Trispalvės paminėjimas – laisvės ir nelaisvės erdves kartais skiria vos keli žingsniai

Nematoma ranka režisuoja renginį ir rašo jo scenarijų brėždama, kas galima, o kas – ne. Todėl visa ceremonija pavirto nykia parodija ir dar vienu lietuvių savęs pažeminimu.

Jonas Nedzveckas

Pirmąją Naujųjų metų dieną, minint 107-ąsias Lietuvos trispalvės iškėlimo metines, Gedimino pilies bokšte surengtas Vėliavos dienos minėjimas. Jame dalyvavęs Seimo pirmininkas Juozas Olekas teigė, kad 1919 m. pirmą kartą iškelta vėliava buvo svarbus politinis pareiškimas Europos ir pasaulio akyse.

„1919-aisiais iškelta vėliava buvo mūsų ką tik gimusios valstybės pareiškimas pasauliui, kad Lietuva pasirinko laisvę, nepriklausomybę ir atsakomybę už savo likimą“, – ceremonijos metu kalbėjo J. Olekas. Pasak jo, „geltona, žalia ir raudona – tai mūsų saulė ir derlius, mūsų žemė ir gyvybė, mūsų kraujas ir pasiaukojimas. Tai istorija, kuri mus augino, ir atsakomybė, kurią nešame šiandien“.

Seimo pirmininkas pamiršo

„Šiandien vėliava mums primena, kad laisvė reikalauja vienybės, atsakomybės ir susitelkimo. Tegul virš Gedimino pilies bokšto plazdanti trispalvė įkvepia mus būti vertus savo istorijos, saugoti savo valstybę ir atsakingai kurti Lietuvos ateitį. Tegyvuoja laisva ir stipri Lietuva“, – pridūrė jis.

Tačiau kalbėdamas Seimo pirmininkas pamiršo arba neišdrįso paminėti esminį istorinį faktą: kad tądien, 1919 metų sausio 1-ąją, Lietuvos trispalvę kaip laisvos Lietuvos ženklą pirmą kartą iškėlė ne abstrakti valstybė, o konkreti Lietuvos savanorių grupė, vadovaujama Vilniaus miesto komendanto, pirmojo Lietuvos kariuomenės savanorio Kazio Škirpos.

Vėliavos pakėlimą palydėjo šūviai, o po to savanoriai sugiedojo Lietuvos himną. K. Škirpos vadovaujamą būrį sudarė du karo valdininkai – Jonas Nistelis ir Petras Gužas – bei kareiviai Albinas Rauba, Romualdas Marcalis, Pranas Plauska, Jonas Norvila, Mikas Slyvauskas, Vincas Steponavičius ir Stasys Butkus.

Deja, pirmą kartą iškelta Lietuvos trispalvė plevėsavo neilgai. 1919 m. sausio 6 d. Vilnių užėmę bolševikai nuo jos nuplėšė geltoną ir žalią spalvas, palikdami tik raudoną.

Šį itin reikšmingą istorinį Lietuvos nepriklausomybės įvykį – 107-ąsias Lietuvos trispalvės iškėlimo metines – didžioji žiniasklaida tradiciškai nutylėjo arba apsiribojo skurdžiais, formaliais pranešimais. Apie Lietuvos kariuomenės savanorį Kazį Škirpą neužsiminta nė žodeliu, tyliai solidarizuojantis su tais, kurie siekia sumenkinti 1941 metų Birželio sukilimo reikšmę.

Būtent Kazys Škirpa, kartu su kitais savanoriais pirmą kartą Gedimino pilies bokšte iškėlęs tautinę vėliavą, buvo vienas aktyviausių nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjų. Jis ėjo Steigiamojo Seimo nario pareigas, vadovavo svarbiausiems kariuomenės štabams, rengė mobilizacijos planus ir prisidėjo prie modernios Lietuvos kariuomenės pertvarkos.

Vėliau jis dirbo diplomatinį darbą – atstovavo Lietuvai Vokietijoje, Tautų Sąjungoje, Lenkijoje. Sovietams okupavus Lietuvą, Berlyne suorganizavo Lietuvių aktyvistų frontą ir buvo vienas iš antisovietinio 1941 m. Birželio sukilimo rengėjų. Būtent Birželio sukilimas galutinai sugriovė mitą apie neva „savanorišką“ Lietuvos įstojimą į SSRS. Neapykanta šiam sukilimui ir jo pagrindiniam organizatoriui Kaziui Škirpai kyla iš to paties – iš nepakantos pačiai Lietuvos nepriklausomybės idėjai.

Puolimu prieš sukilimo vadovą bandoma primesti Lietuvai atsakomybę už nacionalsocialistinės Vokietijos veiksmus, o sukilėlius parodyti kaip hitlerininkų talkininkus. Sukilimui prasidėjus, jis buvo paskelbtas Lietuvos laikinosios vyriausybės ministru pirmininku, tačiau Vokietijos valdžia jam neleido grįžti į Lietuvą ir laikė namų arešte.

Vėliau jis atvirai siūlė perduoti Lietuvos valdymą lietuvių vyriausybei, už ką buvo suimtas ir internuotas. Pokariu gyveno Airijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, dirbo Kongreso bibliotekoje, aktyviai veikė lietuvių išeivijos organizacijose ir dalyvavo Lietuvos išlaisvinimo veikloje.

Netikėjimas Lietuvos nepriklausomybės idėja

Šiandieninis uolus valdžios nutylėjimas ir sąmoningas Birželio sukilimo svarbos ignoravimas tik atskleidžia jos baimę pripažinti istorinius faktus bei netikėjimą ta pačia Lietuvos nepriklausomybės idėja, kurią gynė ir įkūnijo sukilėliai.

Būtent todėl 2019 metais Vilniuje nuo Gedimino pilies bokšte viduje dingo atminimo lenta skirta Kaziui Škirpai ir Lietuvos kariams savanoriams atminti. Jos vietoje kabojo senoviniai žemėlapiai. Vilniaus meras R. Šiamšius dievagojosi apie dingusią lentą nieko nežinąs ir nežinąs jokių slaptų nukabintų lentų.

Tais pačiais metais sostinės Senamiestyje, greta Gedimino kalno, buvusi tarpukario diplomato Kazio Škirpos vardu pavadinta alėja buvo perkrikštyta Trispalvės alėja. Tai įvyko Vilniaus sostinės savivaldybei vadovaujant tam pačiam R. Šimašiui, kuris kiek anksčiau bendradarbiaudamas su Baltarusijos institucijomis perdavė pastarosioms informaciją apie Nobelio taikos premijos laureatą, žymiausią Baltarusijos žmogaus teisių gynėją ir ilgametį autoritarinio Aliaksandro Lukašenkos režimo kritiką Ales Bialiatski. Remiantis šia informacija, A. Bialiatskis buvo nuteistas ir iki praėjusių metų buvo kalinamas Baltarusijos kalėjimuose.

Atminimo persekiojimas

Vis dėlto Kazio Škirpos indėlis į nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrimą yra toks reikšmingas, kad jo istorinės svarbos nepajėgė ištrinti joks politinis nutylėjimas ir jo atminimo persekiojimas, todėl patriotinės organizacijos pačios ėmėsi iniciatyvos saugoti ir įtvirtinti jo nuopelnus Lietuvai.

2021 m. birželio 22 d., sambūrio Pro Patria iniciatyva pagamintą K. Škirpos atminimo lentą buvo mėginta pakabinti Gedimino prospekte, ant pastato, kuriame sovietinės okupacijos metais veikė KGB struktūros. Būtent iš šios vietos buvo planuojamos ir vykdomos represijos prieš Lietuvos valstybingumą, kariuomenę ir rezistenciją. Tačiau šį bandymą užkardė policija, pagrasinusi panaudoti jėgą.

2024 m. birželio 19 d. grupė Nacionalinio susivienijimo drąsuolių apžiūrėjo jiems Pro Patria perduotą atminimo lentą, pastatą ir parinko tinkamą jai pritvirtinti vietą – Gedimino prospekto / Vasario 16-sios gatvės kampas.

Iš anksto atlikti matavimo darbai, kad būtų pasiruošta sparčiam darbui. Buvo aišku, kad būtina išlaikyti slaptumą. Valdžia būtų padariusi viską, kad neleistų pakabinti lentos. Mat priešais lentos kabinimo vietą buvo įsikūrusi Ekonomikos ir inovacijų ministerija, kuriai tuo metu vadovavo Laisvės partijos narė A. Armonaitė – principinė Birželio sukilimo priešininkė.
Atminimo lentą pakabinus, prie jos buvo padėtos gėlės. Organizuotas budėjimas, kad atminimo lentos nebūtų mėginama slapčia nuplėšti prisidengiant nakties tamsa.

Birželio 22 d. praėjo ne tik ramiai, bet ir iškilmingai. Ją apžiūrėti atvyko netgi pats V. Landsbergis. Ilgai ir įdėmiai žvelgęs į lentą, jis vis dėlto neištarė nei vieno pritarimo ar pagyrimo žodžio. Šioje dviprasmiškoje tyloje slypėjo tarsi neišsakomas grasinimas, sukėlęs nemalonią nuojautą, kad artinasi politinė audra ir slogūs įvykiai.

Birželio 23-ąją – Sukilimo dieną – valdžios pasiųstos specialiosios policijos pajėgos faktiškai pakartojo sovietinių okupantų kadaise surengtą „bananų balių“: brutaliai, be aiškaus teisinio pagrindo, buvo išvaikytas sekmadienio popietę susirinkęs Kazio Škirpos atminimo lentos gynėjų būrys.

Tą dieną riba tarp LSSR ir Lietuvos Respublikos valdžios požiūrio į 1941 metų Birželio sukilimą paprasčiausiai ištirpo. Lentos gynėjai ir daugelis patriotiškai nusiteikusių Lietuvos piliečių turėjo pagrindą pasijusti lyg tebebūtų gyvenama okupuotoje valstybėje, kur istorinė atmintis reguliuojama jėga, o ne teise.

Trispalvės ceremoniją režisuoja ne istorinė tiesa

Todėl nestebina, kad minint 107-ąsias Lietuvos trispalvės iškėlimo metines Kazys Škirpa vardas vėl liko nepaminėtas. Vis dėlto istorijos užgesinti nepavyko: laimei tautos atmintį ir istorinį palikimą saugo ne valdžios institucijos, o pilietinė valia – tie, kurie dažniausiai atsisako paklusti baimei.

Akivaizdu, jog Trispalvės iškėlimo ceremoniją iš tikrųjų režisuoja ne istorinė tiesa, o politinės galios. Nematoma ranka rašo renginio scenarijų, brėždama, kas leidžiama, o kas – ne, kas turi būti prisiminta, o kas nutylėta. Todėl šios ceremonijos vis dažniau primena ne laisvos valstybės savastį, o jos imitaciją.

Tas pats kartojasi Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją ir Liepos 6-ąją – dienomis, kurios turėtų telkti tautą, bet vis dažniau atidengia jos vidinę takoskyrą.

Vienoje pusėje – tie, kuriems pakanka to, kad valdžia nedraudžia eitynių, leidžia nešti šimtų metrų ilgio Trispalves ir net kviečia giedoti Tautišką giesmę. Visa tai būtų prasminga, jei šie žmonės abejingai nepraeitų pro plėšiamą Kazio Škirpos lentą ir ciniškai nekikentų išgirdę žodžius „Susigrąžinkime valstybę“.

Kitoje pusėje – tie, kurie giliai jaučia, išgyvena ir net dvasiškai kenčia suvokdami, kad tauta tebėra pažeminta, o valstybė dažnai tėra tik tuščias jos lukštas. Jie mėgina daryti tai, ką gali, kad būtų kitaip.

Ši takoskyra tarp pasitenkinančių laisvės surogatais ir siekiančių tikros laisvės kaip peilis perskrodė ir mūsų šalies politinę bendruomenę. Tai – esminė ir svarbiausia skilimo priežastis. Tačiau istorija rodo, kad tautos, ilgai gyvenusios laisvės šešėliuose ir besitenkinusios trupiniais, galiausiai nubunda tikrai laisvei.

Keblu kalbėti apie laisvę ir nepriklausomybę

Daugelis susirinkusiųjų trispalvės ceremonijai jau buvo primiršę apie savanorius ir K. Škirpą. Jie nuoširdžiai manė esantys laisvos tautos laisvi žmonės, tikros valstybės piliečiai ir patriotai. Arba linkę tikėti – gal veikiau save įtikinti – kad tai K. Škirpa tėra nereikšminga detalė, nepaneigianti minėjimo esmės. Deja.

Trispalvės pakėlimas iš principo negalėjo būti visaverte laisvos tautos švente tol, kol žmogus, kuris šį Laisvės ženklą užnešė į Gedimino pilį ir pirmasis jį ten iškėlė, kartu su savo bendražygiais yra ištrintas iš atminties ir istorijos. Ištrintas taip brutaliai, kad nuo bokšto buvo nuplėšta net atminimo lenta su jų vardais.

Tokiomis aplinkybėmis keblu kalbėti apie džiaugsmą laisve ir nepriklausomybe. Apie kokią laisvę galima kalbėti kai, anot vieno politiko, Trispalvės iškėlimo ceremonijai iš tikrųjų vadovauja sovietmečiu buvusi Lenino rajono prokuratūros darbuotoja, tardžiusi ,,bananų baliaus” metu suimtus žmones.

Būtent jos – kaip tebesitęsiančios lietuvių nelaisvės simbolio – nematoma ranka režisuoja renginį ir rašo jo scenarijų brėždama, kas galima, o kas – ne. Todėl visa ceremonija pavirto nykia parodija ir dar vienu lietuvių savęs pažeminimu.

Šventiškai nusiteikę žmonės nežinojo ir nesuprato politinės ir simbolinės Kazio Škirpos vadovaujamo savanorių būrio žygdarbio prasmės. Renginiui prasmę suteikti ir grąžinti jo dalyviams žmogišką bei pilietinį orumą galėjo tik autentiška jo istorinė atmintis.

Todėl Lietuvos trispalvę pirmą kartą iškėlusiam pirmajam Lietuvos kariuomenės savanoriui Kaziui Škirpai atminti pagerbti Sausio 1 d. susirinko gausus Tautos forumo atstovų būrys – bene vienintelės organizacijos, atvirai metančios iššūkį valdžios kolaboravimui su Lietuvos laisvės kovų istorijos priešais.

Tautos forumo dalyviai, kaip ir kasmet, atvyko į sunaikintos K. Škirpai skirtos atminimo lentos vietą. Pagerbė atminimą ir pakabino plakatą.

Deja, nepraėjus nė pusvalandžiui neliko nei plakato, nei uždegtų žvakučių.  Laisvės ir nelaisvės erdves kartais skiria vos keli žingsniai. Tokia yra laisvės metafizika ir jos paslaptis.

Autorius yra Tautos forumo rėmėjas