D. Trampo susitarimas dėl Artimųjų Rytų atskleidė tiesą apie Europos islamo kairę

Mickas Hume’as

Įkaitai laisvi – dabar išlaisvinkime Vakarus nuo madingų kliedesių apie Izraelį ir „antisionizmą“.

Prezidento D. Trumpo nepaprastas susitarimas Artimuosiuose Rytuose leido išlaisvinti paskutinius 20 gyvų likusių įkaitų iš 251, kuriuos „Hamas“ teroristai paėmė per spalio 7-osios pogromą Izraelyje. Jų kančių pabaiga po dvejų metų pragaro turėtų būti šventės priežastis ne tik izraeliečiams, bet ir visiems, kurie trokšta matyti terorizmo ir karo Artimuosiuose Rytuose pabaigą.

Tačiau keista, kad kai kurie Europoje ir Vakaruose neatrodo ypač entuziastingi dėl pirmojo D. Trumpo taikos susitarimo etapo. Propalestinietiški protestuotojai, ilgai reikalavę, kad Izraelis sutiktų su „paliaubomis dabar“, prisiekė tęsti kovą net po to, kai paliaubos faktiškai įsigaliojo.

Nors daug kas dėl to, kas bus toliau Artimuosiuose Rytuose, lieka neaišku, D. Trumpo susitarimas jau dabar aiškiai atskleidė, kas vyksta Europoje ir Vakaruose.

Dabar turėtų būti akivaizdu, kad šie protestuotojai nėra suinteresuoti taika ar tikru rūpesčiu palestiniečių gyvybėmis. Juos pirmiausia motyvuoja neapykanta žydų valstybei – Izraeliui.

Jei kas nors iš tiesų tikėtų, kad Izraelis vykdo genocidą Gazoje, ar neturėtų džiuginti tariamo „genocido karo“ pabaiga? Tad kodėl tiek daug žmonių, kurie pastaruosius dvejus metus šaukė apie „genocidą“, atrodo nepatenkinti D. Trumpo susitarimu?

Atsakymas paprastas: kaip atvirai pareiškė įvairios „palestiniečių solidarumo“ grupės, jų karas „nesibaigs, kol sionizmas nebus visiškai išnaikintas“, o „sionistinis darinys nustos egzistuoti“.

Islamistai ir jų kairiųjų sąjungininkai Vakaruose nori ne taikos, o visiško Izraelio pralaimėjimo ir sunaikinimo. Jiems nepakanka jokio susitarimo, nebent Izraelio valstybė sutiktų pasirašyti savo mirties nuosprendį.

Galų gale, tai ir yra tikroji šūkio „Nuo upės iki jūros“ prasmė – reikalavimas ištrinti Izraelio valstybę iš žemėlapio ir išvaryti žydus į Viduržemio jūrą.

Pastarieji įvykiai aiškiai parodė, kad vadinamasis „antisionizmas“ tėra vis plonesnis atviro antisemitizmo šydas. Kaip reagavo Jungtinės Karalystės propalestinietiški aktyvistai į žudikišką išpuolį prieš sinagogą Mančesteryje?

Jie rengė protestus ir skelbė reikalavimą „globalizuoti Intifadą“. Vieno kontrprotestuotojo plakatas Londone šeštadienį skelbė žinią, kuri skambėjo ne kitaip, kaip „raginimas žudyti žydus“.

Žinoma, kiekvienas turi teisę laisvai kritikuoti Izraelio ar bet kurios kitos vyriausybės veiksmus. Tačiau vis akivaizdesni dvigubi standartai: ignoruojami kruvini konfliktai kitur, o Izraelis išskiriamas pasmerkimui net tuomet, kai jis siekia taikos. Tokia selektyvi moralė iš esmės reiškia antisemitizmą – paprasčiausią seną žydų neapykantą.

Šiandien turėtume gebėti atpažinti šiuos prieš Izraelį nukreiptus „kryžiuočius“ ne kaip taikos sąjungininkus Artimuosiuose Rytuose, o kaip Vakarų priešus iš vidaus. Jie persisotinę toksiško islamizmo, Vakarų savineikos ir kairiosios tapatybės politikos kokteilio, pagal kurį „baltieji žydai“ visada yra engėjai, o „ne baltieji palestiniečiai“ – amžinos aukos, kad ir ką darytų.

Nors kairė traukiasi daugelyje kitų klausimų Vakaruose, neapykanta Izraeliui liko paskutinė jos tvirta pozicija. Todėl ji vis dar negali pripažinti akivaizdžios tiesos: būtent „Hamas“ mirties kultas pradėjo karą 2023 m. spalio 7 d., yra atsakingas už visas kančias, atsisako nusiginkluoti ir tebėra pasiryžęs kartoti tuos pačius žiaurumus „vėl ir vėl“. Izraelis turi būti remiamas, kai jam neišvengiamai teks dar kartą susidurti su „Hamas“.

Užuot susidūrusios su šia realybe, per daug Europos vyriausybių pasirinko teikti „Hamas“ paramą, pripažindamos fantaziją, vadinamą Palestinos valstybe.

Turėtume pripažinti, kad prezidento D. Trumpo proveržis tapo įmanomas tik dėl išskirtinių Izraelio gynybos pajėgų karinių laimėjimų, privertusių arabų valstybes sėsti prie derybų stalo ir spausti „Hamas“ paleisti įkaitus.

Taip pat derėtų įvertinti Benjamino Netanyahu vyriausybės tvirtumą, išlaikytą nepaisant augančio spaudimo ir priešų gausėjimo.

Patinka tai Europos elitui ar ne (o jiems nepatinka), D. Trumpas ir B. Netanyahu pasirodė esą tikrieji Vakarų demokratijos ir civilizacijos gynėjai Artimuosiuose Rytuose.

Tuo tarpu D. Trumpo susitarimas atskleidė Europos elito bejėgiškumą ir nereikšmingumą pasaulinėje arenoje. Nepaisant visų viršūnių susitikimų ir pareiškimų, propalestinietiški Europos lyderiai neprisidėjo prie realių įvykių.

Kaip ironiškai pastebėjo JAV ambasadorius Izraelyje, kai britų leiboristų ministras pareiškė, jog Jungtinė Karalystė „vaidino svarbų vaidmenį užkulisiuose“, tokie žmonės paprasčiausiai „kliedi“. Tik nacionalinio suvereniteto šalininkai Europoje, kurie stojo Izraelio pusėn prieš „Hamas“, gali sakyti padarę ką nors reikšmingo.

Švęskime faktą, kad pirmasis D. Trumpo susitarimo etapas išlaisvino likusius įkaitus. Ir kartu pasinaudokime proga išlaisvinti Vakarų vaizduotę nuo madingų kliedesių apie Izraelį, „Hamas“, islamizmą ir „antisionizmą“.

Atsukime „Hamas“ šalininkų žodžius prieš juos pačius: mūsų kova už demokratiją, suverenitetą ir civilizaciją Vakaruose nesibaigs, kol šie nuodingi politiniai prietarai nebus visiškai išnaikinti.

Mickas Hume’as – portalo EuropeanConservative.com vyriausiasis redaktorius, britų žurnalistas, redaktorius ir rašytojas. 

europeanconservative.com