Yra organizacijų, kurios kovoja su blogiu. Yra organizacijų, kurios iš kovos su blogiu gyvena. Ir yra trečias, daug šlykštesnis tipas: organizacijos, kurios taip pripranta gyventi iš kovos su blogiu, kad blogiui pradėjus nykti, jos ima jį šerti ir vedžioti už pavadėlio bei rodyti aukotojams: štai, žiūrėkite, pavojus vis dar čia, siųskite mums pinigus.
Nacionalinis „neapykantos grupių“ registravimo mechanizmas
Organizacija Southern Poverty Law Center (SPLC) įkurta 1971 m. kaip pilietinių teisių organizacija pietinėse JAV valstijose, kur dar buvo gyvas rasinės segregacijos palikimas. Ankstyvieji darbai buvo realūs: segregacijos, moterų ir juodaodžių teisių bylos. Kitaip tariant, pradžioje tai buvo klasikinė pilietinių teisių advokatų kontora. Vėliau SPLC atrado savo didžiąją misiją: kovą su „Ku Kluks Klanu“ ir baltųjų viršenybės grupėmis. Tai buvo ta epocha, kai organizacija dar turėjo aiškų priešą, aiškų moralinį pagrindą ir apčiuopiamą teisinį rezultatą.
1980-aisiais SPLC pradėjo sistemingai stebėti baltųjų viršenybės grupes, o jos „Intelligence Project“ tapo nacionaliniu „neapykantos grupių“ registravimo mechanizmu. Iš pradžių tai atrodė logiška: jeigu „Ku Kluks Klanas“, neonaciai ir rasistiniai pogrindžiai veikia, su jais reikia kovoti. Bet bėda ta, kad tokiai organizacijai reikėjo nuolatinės grėsmės. Kai tikri tokio tipo judėjimai ėmė trauktis į paraštes, SPLC nenorėjo pasakyti aukotojams: „Didysis priešas mirė, mūsų darbas iš esmės atliktas.“ Ne. Ji sakė priešingai: „Pavojus didėja, siųskite dar pinigų.“
Tada ir įvyko ideologinis posūkis: „neapykantos“ sąvoka buvo išplėsta nuo tikrų rasistinių sektų iki politinių, religinių ir konservatyvių oponentų. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Family Research Council. Tai konservatyvi šeimos politikos organizacija, bet SPLC savo puslapyje ją aprašo kaip grupę, kurios „specialybė“ esą yra LGBT žmonių šmeižimas, ir sieja ją su „dehumanizavimu“. Čia jau nebėra neutralus ekstremizmo stebėjimas. Čia yra politinio karo kalba prieš tradicinės moralės stovyklą.
Milžiniška ideologinė korporacija su moralinio teisumo prekės ženklu
SPLC fondas paskutiniais finansiniais metais buvo daugiau, kaip 730 mln. dolerių. Tokia suma rodo ne idėjinę žmogaus teisių kontorą, o milžinišką ideologinę korporaciją su moralinio teisumo prekės ženklu. Kai organizacija turi šimtus milijonų ir jos pajamos priklauso nuo to, ar visuomenė tiki augančiu „neapykantos“ pavojumi, atsiranda labai aiški paskata tą pavojų nuolat pūsti.
Vidinis supuvimas išlindo į paviršių dar 2019 m., kai buvęs SPLC darbuotojas leidiniui „The New Yorker“ papasakojo apie rasinę ir lytinę nelygybę pačioje organizacijoje, didžiulį pastatą, biurokratų armiją ir donorams pardavinėtą dramatišką pasakojimą apie nuolatinę kovą su blogiu. Pasak jo, darbuotojai juokais vadino SPLC veiklos modelį „making hate pay“ (paversti neapykantą pelninga).
Southern Poverty Law Center ilgus metus vaidino Amerikos moralinį inkvizitorių. Ji ne šiaip rašė ataskaitas, ne šiaip sekė tikrus rasistus, ne šiaip rinko duomenis apie pavojingas grupes. Ji pasisavino teisę spręsti, kas yra padorus žmogus, o kas – „neapykantos“ nešėjas. Ji kabino etiketes, ruošė sąrašus, braižė žemėlapius, bedė pirštu į kiekvieną, kuris netilpo į kairuoliškos moralės lentyną. Konservatyvus krikščionis? Įtartina. Migracijos kritikas? Pavojinga. Tėvų teisių gynėjas? Beveik ekstremistas. Tradicinės šeimos šalininkas? Žinoma, „neapykantos kurstytojas“. Taip buvo kuriamas politinio šmeižto fabrikas.
Pateikti kaltinimai dėl sukčiavimo ir sąmokslo slėpti pinigų plovimą
Ir dabar, kaip dažnai nutinka tokiems moralės fabrikams, į gamybos cechus atėjo revizorius. JAV Teisingumo departamentas (Department of Justice – DOJ) paskelbė, kad 2026 m. balandžio mėnesį federalinė prisiekusiųjų žiuri Alabamoje pateikė SPLC 11 kaltinimų dėl sukčiavimo ir sąmokslo slėpti pinigų plovimą. DOJ teigia, kad 2014–2023 m. SPLC slapta nukreipė daugiau kaip 3 mln. dolerių aukotojų pinigų asmenims, susijusiems su smurtinėmis ekstremistinėmis grupėmis, tokiomis, kaip žymusis rasistinis „Ku Kluks Klanas“.
Štai čia ir išryškėja visas cinizmas. SPLC rinko pinigus kovai su pabaisa, tačiau pati ir finansavo tą pabaisą. Organizacija viešai rodė į „neapykantos grupes“, smerkė jas, gąsdino jomis savo aukotojus, o užkulisiuose, kaip teigia prokurorai, mokėjo pinigus tų grupių veikėjams.
Kaltinamajame akte pateikiami konkretūs skaičiai. Vienam iš ekstremistinių veikėjų per keletą metų slapta sumokėta iš viso daugiau, kaip 70 tūkst. dolerių, kitas tuo pačiu laikotarpiu slapta gavo daugiau kaip 140 tūkst. dolerių, dar vienam pervesta 300 tūkst. Pastarasis priklausė organizacijai iškalbingu pavadinimu „Sadistinių sielų“ motociklininkų klubas (Sadistic Souls Motorcycle Club). Tiesiog tobula savo paprastumu schema: „Štai baisus žmogus, duokite mums pinigų, kad su juo kovotume“. Ir po to pervedimas tam „baisiam žmogui“, kad jis nesumanytų nutraukti savo veiklos.
Gamino rasizmą, kad pateisintų savo egzistavimą
Einantis generalinio prokuroro pareigas Toddas Blanche’as savo pareiškime viešai suformulavo kaltinimų esmę: SPLC „gamino rasizmą, kad pateisintų savo egzistavimą“ (manufacturing racism to justify its existence).
Kai visuomenėje susikuria ištisa „kovos su neapykanta“ pramonė, jai nuolat reikia taikinių. Ir jei tikrų baisūnų mažėja, tenka pasirūpinti, kad bent jau keli liktų apyvartoje.
Kairieji aktyvistai sukūrė puikiausią naują aktyvistų „verslo“ formą: pardavinėti kaltę, baimę ir dirbtinai išpūstą pavojų. SPLC daugelį metų rinko aukas už jausmą: „duokite mums pinigų, ir būsite gerojoje istorijos pusėje“. Tai religinis indulgencijų modelis be Dievo.
SPLC ilgai vaidino gaisrininką. Dabar aiškėja, kad finansavo padegėjus. Ir kai aukotojas paklausdavo, kodėl vis dar reikia tiek pinigų, buvo galima dramatiškai sušukti: „Žiūrėkite, dūmai vėl rūksta.“ Taip veikia ideologinis cinizmas: pirmiausia sukuriama baimė, paskui parduodama apsauga, o galiausiai pasirūpinama, kad baimė niekada nesibaigtų. Toks „verslo“ modelis.
Geras straipsnis.