Aurimas Vaitkevičius
„LRT kova vyksta ne už žodžio laisvę – kova vyksta už pinigus“, – taip socialiniuose tinkluose skelbia Antanina Strumilienė, paviešinusi, jos teigimu, LRT atskiriems autoriams ir komentatoriams mokėtų honorarų sumas.
„Ar mokėdama tokius pinigus už komentarus LRT laikėsi politinio neutralumo ir nešališkumo, pagarbos žmogui ir valstybei principo?“ – klausia A. Strumilienė.
Jos įrašas atkreipia dėmesį į platesnį klausimą: kiek kainuoja nuomonė visuomeniniame transliuotojuje? Ir kur baigiasi apmokamas komentaras, o prasideda visuomenės teisė žinoti, kam ir už ką leidžiami jos pinigai?
Viešojoje erdvėje netylant ginčams dėl LRT nepriklausomumo ir žodžio laisvės, išryškėjo gerokai žemiškesnė šios diskusijos pusė – pinigai.
Paviešintuose duomenyse nurodomos sumos, kurias LRT mokėjo atskiriems autoriams ir komentatoriams:
Kristinai Sabaliauskaitei – 450 eurų.
Pauliui Gritėnui – 10 400 eurų.
Vytautui Bruveriui – 11 970 eurų.
Sauliui Spurgai – 9 000 eurų.
Gintautui Mažeikiui – 4 800 eurų.
Tūkstantinės sutartys buvo sudaromos ir dėl radijo komentarų su Rymvydu Valatka. Tarp LRT paslaugų teikėjų minimas ir Linas Kojala bei kiti viešojoje erdvėje gerai žinomi žmonės.
Pačios savaime šios sumos dar neįrodo nei politinio šališkumo, nei propagandos. Autoriaus honoraras savaime nėra pažeidimas. Tačiau kai kalbame apie iš valstybės biudžeto finansuojamą nacionalinį transliuotoją, neišvengiamai kyla kitas klausimas: už ką konkrečiai buvo mokama ir kaip buvo pasirenkami žmonės, kurių nuomonė skleidžiama nacionalinio transliuotojo eteryje?
Dar svarbesnis klausimas – ar tarp apmokamų komentatorių buvo užtikrinama pakankama pasaulėžiūrų ir politinių pozicijų įvairovė?
Jeigu visuomeninis transliuotojas nuolat perka komentarus iš panašias politines bei visuomenines pažiūras reiškiančių autorių, problema jau būtų ne vien honorarų dydis. Tuomet reikėtų klausti, ar mokesčių mokėtojų pinigais nėra finansuojamas vienos politinės ir ideologinės krypties dominavimas viešojoje erdvėje.
Įsikišo prokuratūra
Ši istorija įgavo visai kitą svorį įsikišus Generalinei prokuratūrai.
2026 m. birželio 19 d. Generalinės prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras paskelbė LRT reikalavimą pašalinti nustatytus teisės pažeidimus.
Prokuratūra nustatė, kad LRT, paskelbusi 2025 metais neskelbiamos apklausos būdu vykdytų programų pirkimų ataskaitą, neatskleidė fizinių asmenų, iš kurių buvo perkamos paslaugos, duomenų.
Dar daugiau – nustatyta, kad bendro pobūdžio sprendimą neviešinti fizinių asmenų vardų ir pavardžių LRT priėmė individualiai neįvertinusi kiekvieno konkretaus pirkimo aplinkybių.
Prokuroro vertinimu, vienoda išimtis visiems tiekėjams negalėjo būti taikoma.
LRT pareikalauta iš naujo įvertinti konkrečius pirkimus ir paskelbti patikslintą ataskaitą.
Taigi klausimą, kas gauna visuomeninio transliuotojo pinigus, iškėlė jau ne vien LRT kritikai. Viešumo problemą oficialiai konstatavo valstybės institucija.
Kiek kainuoja „teisinga“ nuomonė?
Čia ir prasideda nepatogūs klausimai.
Kodėl vieniems komentatoriams mokami keli šimtai, o kitiems – devyni, dešimt ar beveik dvylika tūkstančių eurų?
Kiek komentarų ar laidų už šias sumas buvo sukurta?
Koks buvo vieno komentaro įkainis?
Kaip autoriai buvo atrenkami?
Ar buvo ieškoma skirtingų politinių ir pasaulėžiūrinių pozicijų autorių?
Ir pagaliau – kiek per metus LRT iš viso išleidžia pinigų ne naujienoms ar techniniam turinio kūrimui, bet būtent nuomonių, komentarų ir politinės bei visuomeninės tikrovės interpretacijų pirkimui?
Visuomeninio transliuotojo užduotis nėra nurodyti visuomenei, ką ji turi galvoti. Jo pareiga – sudaryti sąlygas visuomenei išgirsti skirtingus argumentus ir pačiai susidaryti nuomonę.
Todėl diskusijoje apie LRT nepriklausomumą keistai skamba „žodžio laisvė“.
Ar tai laisvė nuo politinės valdžios ir nuo atskaitomybe visuomenei?
Kas gauna pinigus?
Kiek gauna?
Už ką gauna?
Kas nusprendžia, kieno komentarą verta pirkti?
Ir ar už mokesčių mokėtojų pinigus visuomenei iš tiesų pateikiama nuomonių įvairovė?
Todėl LRT vyksta kova ne tik dėl žodžio laisvės. Tai taip pat kova dėl teisės žinoti, kaip ir kam leidžiami visuomeninio transliuotojo pinigai.
O paviešinti tūkstantiniai honorarai rodo, kad šio klausimo vertė pirmiausiai matuojama ir eurais.
Nieko sau… Maniau, kad komentuotojai komentuoja norėdami išreikšti savo visuomeninę poziciją visuomeninio trasliuotojo pagalba visuomeniniais pagrindais….Šventas naivume….. O po šiai dienai aiškinama, kad biudžete nėra pakankamai pinigų kompensuoti inovatyvius vaistus onkologiniams ir kitiems sunkiems ligoniams ( net vaikams) priešingai, negu visose Europos Sąjungos šalyse…..
Kad LRT yra paverstas vienos ideologijos ruporu – tai čia net klausimų nekyla, tik idomu yra sužinoti kokio dydžio dydžio honorarai buvo mokami tos vienos ideologijos propagandistams. O honorarai yra super dideli, kas manau parodo, kad Garbačiausiakitė iš visų mūsų pinigų maitino ir išlaikė didele dalimi leftistų ideologus.
Analizė labai paviršutiniška: nei už ką, kokiam laikotarpiui, koks dokumentas… Šakėmis po vandenį. O keliami klausimai – lietuviško pavydo išraiška, daugiau nieko… Jeigu jau rašai tokia tema, reikia gerai pasiruošti, Strumiliene.
aš ne teisininkas, bet man kyla klausimas – nuo kada prokuratūra reikalauja pašalinti trūkumus kaip koks sanepidas, man rodos jei reikalai prieina iki prokuratūros tai keliamos bylos.
Sąraše minima Ramunė Sotvarė Šemetienė. Straipsnis – komentaras:
Didžioji svajonė – visuomeninis, transliuojantis tik tavo mintis
Deja, taip.