudžiamojo kodekso 431-4 ir 431-5 straipsniuose tam tikrais atvejais numatytos net iki penkerių metų laisvės atėmimo ir 75 tūkstančių eurų baudos. Prancūzijos civilinė teisė taip pat nustato tėvų atsakomybę už nepilnamečių vaikų padarytą žalą.
Todėl svarbiausias klausimas – ne tai, ar Prancūzijai reikia dar griežtesnių įstatymų, o ar jau galiojantys įstatymai pakankamai veiksmingai taikomi. Valstybė turėtų užtikrinti, kad nuo smurtinių riaušių nukentėję gyventojai ir verslininkai turėtų realią, greitą ir veiksmingą galimybę gauti žalos atlyginimą. Ne mažiau svarbu nustatyti konkrečių nusikaltimų organizatorius ir vykdytojus, o ne apsiriboti vien pavieniais sulaikymais neramumų metu.
Prancūzijos patirtis taip pat rodo, kad vien griežtos bausmės negali pakeisti ilgalaikio darbo su nepilnamečiais, jų šeimomis, mokyklomis ir socialinės atskirties problemomis. Prevencinės priemonės turėtų būti derinamos su asmenine atsakomybe už jau padarytus nusikaltimus.
Galiausiai demokratinei valstybei privaloma skirti tikrus smurto organizatorius nuo taikių demonstracijų dalyvių. Valdžios kritikavimas negali būti prilyginamas riaušėms, tačiau riaušės negali būti pateisinamos valdžios kritikavimu.
Tai pamoka, kurią verta prisiminti ne tik Paryžiui, bet ir visoms Europos sostinėms.
ko iš Italijos galėtų pasimokyti Lietuva?
Lietuvai Italijos patirtis svarbi ne todėl, kad mūsų miestų gatvėse jau parsidėjo tokio masto neramumai kaip Milane ar Paryžiuje. Ji pirmiausia svarbi kaip priminimas, jog visuomenės saugumą ir piliečių konstitucines laisves būtina ginti dar iki tol, kol susikaupusios politinės bei socialinės priešpriešos perauga į smurtą.
Tiesa, Lietuvoje nėra teisinio vakuumo. Baudžiamojo kodekso 283 straipsnis už riaušių organizavimą ir dalyvavimą jose numato laisvės atėmimą iki penkerių metų, o už kvalifikuotas veikas – nuo vienerių iki septynerių metų. Civilinio kodekso 6.275 ir 6.276 straipsniai taip pat nustato tėvų ar globėjų atsakomybę už nepilnamečių padarytą žalą, atsižvelgiant į jų amžių ir kitas įstatyme nustatytas sąlygas.
Todėl aklas Italijos sankcijų perkėlimas į Lietuvos teisę nebūtinai būtų prasmingas. Tačiau Seimui, Vyriausybei, teisėsaugos institucijoms ir žmogaus teisių organizacijoms vertėtų apsvarstyti keletą svarbių praktinių klausimų.
Pirma, būtina užtikrinti atsakomybės už politinio pobūdžio smurtą neišvengiamumą. Teisėsauga privalėtų vienodai principingai vertinti visus smurto atvejus, nepaisydama to, kokias politines, ideologines ar pasaulėžiūrines pažiūras išpažįsta nusikalstamų veiksmų dalyviai. Nei vadinamoji kairė, nei dešinė, nei jokie kiti politiniai įsitikinimai negali tapti pagrindu taikyti skirtingus teisinius standartus.
Lietuvoje smurto aukos lieka be veiksmingos gynybos
Lyginant Italijos sprendimus griežtinti atsakomybę už smurtą, vandalizmą ir viešosios tvarkos pažeidimus, verta prisiminti Lietuvos teisėsaugos praktiką, nes problema neretai slypi ne baudžiamųjų įstatymų griežtume ar švelnume, o jų taikyme – dažnai smurtinių veiksmų tyrimai užsitęsia, bylos baigiasi suėjus senačiai, o nukentėjusiesiems tenka metų metus siekti teisingumo.
Iškalbingas pavyzdys – Vytauto Didžiojo universiteto doktoranto Tado Kavolio sužalojimas 2011 m. balandžio 29 d. Kaune. Miesto Karo muziejaus sodelyje vykusio renginio metu mokslininką užpuolę asmenys, mokslininką mušė ir spardė. T. Kavolis šį užpuolimą siejo su ideologinėmis pažiūromis ir teigė tapęs radikalių antifašistinių pažiūrų asmenų smurto auka.
Nepaisant fizinio smurytavimo, byla buvo nagrinėjama dėl viešosios tvarkos pažeidimo. 2012 m. vasario 29 d. vienam kaltinamajam teismas skyrė vos penkis mėnesius viešųjų darbų, o kitą nuo baudžiamosios atsakomybės atleido pagal laidavimą. Nukentėjusiajam buvo priteista 5 000 litų neturtinės žalos atlyginimo.
Kai viešoje vietoje grupės asmenų yra sumušamas žmogus, vargu, ar tokia baudžiamoji teisėtvarkos reakcija yra pakankama. Tokios sankcijos visiškai neatlieka atgrasomosios funkcijos, ypač kai kalbama apie smurto dėl politinių ar ideologinių nesutarimų prevenciją.
Visuomenės diskusijas sukėlė dar vienas atvejis – 2026 m. Kovo 11-ąją Vilniuje, prie Vingio parko, Vilniaus universiteto docentas Konstantinas Andrijauskas nuo pėsčiųjų tilto savavališkai nuplėšė plakatą „Lietuva lietuviams“, papuoštą Vyčio ir Vinco Kudirkos atvaizdais. Kilus konfliktui su plakato savininku Kęstučiu Tamašausku, tarp vyrų įvyko fizinės grumtynės. Nukentėjusiuoju save laikantis K. Tamašauskas teigė patyręs sužalojimų.
Tačiau 2026 m. spalio 14 d. prokuratūra paskelbė nutraukusi ikiteisminį tyrimą dėl K. Andrijausko veiksmų, nenustačiusi nusikalstamos veikos požymių. Prokuroras pripažino, kad svetimas plakatas buvo savavališkai nuimtas, tačiau surinktų įrodymų nepakako nustatyti, kad K. Andrijauskas tyčia sužalojo kitą žmogų ar padarė viešosios tvarkos pažeidimą.
Prokuratūros sprendimas dar neįrodo teisėsaugos šališkumo ar smurto fakto. Vis dėlto pagrįstai yra keliamas klausimas: kaip valstybė užtikrina piliečių politinės raiškos apsaugą, kai kitas asmuo savavališkai pašalina jam nepatinkantį politinį plakatą? Juk teisė nesutikti su politiniu šūkiu nėra tapati teisei savavališkai šalinti svetimą politinės raiškos priemonę. Demokratinėje visuomenėje tokie konfliktai turi būti sprendžiami teisėtais būdais, o ne fizine konfrontacija, kuri paprastai perauga į smurtą.
Beje, yra ir kur kas rimtesnių pavyzdžių, kai Lietuvos teisėsaugos neveiksmingumą jau yra oficialiai nustatęs Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT).
Štai 2017 m. birželio 13 d. byloje Kosteckas prieš Lietuvą EŽTT nustatė Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsnio procesinio aspekto pažeidimą: prieš gerą dešimtmetį (2007 m.) Skuodo rajone degalinėje grupė vyrų užpuolė Raimondą Kostecką, suduodami smūgius į galvą ir veidą, sulaužydami jam nosį. Baudžiamoji byla buvo ne kartą nagrinėjama teismuose, tačiau 2012 m. procesas nutrauktas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui.
Tokiu būdu žmogus buvo sumuštas, įtariamieji nustatyti, bet dėl užsitęsusio teisminio proceso byla baigėsi neįsiteisėjus galutiniam apkaltinamajam nuosprendžiui. EŽTT pripažino, kad valstybė neužtikrino veiksmingo baudžiamojo proceso, ir priteisė nukentėjusiajam 5 000 eurų neturtinės žalos atlyginimą.
Riaušės prie Lietuvos Seimo
Italijos ir Prancūzijos riaušes ir valdžios veiksmus verta palyginti su 2021 m. rugpjūčio 10 d. įvykiais prie Lietuvos Seimo, kai protestas prieš Vyriausybės COVID-19 ribojimų politiką peraugo į susirėmimus su policija. Ši byla sukėlė abejones, ar Lietuvos teisėsauga apskritai sugeba atskirti piliečių teisę protestuoti nuo nusikalstamo smurto ir nustatyti kiekvieno asmens tikrąją atsakomybę?
Šioje byloje, kuri tapo vienu didžiausių baudžiamųjų procesų, kaltinimai buvo pareikšti net 87 asmenims. 2025 m. rugsėjo 22 d. pirmosios instancijos teismas trims kaltinamiesiems paskyrė realias laisvės atėmimo bausmes, 75 asmenims laisvės atėmimo bausmių vykdymą atidėjo, šešis atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, o du išteisino. Teismas priteisė daugiau kaip 112 tūkstančių eurų žalos atlyginimo.
Tuo tarpu po 2023 m. vasarą Prancūzijoje kilusių didelio masto riaušių, oficialiais šios šalies Teisingumo ministerijos duomenimis, iš 1 863 asmenų, kuriems iki rugsėjo 30 d. buvo paskirtos bausmės, net 1 049 asmenims, arba 56 procentams, buvo skirtas bent iš dalies neatidėtas laisvės atėmimas. Vidutinė neatidėtos bausmės dalis siekė 9,3 mėnesio.
Tačiau Prancūzijos riaušės buvo gerokai didesnio masto. Jos apėmė daugelį miestų ir pasižymėjo masiniu turto niokojimu bei pareigūnų sužalojimais. Todėl vien bausmių statistika neleidžia spręsti, kurios šalies teismai yra griežtesni už panašius nusikaltimus, bet ji parodo skirtingą baudžiamosios atsakomybės taikymo praktiką.
Lietuvos riaušių byloje itin reikšminga aplinkybė, kad 2026 m. rugsėjo 16 d. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs apeliacinius skundus, visiškai išteisino protesto organizatorę Astrą Genovaitę Astrauskaitę ir Laurą Leščinskaitę.
A. G. Astrauskaitei pirmosios instancijos teismas buvo paskyręs dvejų metų ir dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą atidedant. Tačiau apeliacinis teismas nenustatė, kad ji turėjo tyčią išprovokuoti ar kurstyti riaušes. Kitaip tariant, vien protesto organizavimas nesudaro pagrindo žmogų pripažinti kaltu dėl vėliau kilusio smurto.
Šis atvejis atskleidė esminę teisinės valstybės problemą: teisėsauga nepakankamai kruopščiai nustato individualią kaltę, kartais politinio protesto dalyviams ji priskiria atsakomybę už kitų asmenų veiksmus.
Lietuvos baudžiamojo kodekso 283 straipsnis už riaušių organizavimą ir dalyvavimą jose, esant įstatyme numatytiems požymiams, nustato realią baudžiamąją atsakomybę. Tačiau teismas privalo įrodyti ne tik tai, kad riaušės įvyko, bet ir konkretaus asmens nusikalstamą veiką. Žmogus, kuris protestavo prieš valdžios sprendimus, negali būti teisiškai sutapatintas su asmeniu, kuris daužė langus, mėtė akmenis ar fiziškai puolė pareigūnus.
teisinė ar policinė valstybė?
Šiuo požiūriu Lietuvos patirtis atskleidžia, kad valstybei nepakanka vien griežtų įstatymų. Jai reikia ir teisėsaugos, kuri vienodai principingai gintų piliečius nuo smurto ir nuo nepagrįsto baudžiamojo persekiojimo, nes ne mažiau pavojinga yra situacija, kai už svetimus smurtinius veiksmus baudžiamas žmogus vien dėl to, kad dalyvavo valdžiai nepatikusiame proteste.
Vien nuotraukų vaizdai atskleidžia, kaip skirtingai atrodo riaušės Lietuvoje ir Vakarų Europos valstybėse. Prancūzijoje ir Italijoje – liepsnojantys automobiliai, degantys pastatai, barikados, niokojamos parduotuvės, masiniai susirėmimai su policija ir didžiuliai materialiniai nuostoliai. Lietuvoje – protestas prie Seimo, kuris, nors ir peraugo į smurtinius incidentus, savo mastu bei padariniais absoliučiai skiriasi nuo didžiųjų Prancūzijos riaušių.
Tačiau abiem atvejais vartojama ta pati sąvoka – „riaušės“. Abiem atvejais nelaisvės bausmės. Todėl kyla pagrįstas klausimas: ar Lietuvos teisėsauga ir teismai, vertindami protesto dalyvių veiksmus bei skirdami bausmes, pakankamai atsižvelgė į tikrąjį smurto mastą, konkrečių asmenų kaltę ir jų veiksmų pavojingumą? Juk baudžiamoji atsakomybė demokratinėje valstybėje turi būti grindžiama ne politiniu protesto vertinimu, o konkrečiais įrodytais veiksmais ir proporcingumo principu.
Kartu dar svarbiau – ar valstybės institucijos vienodai principingai reaguoja į smurtą nepriklausomai nuo to, kokiai politinei ar ideologinei stovyklai priklauso konflikte dalyvaujantys asmenys?
Demokratinėje valstybėje negali būti nei politiškai privilegijuotų smurtautojų, nei dėl savo įsitikinimų menkiau ginamų nukentėjusiųjų. Teisinės valstybės autoritetą lemia ne griežtos sankcijos, o teisingas, nuoseklus ir vienodas įstatymų taikymas kiekvienam piliečiui.
Valstybė turi garantuoti tikrą, o ne vien deklaruojamą teisę į taikius susirinkimus. Ji turi ginti ne tik visuomenės saugumą, bet ir piliečius, kurių teisė dalyvauti teisėtose demonstracijose pažeidžiama dėl kitų asmenų smurto, grasinimų ar mėginimų jėga sutrikdyti susirinkimą.
Savo ruožtu policija neturi tapti politinių ginčų arbitru, sprendžiančiu, kurios pažiūros priimtinos, o kurios ne. Jos pareiga – saugoti visų piliečių teises, užkirsti kelią nusikalstamiems veiksmams ir užtikrinti viešąją tvarką.
Šiuolaikinės komunikacijos priemonės leidžia labai greitai suburti agresyviai nusiteikusias grupes ir koordinuoti jų veiksmus. Tačiau vien radikalių pažiūrų reiškimas ar aštri politinė retorika savaime negali būti laikoma nusikaltimu.
Teisinis vertinimas turi būti grindžiamas konkrečiais smurto organizavimo, kurstymo ar vykdymo požymiais, nes vienodas įstatymų taikymas – tai esminė visuomenės pasitikėjimo valstybe sąlyga.
