JAV Valstybės sekretorius Marco Rubio Miuncheno saugumo konferencijoje (kalba)

SEKRETORIUS RUBIO: Labai ačiū.

Šiandien čia susirenkame kaip istorinio aljanso, kuris išgelbėjo ir pakeitė pasaulį, nariai. Kai ši konferencija prasidėjo 1963 m., tauta – tiksliau, visas žemynas – buvo susiskaldžiusi. Riba tarp komunizmo ir laisvės driekėsi per Vokietijos širdį. Pirmosios spygliuotosios Berlyno sienos tvoros buvo pastatytos vos prieš dvejus metus.

Likus keliems mėnesiams iki pirmosios konferencijos, prieš mūsų pirmtakų susitikimą čia, Miunchene, Kubos raketų krizė atvedė pasaulį prie branduolinio sunaikinimo slenksčio. Net kai Antrojo pasaulinio karo prisiminimai vis dar degė amerikiečių ir europiečių atmintyje, mes atsidūrėme naujos pasaulinės katastrofos akivaizdoje – tokios, kuri galėjo atnešti dar neregėto masto sunaikinimą, labiau apokaliptinį ir galutinį nei bet kas anksčiau žmonijos istorijoje.

Tuo metu, kai įvyko pirmasis susitikimas, sovietinis komunizmas žygiavo pirmyn. Tūkstančių metų Vakarų civilizacijos likimas kabojo ant plauko. Pergalė toli gražu nebuvo užtikrinta. Tačiau mus vedė bendras tikslas. Mus vienijo ne tik tai, prieš ką kovojome – mus vienijo tai, už ką kovojome. Ir kartu Europa bei Amerika nugalėjo, o žemynas buvo atstatytas. Mūsų žmonės klestėjo. Ilgainiui Rytų ir Vakarų blokai vėl susivienijo. Civilizacija buvo išgydyta.

Ta liūdnai pagarsėjusi siena, suskaldžiusi šią tautą į dvi dalis, sugriuvo, o kartu su ja – ir blogio imperija. Rytai ir Vakarai vėl tapo viena. Tačiau šio triumfo euforija mus atvedė prie pavojingo kliedesio: kad įžengėme į, cituoju, „istorijos pabaigą“; kad kiekviena tauta taps liberalia demokratija; kad vien prekybos ryšiai pakeis tautinę tapatybę; kad taisyklėmis grindžiama pasaulio tvarka – pernelyg dažnai vartojamas terminas – pakeis nacionalinius interesus; ir kad gyvensime pasaulyje be sienų, kuriame visi taps pasaulio piliečiais.

Tai buvo naivi idėja

Tai buvo naivi idėja, ignoravusi žmogaus prigimtį ir daugiau nei 5000 metų žmonijos istorijos pamokas. Ir tai mums brangiai kainavo. Šiame kliedesyje mes priėmėme dogmatišką laisvos ir nevaržomos prekybos viziją, nors kai kurios šalys saugojo savo ekonomiką ir subsidijavo savo įmones, sistemingai silpnindamos mūsų ekonomiką – uždarydamos mūsų gamyklas, skatindamos deindustrializaciją, iškeldamos milijonus darbininkų ir viduriniosios klasės darbo vietų į užsienį bei perduodamos mūsų svarbių tiekimo grandinių kontrolę priešininkams ir konkurentams.

Vis dažniau perdavėme savo suverenitetą tarptautinėms institucijoms, o daugelis šalių plėtė milžiniškas gerovės valstybes, apleisdamos investicijas į gebėjimą apsiginti. Tuo metu kitos valstybės investavo į sparčiausią karinių pajėgų telkimą per visą žmonijos istoriją ir nedvejodamos naudojo kietąją galią savo interesams įgyvendinti.

Siekdami nuraminti klimato aktyvistų spaudimą, mes primetėme sau energetikos politiką, kuri skurdino mūsų žmones, net kai mūsų konkurentai eksploatavo naftą, anglį, gamtines dujas ir kitus išteklius – ne tik savo ekonomikai stiprinti, bet ir kaip svertą prieš mūsų ekonomiką.

Siekdami pasaulio be sienų, atvėrėme duris precedento neturinčiai masinės migracijos bangai, keliančiai grėsmę mūsų visuomenių sanglaudai, kultūros tęstinumui ir mūsų žmonių ateičiai. Šias klaidas padarėme kartu, ir dabar kartu esame skolingi savo žmonėms – pripažinti faktus, susidurti su realybe ir judėti pirmyn, atstatant tai, kas buvo susilpninta.

JAV vėl imsis atsinaujinimo ir atkūrimo užduoties

Vadovaujant prezidentui Trumpui, Jungtinės Amerikos Valstijos vėl imsis atsinaujinimo ir atkūrimo užduoties, vedamos tokios pat išdidžios, suverenios ir gyvybingos ateities vizijos, kokia buvo mūsų civilizacijos praeitis. Ir nors esame pasirengę, jei reikės, tai daryti vieni, pirmenybę teikiame bendram veikimui – kartu su jumis, mūsų draugais Europoje.

Jungtinės Valstijos ir Europa priklauso viena kitai. Amerika buvo įkurta prieš 250 metų, tačiau jos šaknys šiame žemyne siekia daug senesnius laikus. Žmonės, kurie apgyvendino ir kūrė mano gimtąją šalį, atvyko į mūsų krantus nešdamiesi savo protėvių prisiminimus, tradicijas ir krikščionišką tikėjimą kaip šventą paveldą – nenutrūkstamą ryšį tarp senojo ir naujojo pasaulio.

Deindustrializacija nebuvo neišvengiama. Tai buvo sąmoningas politinis pasirinkimas – dešimtmečius trukęs ekonominis kursas, atėmęs iš mūsų tautų turtą, gamybinius pajėgumus ir nepriklausomybę. Mūsų tiekimo grandinių suvereniteto praradimas nebuvo klestinčios ir sveikos pasaulinės prekybos sistemos rezultatas. Tai buvo klaida. Klaida – ir dar savanoriška mūsų ekonomikos transformacija, pavertusi mus priklausomais nuo kitų savo gyvybiniams poreikiams ir pavojingai pažeidžiamais krizės akivaizdoje.

Šiandien mums tenka pripažinti, kad stiprios valstybės negali egzistuoti be stiprios pramonės bazės. Negalime kalbėti apie strateginę autonomiją, jei negaminame to, kas būtina mūsų gynybai, energetikai, infrastruktūrai ir technologinei pažangai. Negalime kalbėti apie suverenitetą, jei kritiniai ištekliai ir gamybos pajėgumai yra kontroliuojami tų, kurie nebūtinai dalijasi mūsų vertybėmis ar interesais.

Tai reiškia grįžimą prie pusiausvyros

Tai nereiškia atsitraukimo nuo prekybos ar bendradarbiavimo. Tai reiškia grįžimą prie pusiausvyros. Reiškia suvokimą, kad ekonominė politika yra nacionalinio saugumo politika. Reiškia supratimą, kad atviros visuomenės neturi būti naivios visuomenės.

Turime atkurti savo pramoninį pajėgumą, stiprinti technologinę lyderystę ir užtikrinti, kad mūsų tiekimo grandinės būtų saugios, patikimos ir, kai būtina, lokalizuotos tarp patikimų partnerių. Turime investuoti į savo žmones – į mokslą, inžineriją, profesinį rengimą, inovacijas. Turime suteikti naują prasmę darbui, kuris kuria realią vertę ir stiprina mūsų bendruomenes.

Ir visa tai turime daryti kartu. Nes jei Vakarų civilizacija yra viena, tuomet mūsų ekonominis ir saugumo atsigavimas taip pat turi būti bendras projektas. Amerika negali būti stipri, jei Europa silpna. Europa negali būti saugi, jei Amerika atsitraukia. Mūsų konkurentai tai supranta. Todėl ir mes turime tai suprasti – aiškiai, be iliuzijų ir be delsimo.

Kad mūsų vaikai paveldėtų ne tik prisiminimus apie didžią civilizaciją

Atėjo metas ne nostalgijai, o veiksmui. Ne kaltinimams, o atsakomybei. Ne teorijoms, o sprendimams.

Mes galime atkurti tai, kas buvo susilpninta. Galime sustiprinti tai, kas buvo apleista. Galime užtikrinti, kad mūsų vaikai paveldėtų ne tik prisiminimus apie didžią civilizaciją, bet ir gyvą, stiprią, savimi pasitikinčią bendruomenę, pasirengusią ginti savo vertybes ir formuoti savo ateitį.

Tačiau tam reikia drąsos – pripažinti klaidas, atsisakyti iliuzijų ir atnaujinti įsipareigojimą savo tautoms bei vieni kitiems.

Mūsų istorija rodo, kad tai galime padaryti. Klausimas tik vienas – ar turėsime valios tai padaryti dabar.

Tačiau šiandien mūsų užduotis nėra plėstis geografine prasme. Mūsų užduotis – atsinaujinti. Ne užkariauti pasaulį, o sustiprinti tai, ką jau turime. Ne primesti savo valią kitiems, o atkurti pasitikėjimą savimi.

Praėjusieji šimtmečiai buvo pažymėti Vakarų iškilimu. Tačiau XXI amžius bus pažymėtas konkurencija. Konkurencija dėl technologijų, dėl rinkų, dėl išteklių, dėl įtakos. Ir šioje konkurencijoje negalėsime pasikliauti vien praeities šlove ar moraliniu autoritetu. Turėsime pasikliauti savo stiprybe – ekonomine, karine, kultūrine ir dvasine.

Masinė migracija – tai krizė, destabilizuojanti visuomenes visame Vakarų pasaulyje

Masinė migracija nebuvo ir nėra antraeilis klausimas. Tai krizė, keičianti ir destabilizuojanti visuomenes visame Vakarų pasaulyje. Valstybė, kuri nekontroliuoja savo sienų, ilgainiui praranda gebėjimą kontroliuoti savo likimą. Tai nėra ksenofobija. Tai nėra neapykanta. Tai – suvereniteto esmė. Tauta turi teisę spręsti, kas atvyksta, kokiomis sąlygomis ir kokiu mastu. To nepaisymas reiškia atsisakymą vykdyti vieną iš pagrindinių valstybės pareigų – saugoti savo piliečius ir savo visuomenės darną.

Tačiau mūsų atsinaujinimas negali apsiriboti vien sienų kontrole ar pramonės atkūrimu. Turime drąsiai žvelgti į ateitį. Turime plėtoti bendrus interesus naujose srityse – kosmose, dirbtinio intelekto srityje, pažangioje gamyboje, energetikoje ir kritinių išteklių tiekimo grandinėse. Turime kurti vakarietišką kritinių naudingųjų iškasenų sistemą, kuri nebūtų pažeidžiama geopolitinio spaudimo ar šantažo. Turime veikti vieningai, konkuruodami dėl rinkų besivystančiose ekonomikose ir siūlydami patikimą alternatyvą tiems, kurie nori partnerystės, o ne priklausomybės.

Tarptautinės institucijos turi tarnauti valstybėms

Kartu galime ne tik susigrąžinti pramonės ir tiekimo grandinių kontrolę, bet ir tapti lyderiais tose srityse, kurios apibrėš XXI amžių.

Ir vis dėlto turime pripažinti: vadinamoji pasaulinė tvarka negali būti iškeliama aukščiau gyvybiškai svarbių mūsų tautų interesų. Tarptautinės institucijos buvo sukurtos tam, kad tarnautų valstybėms – o ne tam, kad jas pakeistų. Jos turi būti reformuojamos ir atnaujinamos, kad atitiktų dabarties realijas.

Idealiame pasaulyje konfliktus spręstų diplomatai ir rezoliucijos. Tačiau mes negyvename idealiame pasaulyje. Yra veikėjų, kurie atvirai pažeidžia tarptautines normas, grasina kaimynams ir ignoruoja įsipareigojimus. Leisti jiems slėptis už teisinių formuluočių ar procedūrinių vilkinimų – reiškia silpninti pačią tarptautinės teisės idėją.

Prezidentas Trumpas ir Jungtinės Valstijos pasirinko veikti remdamiesi aiškiu principu: pirmiausia saugumas, pirmiausia mūsų žmonių interesai, pirmiausia stiprybė. Tai nėra atsitraukimas nuo sąjungų. Tai kvietimas jas sustiprinti. Tai nėra izoliacija. Tai – reikalavimas abipusiškumo ir atsakomybės.

Jei turėsime drąsos apsaugoti savo sienas, investuoti į savo žmones ir tikėti savo civilizacijos verte

Mes kviečiame jus, mūsų partnerius Europoje, eiti šiuo keliu kartu su mumis. Anksčiau jau ėjome kartu – per krizes, per karus, per atstatymą. Ir galime tai padaryti dar kartą.

Istorija mus išmokė, kad kai Vakarai yra vieningi, jie ne tik išgyvena – jie klesti. Kai esame susiskaldę, silpnėjame. Todėl šiandien pasirinkimas paprastas, nors ir nelengvas: ar leisime iššūkiams mus išsklaidyti, ar pasinaudosime jais kaip proga atsinaujinti?

Ateitis nėra iš anksto nulemta. Ji bus tokia, kokią ją sukursime. Jei turėsime drąsos atkurti savo stiprybę, apsaugoti savo sienas, investuoti į savo žmones ir tikėti savo civilizacijos verte – tuomet naujasis Vakarų amžius nebus tik retorika. Jis taps realybe.

Ir per šimtmečius atvykę lenkai, vengrai, čekai, slovakai, portugalai, graikai, skandinavai ir daugybė kitų europiečių bangų papildė šį pasakojimą savo darbu, savo tikėjimu ir savo krauju. Jie statė geležinkelius, steigė bažnyčias, kūrė verslus, gynė mūsų vėliavą mūšio laukuose. Jie neatvyko į tuščią idėją – jie atvyko į pažadą. Ir tą pažadą pavertė tikrove.

Amerika nėra atsitiktinumas. Ji yra Europos istorijos tąsa kitame krante. Ji yra eksperimentas, gimęs iš europietiškų idėjų – iš graikų filosofijos, romėnų teisės, krikščioniškos moralės, Apšvietos politinės minties. Todėl kai kalbame apie transatlantinį ryšį, nekalbame apie laikiną geopolitinį susitarimą. Mes kalbame apie šeimą.

Nuosmukis yra pasirinkimas

Tačiau 1945 m., pirmą kartą nuo Kolumbo amžiaus, Vakarai traukėsi. Europa buvo griuvėsiuose. Pusė jos gyveno už geležinės uždangos, o likusi dalis atrodė netrukus paseksianti tuo pačiu keliu. Didžiosios Vakarų imperijos įžengė į galutinį nuosmukį, kurį paspartino bedieviškos komunistinės revoliucijos ir antikolonijiniai sukilimai, per ateinančius metus pakeitę pasaulį ir uždengę raudoną kūjį bei pjautuvą didžiulėse žemėlapio teritorijose.

Tokiame kontekste, kaip ir šiandien, daugelis pradėjo tikėti, kad Vakarų dominavimo amžius baigėsi ir kad mūsų ateitis bus tik silpnas mūsų praeities aidas. Tačiau mūsų pirmtakai suprato, kad nuosmukis yra pasirinkimas – ir tai buvo pasirinkimas, kurio jie atsisakė. Mes jau esame tai padarę kartu anksčiau, ir būtent tai prezidentas Trumpas bei Jungtinės Valstijos siekia padaryti dabar – kartu su jumis.

Mes nenorime, kad mūsų sąjungininkai būtų silpni, nes tai silpnina ir mus. Mes norime sąjungininkų, galinčių apsiginti, kad nė vienas priešininkas nedrįstų išbandyti mūsų kolektyvinės jėgos. Mes nenorime sąjungininkų, suvaržytų kaltės ar gėdos. Mes norime sąjungininkų, kurie didžiuojasi savo kultūra ir paveldu, kurie supranta, kad esame tos pačios didžios ir kilnios civilizacijos paveldėtojai, ir kurie kartu su mumis nori bei gali ją ginti.

Amerika nėra mandagi Vakarų kontroliuojamo nuosmukio prižiūrėtoja

Mes nenorime sąjungininkų, kurie racionalizuoja sugedusį status quo, užuot ryžtingai jį taisę. Amerikoje nesame suinteresuoti būti mandagiais ir tvarkingais Vakarų kontroliuojamo nuosmukio prižiūrėtojais. Mūsų tikslas – ne atsiskirti, o atgaivinti seną draugystę ir atnaujinti didžiausią civilizaciją žmonijos istorijoje.

Mes siekiame atgaivinto aljanso – tokio, kuris pripažįsta, kad mūsų visuomenes silpnina ne tik klaidinga politika, bet ir beviltiškumo bei pasitenkinimo savimi dvasia. Aljanso, kurio neparalyžiuoja baimė – klimato kaitos baimė, karo baimė, technologijų baimė. Vietoj to – aljanso, kuris drąsiai žengia į ateitį. Vienintelė baimė, kuri turėtų mus lydėti, yra gėda nepalikti savo tautų stipresnių, išdidžių ir turtingesnių savo vaikams.

Aljanso, pasirengusio ginti savo žmones, saugoti savo interesus ir išsaugoti veiksmų laisvę, leidžiančią mums patiems formuoti savo likimą – o ne tokio, kuris egzistuoja tam, kad administruotų globalią gerovės valstybę ar išpirktų tariamas praeities kartų nuodėmes. Aljanso, kuris neperduoda savo galios, neleidžia jos suvaržyti ar pajungti išorinėms sistemoms; kuris nepriklauso nuo kitų dėl esminių nacionalinio gyvenimo poreikių; ir kuris nesielgia taip, lyg mūsų gyvenimo būdas būtų tik vienas iš daugelio ir reikalautų leidimo veikti.

Mes, amerikiečiai, visada būsime Europos vaikai

Svarbiausia – aljanso, grindžiamo pripažinimu, kad tai, ką mes, Vakarai, paveldėjome kartu, yra unikalu, išskirtina ir nepakeičiama. Būtent tai yra transatlantinio ryšio pagrindas.

Veikdami kartu galime atkurti ne tik sveiką užsienio politiką, bet ir aiškesnį savęs suvokimą. Tai sugrąžins mums tvirtą vietą pasaulyje ir atgrasys jėgas, siekiančias ištrinti mūsų civilizaciją – jėgas, kurios šiandien kelia grėsmę tiek Amerikai, tiek Europai.

Todėl laikais, kai antraštės skelbia transatlantinės eros pabaigą, tebūnie aišku: tai nėra nei mūsų tikslas, nei mūsų noras. Mūsų namai gali būti Vakarų pusrutulyje, tačiau mes, amerikiečiai, visada būsime Europos vaikai (Plojimai.)

Mūsų istorija prasidėjo nuo italų tyrinėtojo, kurio kelionė į didžiąją nežinomybę, ieškant naujo pasaulio, atnešė krikščionybę į Ameriką ir tapo legenda, suformavusia mūsų pionieriškos tautos vaizduotę.

Pirmąsias kolonijas pastatė anglų naujakuriai, kuriems esame skolingi ne tik už kalbą, bet ir už mūsų politinę bei teisinę sistemą.

Mūsų sienas formavo škotų ir airių palikuonys – tas išdidus ir atkaklus Ulsterio klanas, davęs mums Davy Crockettą, Marką Twainą, Theodore’ą Rooseveltą ir Neilą Armstrongą.

Didžiąją Vidurio Vakarų širdį kūrė vokiečių ūkininkai ir amatininkai, tuščias lygumas pavertę pasauline žemės ūkio galybe ir, beje, gerokai pagerinę amerikietiško alaus kokybę (Juokas.)

Plėtra į žemyno gilumą sekė prancūzų kailių pirklių ir tyrinėtojų pėdomis, kurių vardai iki šiol puošia miestų ir gatvių pavadinimus Misisipės slėnyje.

Mūsų arkliai, rančos, rodeo – visa kaubojaus archetipą įkūnijanti romantika, tapusi Amerikos Vakarų simboliu – atkeliavo iš Ispanijos.

O didžiausias ir ikoniškiausias mūsų miestas iš pradžių vadinosi Naujuoju Amsterdamu, kol tapo Niujorku.

Amerika brėžia kelią į naują klestėjimo šimtmetį

Ir ar žinote, kad mano šalies įkūrimo metais Lorenzo ir Catalina Geroldi gyveno Casale Monferrato mieste, Pjemonto–Sardinijos karalystėje? O Jose ir Manuela Reina gyveno Sevilijoje, Ispanijoje. Nežinau, ką jie žinojo apie 13 kolonijų, ką tik atgavusių nepriklausomybę nuo Britanijos imperijos, tačiau dėl vieno esu tikras: jie niekada negalėjo įsivaizduoti, kad po 250 metų vienas iš jų tiesioginių palikuonių sugrįš į šį žemyną kaip šios naujos tautos vyriausiasis diplomatas. Ir vis dėlto štai aš. Mano paties istorija primena, kad mūsų istorija ir mūsų likimai visada buvo ir bus susiję.

Kartu atstatėme sugriautą žemyną po dviejų niokojančių pasaulinių karų. Kai mus vėl padalijo geležinė uždanga, laisvieji Vakarai susivienijo su drąsiais disidentais, kovojusiais prieš tironiją Rytuose, ir kartu nugalėjome sovietinį komunizmą. Mes kovojome vieni prieš kitus, tada susitaikėme, vėl kovojome, vėl susitaikėme. Ir kraujavome bei žuvome petys į petį mūšio laukuose – nuo Kapjongo iki Kandaharo.

Šiandien esu čia tam, kad aiškiai pasakyčiau: Amerika brėžia kelią į naują klestėjimo šimtmetį, ir mes dar kartą norime tai padaryti kartu su jumis – mūsų brangiais sąjungininkais ir seniausiais draugais. (Plojimai.)

Norime tai daryti kartu su Europa, kuri didžiuojasi savo paveldu ir istorija; su Europa, turinčia laisvės kūrimo dvasią, išsiuntusia laivus į neatrastas jūras ir pagimdžiusia mūsų civilizaciją; su Europa, turinčia priemonių apsiginti ir valios išlikti. Turėtume didžiuotis tuo, ką kartu pasiekėme per praėjusį šimtmetį, tačiau dabar turime susidurti su naujo šimtmečio galimybėmis ir jomis pasinaudoti. Vakar jau baigėsi, ateitis neišvengiama, o mūsų bendras likimas laukia. Ačiū (Plojimai.)

Klausimas: Pone sekretoriau, nesu tikras, ar girdėjote palengvėjimo atodūsį šioje salėje, kai klausėmės to, ką aš interpretuočiau kaip nuraminimo ir partnerystės žinią. Jūs kalbėjote apie susipynusius JAV ir Europos santykius – tai primena diskusijas prieš kelis dešimtmečius, kai buvo klausiama: ar Amerika iš tiesų yra Europos galia? Ar Amerika yra Europos galia? Dėkojame už šią patikinančią žinią apie mūsų partnerystę.

Beje, tai ne pirmas kartas, kai Marco Rubio dalyvauja Miuncheno saugumo konferencijoje – jis čia lankėsi jau anksčiau, tačiau tai pirmas kartas, kai jis dalyvauja kaip valstybės sekretorius. Dar kartą ačiū. Turime tik kelias minutes keliems klausimams. Surinkome klausimus iš auditorijos.

Vienas pagrindinių klausimų vakar ir šiandien, žinoma, yra karas Ukrainoje. Per pastarąsias 24 valandas daugelyje diskusijų buvo išsakyta nuomonė, kad rusai – leiskite pasakyti paprastai – žaidžia dėl laiko ir iš tiesų nėra suinteresuoti prasmingu susitarimu. Nėra ženklų, kad jie būtų pasirengę kompromisams dėl savo maksimalistinių tikslų. Prašytume jūsų įvertinimo: kur dabar esame ir kur, jūsų manymu, galime judėti toliau?

SEKRETORIUS RUBIO: Manau, kad šiuo metu situacija yra tokia: gerosios naujienos yra tai, kad klausimai, kuriuos reikia išspręsti siekiant užbaigti šį karą, jau yra aiškiai apibrėžti. Tai – gera žinia. Bloga žinia ta, kad jie susiaurėjo iki pačių sudėtingiausių klausimų, ir dar reikia daug darbo.

Atsakydamas į jūsų mintį – tiesa ta, kad mes nežinome. Nežinome, ar rusai rimtai ketina užbaigti karą. Jie teigia, kad taip, tačiau lieka klausimas, kokiomis sąlygomis jie būtų pasirengę tai padaryti ir ar įmanoma rasti Ukrainai priimtinas sąlygas, su kuriomis sutiktų ir Rusija. Mes ir toliau tai tikrinsime.

Tuo pat metu kiti procesai tęsiasi. Jungtinės Valstijos įvedė papildomas sankcijas Rusijos naftai. Pokalbiuose su Indija pasiekėme įsipareigojimą nutraukti papildomus rusiškos naftos pirkimus. Europa taip pat ėmėsi savo veiksmų. Tęsiama programa, pagal kurią Ukrainai parduodama amerikietiška ginkluotė jos karo pastangoms stiprinti. Visa tai vyksta toliau. Šiuo požiūriu laiko tempimo nėra.

Mes negalime šiandien pateikti galutinio atsakymo, tačiau ir toliau sieksime rasti sprendimą, su kuriuo Ukraina galėtų gyventi ir su kuriuo sutiktų Rusija. Iki šiol tai buvo sunkiai pasiekiama. Vis dėlto padaryta tam tikra pažanga – pirmą kartą per daugelį metų, bent jau techniniu lygmeniu, abiejų pusių kariškiai susitiko praėjusią savaitę, ir planuojami tolesni susitikimai, įskaitant ir antradienį, nors galbūt ne su ta pačia delegacija.

Mes ir toliau darysime viską, ką galime, kad šis karas būtų užbaigtas. Nemanau, kad kas nors šioje salėje prieštarautų derybų būdu pasiektam sprendimui, jei sąlygos būtų teisingos ir tvarios. Būtent to mes siekiame ir toliau sieksime, net ir tęsiant kitus veiksmus sankcijų srityje bei kitose kryptyse.

KLAUSIMAS: Labai ačiū. Esu tikras, kad jei turėtume daugiau laiko, kiltų daug papildomų klausimų dėl Ukrainos. Tačiau leiskite užbaigti klausimu apie visai kitą temą. Vos po kelių minučių čia kalbės Kinijos užsienio reikalų ministras. Kai tarnavote Senate, pone sekretoriau, daugelis jus laikė savotišku Kinijos „vanagu“.

SEKRETORIUS RUBIO: Jie taip pat.

KLAUSIMAS: Jie taip pat?

SEKRETORIUS RUBIO: Taip.

KLAUSIMAS: Žinome, kad maždaug po dviejų mėnesių planuojamas prezidento Donaldo Trumpo ir prezidento Xi Jinpingo viršūnių susitikimas. Kokie jūsų lūkesčiai? Ar esate nusiteikęs optimistiškai? Ar galimas tam tikras „susitarimas“ su Kinija? Ko tikitės?

SEKRETORIUS RUBIO: Pasakyčiau štai ką. Dvi didžiausios pasaulio ekonomikos ir dvi didžiosios valstybės privalo palaikyti dialogą. Kaip ir daugelis čia atstovaujamų šalių, mes turime su Kinija dvišalius santykius. Būtų geopolitinė klaida nebendrauti su Kinija.

Tačiau, kadangi esame dvi didelės valstybės, turinčios plačius pasaulinius interesus, mūsų nacionaliniai interesai dažnai nesutaps. Kinijos ir mūsų interesai ne visada sutampa. Esame skolingi pasauliui stengtis tuos nesutarimus valdyti kuo atsakingiau, vengiant konfliktų – tiek ekonominių, tiek dar pavojingesnių. Todėl dialogas su jais mums yra būtinas.

Tose srityse, kur mūsų interesai sutampa, galime bendradarbiauti ir siekti teigiamo poveikio pasauliui. Mes ieškome galimybių tai daryti. Tačiau santykius su Kinija turime palaikyti aiškiai suprasdami, kad jokie susitarimai negali vykti mūsų nacionalinių interesų sąskaita. Ir atvirai kalbant, mes tikimės, kad Kinija veiks pagal savo nacionalinius interesus – kaip ir kiekviena suvereni valstybė. Diplomatijos tikslas yra sugebėti išgyventi laikotarpius, kai mūsų interesai susikerta, ir siekti, kad tai vyktų taikiai.

Taip pat turime ypatingą atsakomybę, nes bet kas, kas vyksta tarp Jungtinių Valstijų ir Kinijos – ypač prekybos srityje – turi pasaulinį poveikį. Yra ilgalaikių iššūkių, kurie ir toliau apsunkins mūsų santykius su Kinija. Tai galioja ne tik Jungtinėms Valstijoms, bet ir platesniems Vakarams. Turime stengtis juos valdyti taip, kad išvengtume nereikalingos trinties, jei tik tai įmanoma.

Tačiau niekas neturi iliuzijų. Tarp mūsų šalių – ir tarp Vakarų bei Kinijos – egzistuoja esminių skirtumų, kurie išliks ir artimiausioje ateityje. Būtent šiuos klausimus tikimės spręsti bendradarbiaudami su jumis.

KLAUSIMAS: Labai ačiū, pone sekretoriau. Deja, mūsų laikas baigėsi. Apgailestauju, kad negalėjome suteikti žodžio visiems norėjusiems užduoti klausimus. Pone valstybės sekretoriau, dėkojame už šią raminančią žinią. Manau, ji čia, salėje, buvo labai vertinama. Pakvieskime aplodismentus. (Plojimai.)

state.gov/releases