Vytautas Radžvilas
Nuoširdžiai kviečiu vasario 16-ąją atvykti į tikrą Valstybės atkūrimo dienos minėjimą. Atšvęskime šią didžią dieną gindami jos tikrąją politinę ir istorinę prasmę.
Neverta įrodinėti, kad Vasario 16-oji, kurią mini D. Grybauskaitė, I. Šimonytė, A. Kubilius, R. Juknevičienė, P. Auštrevičius, D. Žalimas, V. Čmilytė ir visa buvusių Maskvos kolaborantų ir jų mokinių, o dabar paklusnių Briuselio tarnų kohorta, nėra ta pati Vasario 16-oji, kurios dvasia liepsnojo sielose ir širdyse patriotų, kovojusių už Lietuvos valstybę ir aukojusių dėl jos viską.
Šiandien toji dvasia Tautoje yra gerokai prigesusi, bet vis dar rusena daugelio lietuvių širdyse. Tačiau ji yra vis atviriau ir brutaliau slopinama suverenitetą prarandančioje ir politiškai neįgaliu Europos Sąjungos pakraščiu tampančioje Lietuvos valstybėje.
Vasario 16-oji šių ir panašių į juos veikėjų valdomoje Lietuvoje yra valstybinė šventė tik todėl, kad ji yra būtina legitimuoti jų valdžiai. Tačiau šia diena tik instrumentiškai naudojamasi kaip ideologine ir politine širma, skirta paslėpti tikrąją — radikaliai antilietuvišką — Lietuvos valstybės prigimtį ir jos raidos kryptį.
Politinių vertelgų įpiršta „neužmirštuolė“
Neatsitiktinai 2018 metais minint Valstybės šimtmetį visur kabojo plakatai LIETUVAI — 100, sąmoningai vengiant net užsiminti, kad švenčiamas ne „Lietuvos“, bet Lietuvos Respublikos — nacionalinės lietuvių tautos valstybės — jubiliejinis gimtadienis.
Šimtai tūkstančių Valstybės atkūrimo dieną mininčių lietuvių nuoširdžiai ir džiaugsmingai suplūsta į šventinius renginius net neįtardami, kad dalyvauja valdžios organizuojamuose klastos ir apgavystės spektakliuose.
Daugelis šių nuoširdžiai švenčiančių lietuvių jų yra tris dešimtmečius nuosekliai vykdomos ištautinimo ir išvalstybinimo politikos aukos. Tačiau jų nuoširdumas nepakeičia fakto, kad jie yra režisuojamo oficiozinio minėjimo spektaklio statistai, neįstengiantys autentiškai paminėti jiems iš tiesų brangios dienos.
Sausio 13-ąją besirenkantis ne tikruosius to meto kovos ir aukos ženklus, bet politinių vertelgų įpirštą „neužmirštuolę“ lietuvis patriotas niekada iš principo negalės visavertiškai paminėti ir Vasario 16-osios bei Kovo 11-osios. Juk neįmanoma autentiškai atšvęsti tokių dienų nesuvokiant jų politinio turinio ir valstybinės prasmės.
Šiandien Lietuva nebėra valstybė
Lietuvos valstybė 1991 m. buvo atkurta kaip 1918 m. lietuvių tautinės valstybės tęsinys. Todėl keletą metų — daugiausia dešimtmetį — oficialiai švenčiama Vasario 16-oji iš esmės buvo tikra visuotinė tautinė ir valstybinė šventė.
Tačiau šiandien Lietuva ne tik nebėra nacionalinė lietuvių valstybė. Ji apskritai nebėra valstybė tikslia šio žodžio prasme. Tai administracinė teritorija, neatitinkanti elementariausių ir seniai žinomų tikro valstybingumo kriterijų.
Nuo 2009 m. vis sparčiau augęs atotrūkis tarp formalaus valstybingumo fasado ir praktiškai tuščio jo turinio virto neperžengiama praraja. Lietuva nebegali savarankiškai išspręsti nei vieno Tautai išlikti esminio ir kartu jos valstybinį savarankiškumą turinčio patvirtinti klausimo. Maža to, Briuselio užmesta ideologinio diktato kilpa veržiasi taip, kad ją drąsiai galima lyginti su Maskvos vykdytu smaugimu.
Tuo abejojantiems patartina paskaityti LR vyriausybės 2026 m. sausio 21 d. patvirtintą „Kovos su antisemitizmu, ksenofobija ir nesantaikos kurstymu“ planą ir paklausti savęs: kuo tai skiriasi nuo LKP CK biuro ar plenumų nutarimų dėl „neatidėliotinų priemonių LSSR darbo žmonių internacionaliniam auklėjimui stiprinti“?
Lietuvos valdžios išsižada suverenių galių likučių
Taigi kiekvienas susiklosčiusią padėtį suvokiantis pilietis susiduria su nepavydėtinu galvosūkiu ir sunkiu pasirinkimu. Kasmet oficialiai ir net pompastiškai minima Vasario 16-oji šalyje, kuri ne tik nebeturi nieko bendro su tą dieną gimusios Valstybės siekiais ir idealais.
Lietuvos valdžios išsižada paskutiniųjų autentiško valstybingumo, tai yra valstybės suverenių galių, likučių. O Vasario 16-osios minėjimus panaudoja tam, kad galutinai ištrintų iš lietuvių atminties ir vaizduotės pačią tautinę ir valstybinę jauseną bei tikrąjį Nepriklausomybės akto turinį ir jo paskirtį.
Įvyko pokyčiai, kurių prieš trisdešimt metų nebuvo įmanoma susapnuoti šiurpiausiame sapne: serviliška valdžia virs tautos ir valstybės duobkasiais, o didžiulė Tautos dalis linksmai švęs Vasario 16-ąją nesuprasdama, kad Lietuva yra stumiama ir kol kas nestabdomai slenka į politinės ir istorinės nebūties bedugnę.
Todėl atrodo, kad beliko du pasirinkimai, kaip švęsti Valstybės atkūrimo dieną. Pirmasis — toliau apsimetinėti, kad nuo 1991 m. jokių pokyčių neįvyko, tautai ir valstybei niekas negresia, raginti vieni kitus didžiuotis Vasario 16-ąja ir atminti bei pagerbti už ją kraują liejusius didvyrius.
Antrasis — pradėti švęsti šią dieną kitaip. Kaip reikalauja iš esmės pasikeitusios aplinkybės. Suprantama, nėra jokio reikalo atsisakyti įprastų linksmų eitynių ar važiuotynių bei kitų pramoginių šventinių renginių.
Švęsti Vasario 16-ąją pirmiausia turėtų reikšti – ją GINTI
Bet niekas netrukdo šią šventišką dieną padaryti ir tai, kas dabartinėmis sąlygomis tampa kiekvieno iš tiesų patriotiško lietuvio pilietine ir moraline pareiga. Atėjo metas, kai švęsti Vasario 16-ąją pirmiausia turėtų reikšti — ją GINTI.
Dera atsiminti ir pagerbti kovojusių ir žuvusių už tos dienos idealus lietuvių kartas. Bet tai nesuteikia teisės vengti sau iškelti tokį klausimą: o ką dėl Vasario 16-osios privalome padaryti, o prireikus ir paaukoti, MES — šiandienos lietuviai?
Juk švęsti tą dieną kovojant ir dalyvaujant mūšyje — lietuviams įprasta. 1941 m. Vasario 16-oji buvo švenčiama ruošiant Birželio sukilimą. 1949 m. — rašant partizanų vadų suvažiavimo deklaraciją. Žiauriausių okupantų represijų sąlygomis kasmet tą dieną aukštybėse suplevėsuodavo drąsuolių iškeltos Trispalvės. Ryžtis tokiems žygdarbiams visada buvo sunku.
Tarpukario Vasario 16-ąją švęsdavo beveik visi, išskyrus antivalstybinį gaivalą. Birželio sukilėlių, partizanų, vėliau disidentų buvo kur kas mažiau. Bet tai natūralu, kitaip negalėjo ir būti. Svarbiausia — jų buvo. Lietuva išliko tik todėl, kad dėl jos buvo kovojama ir atsirado ją ginančių.
Esame privilegijuoti — mūsų kartai nereikia lieti kraujo ir nelaukia jokie kalėjimai ir lageriai už pasipriešinimą vykstančiam Lietuvos griovimui. Tačiau išmušė valanda ginti Lietuvą tokiomis priemonėmis ir būdais, kokių reikalauja laikmetis ir aplinkybės. Turime galimybę atšvęsti Vasario 16-ąją taip, kad netaptume oficiozinio minėjimo spektaklio sraigteliais.
Slenka dešimtmečiai, priimtas įstatymas, o reprezentacinės aikštės nėra
Kviečiu linksmai ir prasmingai atšvęsti šią dieną Lukiškių aikštėje reikalaujant to, ką privalėtų turėti ir seniai būtų turėjusi tikra Vasario 16-osios dvasios vedama Lietuvos valstybė. Ji turėtų savo reprezentacinę aikštę su Laisvės kovų simboliu Vyčiu ir memorialu visų laikų didvyriams, kovojusiems už Lietuvą.
Bet slenka dešimtmečiai, priimtas įstatymas, o reprezentacinės aikštės, Vyčio ir memorialo — kaip nėra, taip nėra. Neužtenka ir būtų pernelyg aptaku pasakyti, kad šnekos apie valstybės „suverenumą“ jai demonstruojant tokį politinės valios neturėjimą skamba kaip atviros patyčios. Yra kur kas blogiau.
Įstatymo dėl Lukiškių aikštės sabotavimas, mėginimai nusavinti Tautai priklausančius Sporto rūmus, drastiškai naikinami ir trukdomi statyti Vilniaus priklausomybę Lietuvai liudijantys ženklai duoda daugiau negu pakankamą pagrindą sunerimti, kad vyksta svajojančių pasiglemžti Vilnių žaidėjų tylios grumtynės dėl to, kam priklausys mūsų sostinė. Iš tikrųjų ruošiamasi perbraižyti valstybių sienas: www.pozicija.org/latviu-pamokos-tesiasi.
Spaudimas išlietuvinti Vilnių
Pernelyg neafišuodami savo užmačių ir planų, net keli pretendentai į Vilnių tiki jį esant ne tikra ir amžina, o tik laikina Lietuvos sostine — faktiniu krašto administraciniu centru.
Spaudimas išlietuvinti Vilnių dėl jo priklausomybės ženklų aštrėja. Lietuvos ir sostinės valdžios linkusios pasiduoti šiam spaudimui ir kapituliuoti. Turime apsispręsti, ar liksime šių grumtynių nuošalyje kaip pasyvūs stebėtojai, ar valingai reikalausime, kad po trijų dešimtmečių delsimo ir vilkinimo būtų pradėta simboliškai ir politiškai įsitvirtinti mūsų valstybės sostinėje.
Valstybės reprezentacinė aikštė privalo būti. Reikalaukime jos. Tokia yra Tautos Forumo organizuojamo renginio gelminė sąsaja su Vasario 16-osios Lietuvos valstybe. Toji valstybė kartojo: Mes be Vilniaus nenurimsim!
O kaip mes? Nurimsime be Vasario 16-osios Lietuvos ir jos sostinės ar vis dėlto ne?
Kviečiu sąmoningai apsispręsti ir pasirinkti, kaip minėti Valstybės dieną. O pasiryžusius pakovoti dėl Lietuvos — atvykti į Lukiškių aikštę, kuri mūsų visų pastangomis taps vienintelės tikros Vasario 16-osios šventės vieta.
Laukiame Jūsų ir iki pasimatymo.
Su artėjančia Valstybės diena!
https://www.facebook.com/Dr.Ignas.Vegele/?lopurcale=lt_LT Kartu su bendraminčiais kviečiu Jus Kovo 1 d. 13 val. į PILIEČIŲ KONFERENCIJĄ KAUNE, „Žalgirio“ arenoje [SDG Amfiteatras]. Susiburkime kaip mūsų Tautos didvyriai susitelkė Lietuvių konferencijose 1905-1917 metais, kurių kulminacija tapo Lietuvos Nepriklausomybės Aktas.
Kartu su istorikais, dvasininkais, politologais, teisininkais, kultūros ir meno atstovais bei visuomenės lyderiais pasiūlykime kelią Lietuvai. Turime atkurti Tautos suverenitetą, išsaugoti nykstančią Tautą, telktis sąžiningam, išmintimi bei įžvalgumu grįstam ir tiesai tarnaujančiam Valstybės valdymui. Dabar toks laikmetis, kai tylus susitaikymas ir neveikimas virsta pralaimėjimu.
Tapkite istorijos dalimi – kurkime Lietuvą kartu! Kviečiu visus norinčius prisijungti, išklausyti, pasidalinti ir tapti atsakingo bendro veikimo dalimi.
Į PILIEČIŲ KONFERENCIJĄ būtina registracija:
https://forms.office.com/r/YmesNrjHA3?origin=lprLink
Labai Jūsų lauksiu
Sąjūdžio metu atrodė kad lietuviai yra vos ne labiausiai nuo komunistų valdymo nukentėjsi tauta. Bet kai tik nepriklausomybę atgavusioje valstybėje prasidėjo PRIVATIZACIJA, kaip paaiškėjo, kad lietuviai vos ne labiausiai (po baltarusių) sukomunistėjusi regiono tauta. O iš to sekė visa kita, dėl ko, pasirinkdami mėgiamas temas, padejuoja ir mūsų filosofai.
Tie, kurie valdė 1990-1992 m., irgi buvo komuniagos. Kitokių tiesiog nebuvo.
O jei būtų buvę kitokių? Ir jie būtų turėję persvarą. Kokia tuomet būtų buvusi daugumos žmonių nuomonė apie pokomunistinio turto privatizaciją? Mano nuomone, lygiai tokia pat kaip dabar. Kad privatizacija buvo neteisinga. Nors komunistinės betvarkės iki soties prisižiūrėjusiems žmonėms visų pirma turėjo rūpėti ar privatizacija buvo sėkminga.Tai yra , ar turtas pateko į tas rankas kurios geriausiai išmano kaip su juo toliau apsieiti. Komunistai, kaip ir Sąjūdžio vadai tą suprato, kuomet eiliniams žmoneliams rūpėjo teisybė…
O dabar rūpi? O pats iš 6 atimti tris ar gebi, ar choru giedi su visai, kad visvien lieka šeši, nes ėst nori ir meilužių reik? Ar bent supratai apie ką aš čia, mokslo pirmūne?
Jei Europa pasidavė spaudimui būti išeuropietinta,tai ir Vilnius neatsilaikys.
https://www.youtube.com/watch?v=v6J2EYxkWAo
Matom, kaip korumpuotos ONS ,,teisingumo” ir teisėtvarkos pajėgos elgiasi su nepatenkintais piliečiais.Matom. kaip už nieką nuteisiama Adelina Sab., kaip teisėjai užsimerkia prieš tiesą ir vykdo užsakymus prieš taip vadinamų riaušių dalyvius…Girdimi ,iš Adelinos(užuojauta jai..),kaip seimūnas Skver. nepatenkintus žmones seimūnui Ąžuolui vadina utėlėlmis, kaip seimūnai rodo vidurinį pirštą susirinkusiems suirzusiems žmonėms..Būdami saugiai už seimo langų…. Ir vėl kraupu tai, kad laidą vedantis |Orl. neturi nei proto, nei noro įterpti ,kad reikalingi renkami teisėjai, prokurorai,renkami policijos vadovai ir tt..Buvo LŠs tarybos narys, kuriam nusispjauti į LŠs programos ref. teiginius, kurio protelis , tarytum grindjuosčių lygio.Jis putoja, piktinasi blogiu ir šioje laidoje ir neturi NEI LAŠO PROTO, KAD SIŪLYTI PILIEČIAMS KAIP KEISTI TĄ ŽIAURIĄ PADĖTĮ.Niekada gyvenime nebalsuokite už tokius proto ir piktos valios vargetas kaip Orlauskas, nes jis net raginamas laiškais šviesti žmones, kalbėti apie dem. reformas to nedaro, nors progų turi kiekvienoje temoje…Man atrodo, kad čia ne vien riboto O. proto ženklas..Veikiau tai yra piktavalis elgesys asmens, KURIS SAMONINGAI NESIEKIA ,KAD ŠALYJE SUSIKURTŲ DEM, SANTVARKA… Nors turi galimybes šviesti ir kelti žmonių samoningumą, BET TYČIA TO NEDARO..Ko gero tai samoningas antidemokratas ir antireformatorius, kuris nugalėjęs slibiną ,kaip pasakoje,pats taptų slibinu (lukašenkos ar skvernelio klonu..) ONS tarnai ir šulai yra šlykštūs Lietuvos ir teisingumo budeliai, kaip ir antidemokratinė melaginga santvarka..Bet dar baisiau, kad tokie panašūs orlauskai, kurie veržiasi pakeisti ONS šulus, nustumti juos nuo kėdžių, nesiekia NIEKO IŠ ESMĖS PAKEISTI DAUGUMOS ŽMONIŲ NAUDAI.Tokia pat ir jo bendražygė Janutienė ir Co,Jie parazituoja, panaudoja nusivylusių . besipiktinančių žmonių energiją, lėšas savo ambicijų naudai, savo asmeninės įtakos, savo piniginių naudai. Todėl talkinkime Vėgėlės šalininkams, nes tai, KOL KAS, tai VIENINTELĖ REFORMISTINIŲ SIEKIŲ TURINTI KOMPANIJA VISOJE LIETUVOJE. Or. užkietėję gerbėjai piktinsis, kad aš jų herojų nuvainikuoju, bet aš kalbu karčią tiesą, tik faktų, poelgių šviesoje ir rodau kelią patikimesnių žmonių link,Būtent telkdamiesi apie juos, gal pradėsime kelią iš ONS liūno į demokratinę Lietuvą, į šalį daugumos žmonių naudai, teisingumo ir gerovės naudai. Būkit pasveikinti visi artėjančios vasario 16 proga, pirmiausia visi tie, kurie bent pirštą ar eurą prideda ar pridės,kad Neprikl. akto teiginiai kada nors taptų kūnu..
Jeigu lietuviai, po 50 metų komunistų valdžios, vėl balsavo už komunistus, tai kodėl Vakarų tautos, praktiškai neišbandžiusios , negali pamėginti pažaisti su tokiu teoriškai patraukliu Markso mokymu? Ar Rytų Europos valstybės, įstojusis į ES, pabandė tenykščius Vakaruose rimčiau atkalbėti nežaisti su ugnimi? Juk,pvz, migrantų antplūdis vyksta pagal vos pakeistą visų šalių proletarų vienijomosi šūkį.
Kad lietuvių tauta serga išaiškėjo per 1992 metų Seimo ir 1993 Prezidento rinkimus. Argi dabartinė piktadarė ES dėl to buvo kalta? Stojimas į ES kaip tik buvo bandymas atitraukti surusėjusią ir sukomunistėjusią tautą nuo jai iš Maskvos paskirto žemės ūkio krašto ir pirmaujančios kiaulių augintojos likimo. Ir štai kaip tas bandymas sueuropinti lietuvių tautą dabar yra vertinamas…Kada ir vėl iš Rytų iki dangaus kyla jau išbandytos nelaimės debesis , patriotai galvoja apsisaugoti šokdami ratelį apie pasistatytą Lietuvos didybės paminklą. Kuomet tiesa yra tokia kad mums tiesiog trūksta tautinės savigarbos, trumpam atgautos Sąjūdžio mėnesiais. Ir demonstratyviai atsisakytos 1992 metais per Seimo rinkimus. Su šūkiu „mes ne tokios Lietuvos tikėjomės!” .Tas „patriotinis” šūkis pasirodė baisesnis iž visas kitas nepriklausomos Lietuvos nelaimes, tame tarpe ir stojimą į ES..
Šūkis lygiai patriotinis, kaip ir absurdiškas. Savo pretenzingumu iš karto iškasęs prarają tarp piliečių ir jų pačių , kaip sugeba, išsirenkamos valstybės valdžios. JIE(piliečiai) matote manė, kad valdžia pati apsireikš visiems patriotams įtinkančiu geriausiu pavidalu ir raus nosimi žemę kad tik neprarastų rinkėjų pasitikėjimo…o kitaip mums nereikia tokios Lietuvos. Nes matote, mes ne tokios tikėjomės.
Labai keistas susiskaldymo siūlymas – švęsti atskirai. Man Vasario 16-oji ir kitos šventės – vienintelė ir nedaloma, kaip Radžvilui ir Co (tautos mesijams, MES arba SAULĖ save vadinantiems, kaip Liudvikas XIV-asis)…
Aš siūlyčiau pradėti savo išlaisvinimą nuo valstybės valdymo audito.Valstybės valdymo sprendimus mes atidavėme ES kompetencijai,o Lietuvoje biurokratinis apartas išaugo kelis kartus.ir toliau auga pgal S.Parkinsono dėsniusJie atsitvėrė nuo mūsų,savo darbdavių vienu telefonu,vienu langeliu ir dviem pečiuitais apsauginiais prie durų.Mes matome daugybę gražių rūmų>ministerijų,valstybinių įmonių ir visokiausių teisių gynėjų.Ten vaikšto daug gražių ponų,zuja prabangūs automobiliai.O ką jie ten viduje daro nežino nei CŽV,neiKGB,nei patys ministrai-turistai.Viskas užslaptinta ir tos nevaldomai besiplečiančios parazitų armijos maitintojams nevalia net žinoti,koias funkcijas jie atlieka,kokius kalnus verčia ir kokią ekonominę naudą jie sukuria savo nuskurdintiems,pažemintiems ir beteisiams darbdaviams.Visus visokių išsigimusių teisių gynėjus aš šluočiau paprasta šluota į savartyną.Jie gyvena tik iš provokacijų ir atskirų neteisinių epizodų.Ir kuo didesnį triukšmą jie sukelia dėl neva skriaudžiamų neteisėtų migrantų,dėl seksualinių mažumų įžūlių provokacijų ar neadekvačių vaikų elgesio,tuo didesnį finansavimą gauna,tuo daugiau etatų,mašinų ir dykaduonių.Ir žinoma rūmai iš stiklo ir betono.
Šioje Teritorijoje švesti ką nors, kas susiję su valstybe ar valstybingumu, gali nebent ***** . Ir ne bet koks, o ypatingos veislės, nesuvokiantis kur gyvena ir kas šika ant jo galvos.
Valstybingumo pakasynos prasidėjo net nepradėjus kurti valstybės, dar 1992 m. rudenį, per Seimo rinkimus, o kryžių virš Lietuvos valstybingumo tauta pastatė 1993 m. per Prezidento rinkimus.
Viskas kas vyko po to, buvo tik Teritorijos paruošimas pederestizacija, t. y. stojimui į Europos Sąjungą. Apie šio proceso detales informacijos galima pasisemti bet kada ir bet kur, kad ir šalia esančiame straipsnyje („EP priėmė rezoliuciją, kuri abortą paskelbė žmogaus teise ir skatina translytiškumą“).
Valstybines šventes švęsti reikia, net būtina, tik klausimas kaip. Nebūtina dalyvauti valdžios organizuotoje tuščioje, be turinio pompastikoje, bet piliečiams galima ateiti, kaip kad ir prof. V. Radžvilas bei Tautos Forumas kviečia, į Lukiškių a. ir pasakyti ko mes norime. O mes norime nepriklauosomos, savarankiškos Lietuvos ir ją įprasminančių ženklų valstybės sostinėje Vilniuje. Tokių kol kas nėra, per 36 m. valdžia taip ir nesugebėjo jų pastatyti. Tai bent dabar pareikalaukime to. Ir tai bus prasmingas darbas šios šventės metu. Iki pasimatymo.
Jūsų teisė gyventi taip, kaip jums patogiau.
Aš savo valstybės nesusikūriau, tad neturiu galimybės švesti valstybines šventes, o Lietuvos valstybės čia niekas nekūrė, bet apie tai jau išdiskutuota, daugiau nėra ką pridurti.
Ir V. Radžvilas, kuris kviečia į „šventę“, kaip vedlys nieko nebereiškia, nes savo progą praleido. Deja, ir apie tai jau senai viskas parašyta.
Apgaudinėti save arba žaisti „nuogą karalių“ – prašom, niekas nedraudžia.
P. S.
Po teiginio: „Šiandien Lietuva nebėra valstybė“, kviesti švesti valstybės dieną, skamba truputi neadekvačiai.
Kas kūrė valstybę 1992 gavo per veidą mazgote iš tų kurie norėjo iš karto gatavos ir nuostabios Lietuvos . Bet apie tai labai mažai tėra diskutuota. Kaip mikliai komunistai perėmė inicityvą per 50 metų prie komunistų valdymo prisitaikiusioje tautoje.
O tai kur norėjai stoti? Rusijos federacijon ar Žečpospoliton? Ir išvis ar mes turėjome saugesnį pasirinkimą, ar turime šiandien, ypač kai jaunimas save laiko pasaulio piliečiais, o ne Lietuvos respublikos, kai renka va šitokius sostinės merus, norinčius mus priduoti kam?
,,… ypač kai jaunimas save laiko pasaulio piliečiais… ”
Pripažinkime, kad Lietuva be lietuviško jaunimo – tautinė Lietuva be ateities.
Pripažinkime, kad dabartiniai kosmopolitukai (iki 40 m. ir jau net kiek vyresni) yra ,,prarastoji karta”.
Tautinė Lietuva dar šiek tiek laikosi ant senių, bet tai lengvai ,,pataisoma” – laikas per 5 ar 10 (15) metų ,,išgydys”.
traslytiškumai yra mažumos problema, o abortai yra išeitis besaikiam vaikų gimdymui pasaulinio skurdo šalyse