Vilniaus miesto Taryboje buvo pasakyta iš tiesų sąjūdinės dvasios ir polėkio kalba. Ją pasakė Nacionalinio susivienijimo bendražygis Almantas Stankūnas svarstant LSDP frakcijos atstovo p. Pinelio pateiktą atvirai antilietuvišką rezoliuciją. Joje reikalaujama „multikultūrinti“ Vilnių – kuo plačiau atverti sostinę nepabaigiamiems, vien dėl masiškumo iš principo neintegruojamiems imigrantų, o iš tikrųjų naujųjų kolonistų srautams. Dokumentas kiaurai persmelktas sovietinės okupacijos „internacionalistinio“ raugo. Iš jo tiesiog spinduliuoja iki skausmo pažįstamas anų laikų lietuviui skiepytas ir, atrodo, sėkmingai įskiepytas vergiškas nuolankumas.
Nei žodžio apie Vilnių kaip ilgaamžę lietuvių tautos sostinę, apie per paskutiniuosius metus akyse tirpstantį miesto lietuviškumą, apie atvykėlių pagarbą lietuvių tautai ir jų pareigą gerai išmokti valstybinę kalbą. Užuot pripažinus realią masinės imigracijos bangų keliamą grėsmę Vilniui tapti izoliuotų etninių getų ir neįžengiamų zonų džiunglėmis, rezoliucijoje žongliruojama multikultūrinės ideologinės utopijos žargonu, iš esmės nesiskiriančiu nuo sovietmečio proletarinio internacionalizmo ir visos pasaulio tautų draugystės lozungų.
Tai – ne dirbtinai pritempti paviršutiniški palyginimai. Kad komunistinio „internacionalizmo“ ideologija niekur nedingo, bet puikiausiai klesti, tik dabar yra įvardijama keliais naujais iš multikultūrizmo arsenalo pasiskolintais štampais, akivaizdžiai parodo p. Pinelio reakcija į Almanto kalbą. Šį sostinės Tarybos nario nežaboto įniršio protrūkį verta atidžiai išklausyti ir pamėginti suprasti, kuo tokie multikultūrinės ideologinės retorikos „perlai“ skiriasi nuo „lietuviškąjį buržuazinį nacionalizmą“ idėjiškai triuškindavusių sovietmečio komunistinių funkcionierių tono ir žodyno.
Šitaip tūžmingai reaguojama tik į sąjūdines kalbas. Almantas kalbėjo ne apie „techninius“ tebesitęsiančio ir niekaip nestabdomo imigrantų antplūdžio ir nevykstančios jų integracijos aspektus. Jis kalbėjo sąjūdiškai, o tai reiškia – iš esmės ir apie ateitį. Už aptakiai pompastiškų p. Pinelio rezoliucijos žodžių „įtrauktis“, „įvairovė“, „lygybė“ įžvelgdamas tikrąją dokumento esmę. Ideologiškai ir politiškai motyvuotą siekį drastiškai pakeisti Lietuvos sostinės gyventojų tautinę sudėtį ir paversti Vilnių demografiškai, kalbiškai, kultūriškai ir politiškai nelietuvišku miestu.
Todėl kalbėjo ne apie smulkmenas ir detales, bet klausė apie ateitį: ar mums reikalingas nelietuviškas Vilnius ir nelietuviška Lietuva? Bet tai yra ne kas kita, o Lietuvos sostinės ir valstybės ateitį ginančio sąjūdininko klausimai.
Nuoroda į pranešimą:
Pinelio reakcija į A. Stankūno kalbą nuo 2.27.29
Reikėtų baigti valkioti Sąjūdį. Tarp Sąjūdžio ir NS yra didžiulis skirtumas, tai du skirtingi dalykai. Sąjūdį rodė, suko visa tuometinė didžioji žiniasklaida, Sąjūdis turėjo galingą Kremliaus ir KGB užnugarį. Kas rodo, suka NS? Tik mikro kanalėliai kaip cenzūruojanti pozikė, kurią skaito keliasdešimt žmonių. Ar turi NS daukantūros, VSD užnugarį? Jei ir turi infiltruotų partijoje, tai tik kenkimui, partijos stabdymui.
Sąjūdis turėjo Kremliaus ir KGB užnugarį , kol „užnugaris” manė kad turės valdomą Sąjūdį. Kai tik Sąjūdis atskleidė savus „nacionalistinius” tikslus, taip Maskvos užnugario parama dingo. Tiesa, ir priešiškumas tuomet buvo ribotas, dėl pačios SSSR vadovybės ir Partijos nusilpimo. Tas ir išgelbėjo nacionalistinį Sąjūdį nuo vengriško ar čekoslovakiško sąjūdžio likimo.
Į klausimą, ar TSRS sugriuvo pati nesuvaldžius Perestroikos ar buvo sugriauta pagal planą, dar nėra atsakyta.
Matyt draugas negyvenai Brežnevo laikais, jei tau vis dar neaišku dėl ko vos pastumta sugriuvo. I r taip sugriuvo, kad nė didžiausi Gorbačiovo ir Jelcino priešai nebando atstatyti buvusios tvarkos
Pasižiūrėjus į atsiprašant savimi patenkintą sostinės merą, į šiuolaikinį bolševiką Pinelį, darossi aišku, kad Vilniuje už juos balsuoja taip vadinamas Vilniaus burbulas, edukuoti, vakcinuoti avinai, neturintys nei kruopelės kritinio mąstymo ir kurie dėl pinigų pasiruošę parduoti bet ką, tėvą, motiną, Tėvynę ….
Jei lietuvių tauta, ir valstybė, būtų didelė , apsupta mažiukių , sostinės tam tikras internacionalumas būtų į sveikatą (nežinia kaip toms mažiukėms). Bet yra kaip yra , lietuvių tauta yra maža didelių tautų glaudžioje apsuptyje (dabar dviejų, anksčiau dar vokiečių) ir, be kita ko, maža dėl to kad seniai iššvaistė didelės tautos ir valstybės potencialą aplinkinių tautų ir valstybių naudai. Kurti dabar slaviško substrato pašonėje internacionalinį didmiestį – juk tai savęs pribaiginėjimas savo paties pastangomis , naudai tų kurie niekada ačiū nepasakys, o tik didins pretenzijas, sutinkamai su nuosavu procentu bendrame gyventojų kiekyje.