Jonas Nedzveckas
Kanados ministras pirmininkas Markas Carney sausio 15 d., susitikęs su Kinijos premjeru Li Qiangu, teigiamai įvertino Kanados „partnerystę!“ su Kinija ir pridūrė manantis, jog abiejų šalių santykių „pažanga“ „ruošia mus naujai pasaulio tvarkai“.
„Mus drąsina prezidento Xi Jinpingo lyderystė ir greitis, kuriuo mūsų santykiai progresavo“, – sakė Kanados liberalų lyderis, turėdamas omenyje Kinijos komunistų režimo vadovą.
Carney vyriausybė paskelbė apie „naują strateginę partnerystę!“ su Xi Jinpingo vyriausybe, kuri esą sutelkta į energetiką, žemės ūkio ir maisto produktus bei prekybą. Pagal šį susitarimą Kanada įsileido beveik 50 tūkst. Kinijos elektromobilių į savo rinką ir išsikėlė „ambicingą tikslą padidinti eksportą į Kiniją 50 proc.
Manau, kad pasaulis vis dar sprendžia, kokia bus ta tvarka, kas valdys pasaulinę prekybą? Koks bus Pasaulio prekybos organizacijos vaidmuo? Kiek svarbūs bus dvišaliai susitarimai, tokie kaip tas, kurį mes kuriame?- sakė jis.
Tuo tarpu JAV prezidentas Donaldas Trumpas pagrasino Carney įvesti 100 proc. muitą, jei JAV šiaurinė kaimynė „sudarys susitarimą su Kinija“, kad Kanada netaptų „tranzito uostu“ kiniškoms prekėms, kurios būtų įvežamos į Jungtines Valstijas siekiant išvengti muitų. Jis įraše platformoje „Truth Social“ Carney pavadino „gubernatoriumi“. Trumpas užsiminė, jog Kinija taip pat susidurs su didžiuliais tarifais.
„Jei gubernatorius Carney mano, kad ketina paversti Kanadą Kinijos „išlaipinimo uostu“, kad ši galėtų siųsti prekes ir produktus į Jungtines Valstijas, jis labai klysta“, – rašė D. Trumpas. „Kinija suvalgys Kanadą gyvą, visiškai ją prarys, įskaitant jos verslo, socialinės struktūros ir bendro gyvenimo būdo sunaikinimą.“
D. Trumpas terminą „gubernatorius“ anksčiau vartojo ir kalbėdamas apie Carney pirmtaką, buvusį Kanados ministrą pirmininką Justiną Trudeau, nevengdamas juokauti apie galimybę, kad Kanada galėtų tapti „51-ąja JAV valstija“.
Trumpas nesutaria ir su Prancūzija
Šis atvejis nėra išimtis. Donaldas Trumpas panašiai nesutaria su daugeliu Europos lyderių ir institucijų, kurios, jo manymu, atstovauja globalistinei, viršnacionalinei ir JAV interesams nepalankiai politikai.
Panašiai įtempti santykiai susiklostė ir su Prancūzijos prezidentu Emmanueliu Macronu, kuris, Trumpo nuomone, siekia silpninti JAV vaidmenį Europoje, skatinti Europos strateginę autonomiją ir pernelyg akcentuoti klimato bei globalistines darbotvarkes.
Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas atvirai kritikavo Donaldą Trumpą dėl jo politinio kurso, kuris, Macrono vertinimu, tolsta nuo tarptautinių taisyklių ir tradicinių sąjungų. Jis yra pareiškęs, kad Jungtinės Valstijos „nusisuka nuo kai kurių sąjungininkų“ ir „atsisako tarptautinių taisyklių“, kartu diplomatiškai pabrėždamas, jog Vakarų pasaulis turi pareigą nepasiduoti jėgos dėsniui ir ginti teisės viršenybę.
Macronas taip pat užsiminė apie, jo žodžiais, vis labiau JAV diplomatiniuose santykiuose ryškėjantį „neokolonijinį agresyvumą“. „Daugiašalės institucijos veikia vis mažiau efektyviai. Gyvename didžiųjų valstybių pasaulyje, kuriame kyla reali pagunda suskaldyti pasaulį“, – teigė Prancūzijos prezidentas, pridurdamas, kad „tam tikros jėgos mus veikia neokolonijiniu agresyvumu“.
Šie Macrono pareiškimai nuskambėjo praėjus mažiau nei savaitei po JAV veiksmų Karakase, kai buvo suimtas Venesuelos prezidentas Nicolásas Maduro ir jo žmona, taip pat po to, kai D. Trumpo administracija viešai kėlė galimos Grenlandijos aneksijos klausimą. „Esame itin sudėtingame pasaulio tvarkos taške“, – pripažino E. Macronas. „Stipriausiojo teisė bando primesti save. Tačiau giliai širdyje turime pasakyti, kad esame daug stipresni, nei daugelis mano.“
Macronas, kuris jau ilgą laiką palaiko įtemptus santykius su Donaldu Trumpu, pastaraisiais mėnesiais vis atviriau pasisako už laipsnišką Europos Sąjungos strateginės autonomijos nuo Jungtinių Valstijų stiprinimą. Jo nuomone, Trumpo taikoma spaudimo politika, įskaitant tarifų grasinimus ir privačių diplomatinių žinučių viešinimą, kenkia pasitikėjimui tarp sąjungininkų. Dėl to Macronas viešai pareiškė, kad Europa nesutiks būti bauginama. Pasaulio ekonomikos forume Davose jis pabrėžė, jog Europos Sąjunga netoleruos šantažo ar spaudimo ir gins teritorinį suverenitetą bei teisės viršenybę.
Įtampą dar labiau padidino D. Trumpo grasinimas įvesti 200 proc. muitus prancūziškam vynui ir šampanui, jei Macronas atsisakytų prisijungti prie jo siūlomos tarptautinės iniciatyvos, vadinamos Taikos taryba. Prancūzijos prezidentas tai įvertino kaip netinkamą spaudimo formą tarp sąjungininkų.
Šie nesutarimai iš esmės kyla iš skirtingų abiejų lyderių požiūrių į tarptautinę politiką. Macronas pabrėžia tarptautinių susitarimų svarbą, o Trumpas akcentuoja dvišalius sprendimus ir „Amerikos interesų“ gynimą. Paprastai tariant, Trumpas siekia tartis su kiekviena šalimi atskirai, o ne veikti per daugiašales struktūras. Todėl vietoj derybų su Europos Sąjunga kaip vienu politiniu bloku Trumpas dažniau renkasi atskirus susitarimus su Vokietija, Prancūzija, Lenkija ar Jungtine Karalyste.
Trumpas nuolat kritikuoja Europos valstybes dėl nepakankamų gynybos išlaidų, o Macronas baiminasi, kad tokia retorika silpnina pasitikėjimą transatlantinėmis sąjungomis. Prancūzijos prezidentas nesutinka su diplomatiniais metodais, kuriuos jis laiko jėgos politika ar verbaliniais grasinimais sąjungininkams, ir pabrėžia, kad teisės viršenybė bei bendradarbiavimas turi išlikti kertinėmis Vakarų pasaulio vertybėmis.
Nesutarimai su britais
Trumpas nesutaria ir su britų žiniasklaida bei su didele dalimi britų politinio bei kultūrinio elito. Bet aštriausias jo konfliktas susiklostė su britų žiniasklaidos elitu, kurį jis laiko politiškai šališku, globalistiniu ir priešišku tiek konservatyviai politikai, tiek Trumpo politinei linijai.
Su žiniasklaida Trumpas konfliktavo atvirai ypač su tokiais leidiniais ir transliuotojais kaip BBC, „The Guardian“, „The Independent“ bei dalimi „Sky News“, kuriuos jis laiko politiškai šališkais, priešiškais konservatyviai politikai ir asmeniškai jam. Jis ne kartą kaltino britų žiniasklaidą sąmoningu neigiamu jo vaizdavimu, faktų iškraipymu ir moralizavimu. Konfliktas su BBC galiausiai peraugo į teisinį ginčą.
BBC 2014 m. transliuotame laidos „Panorama“ dokumentiniame filme neteisingai sujungė dvi Trumpo kalbos dalis, pasakytas 2021 m. sausio 6 d., taip sudarydama klaidingą įspūdį, neva jis ragino smurtauti, nors tikrame kontekstematyti, kad jis ragino taikiai protestuoti. Trumpo teisininkų teigimu, toks montažas buvo tyčinis, piktavališkas ir klaidinantis, sukėlęs jam tiek reputacinę, tiek finansinę žalą. BBC dėl šios redagavimo klaidos viešai atsiprašė.
2025 m. gruodžio 15–16 d. Trumpas pateikė federalinį ieškinį prieš BBC, reikalaudamas daugiau nei 10 mlrd. JAV dolerių žalos atlyginim.
Tuo pat metu jo santykiai su britų politiniu elitu taip pat sudėtingi, ypač su „Remain“ stovyklą palaikiusiais konservatoriais, leiboristais ir aukštaisiais valstybės tarnautojais, kurie kritiškai vertino „Brexit“. Šį elitą Trumpas laiko globalistiniu, pernelyg orientuotu į Briuselį ir nutolusiu nuo paprastų rinkėjų, ypač po 2016 m. referendumo dėl „Brexit“.
Vis dėlto jis palaiko gerus santykius su tais britų politikais, tokiais kaip Nigelas Farage’as, kurie remia valstybės nacionalinį suverenitetą ir glaudesnius dvišalius santykius su JAV.
Vokietija
Vokietijos santykiai ilgai buvo įtempti dėl kelių esminių politinių ir strateginių nesutarimų, kurie kartojosi visos jo politinės veiklos metu. Vienas pagrindinių konfliktų kilo dėl NATO gynybos išlaidų, nes Trumpas nuolat kaltino Vokietiją neįvykdant įsipareigojimo skirti bent 2 procentus bendrojo vidaus produkto gynybai ir teigė, kad JAV neturi „subsidijuoti“ Europos saugumo Vokietijos sąskaita. Jis tai laikė nesąžininga JAV mokesčių mokėtojų atžvilgiu ir viešai spaudė Berlyną didinti karines išlaidas.
Kitas nesutarimas yra susijęs su energetikos politika, ypač Vokietijos priklausomybe nuo rusiškų dujų. Trumpas ne kartą viešai teigė, kad Vokietija yra „Rusijos įkaitė“ dėl tokių projektų kaip „Nord Stream“, ir kritikavo situaciją, kai Vokietija, vienu metu prašo JAV karinės apsaugos, bet energetiškai stiprina Rusiją. Ši kritika sukėlė didelį nepasitenkinimą Vokietijos politiniuose sluoksniuose ir buvo vertinama kaip kišimasis į šalies vidaus sprendimus.
Trintis kilo ir dėl prekybos politikos, nes Trumpas nuolat akcentavo didelį JAV prekybos deficitą su Vokietija ir grasino įvesti muitus vokiškiems automobiliams bei pramonės produkcijai. Jis kaltino Vokietiją ir ES nesąžininga prekybos praktika ir teigė, kad jų ekonominė sėkmė grindžiama JAV rinkos atvirumu.
Papildomą įtampą sukėlė sprendimas paskelbti apie planus sumažinti JAV karių skaičių Vokietijoje, argumentuojant tai per mažomis Berlyno gynybos išlaidomis ir nepakankamu politiniu solidarumu. Vokietijoje tai buvo suprasta kaip politinis spaudimas ir kaip abejonė JAV įsipareigojimu Europos saugumui.
Galiausiai Vokietijos politiniai lyderiai, įskaitant prezidentą ir buvusią kanclerę Angelą Merkel, atvirai kritikavo Trumpo užsienio politiką, teigdami, kad ji silpnina tarptautinę tvarką, griauna daugiašalius susitarimus ir mažina pasitikėjimą transatlantiniu aljansu. Dėl šių priežasčių Trumpo ir Vokietijos santykiai grindžiami nuolatine įtampa, viešais pareiškimais ir giliu požiūrių skirtumu į saugumą, ekonomiką ir tarptautinę politiką.
Konfliktai su Europos Sąjunga
D. Trumpas dažnai konfliktuoja su ES kaip institucija, atvirai vadindamas ją ekonominiu priešininku ir kritikuodamas Briuselio biurokratiją, prekybos politiką bei viršnacionalinius sprendimus, kurie, anot jo, riboja valstybių nacionalinį suverenitetą. Įtampa susiklostė ir su Skandinavijos bei Beniliukso šalių politiniais elitais dėl atviros migracijos politikos, „woke“ ideologijos ir silpnėjančios teisėsaugos.
Tačiau artimi ryšiai sieja Trumpą su Vengrijos ministru pirmininku Viktoru Orbánu, o Italijoje jis palankiai vertina tokius lyderius kaip Giorgia Meloni ir Matteo Salvini. Lenkija, ypač valdant konservatyvioms vyriausybėms, taip pat buvo laikoma patikimu JAV partneriu saugumo ir energetikos klausimais. Apskritai Trumpo santykiai Europoje rėmėsi aiškiu skirstymu tarp nacionalinius interesus pabrėžiančių lyderių ir tų, kurie remia Briuselio centralizaciją bei globalistines politines kryptis.
Lenkiją ir Baltijos šalis jis vertina gerokai palankiau nei didžiąją dalį Vakarų Europos, nes šios valstybės, jo požiūriu, atitinka pagrindinius JAV saugumo ir geopolitinius interesus. Lenkiją jis laiko viena patikimiausių JAV sąjungininkių Europoje, nes Varšuva nuosekliai didina gynybos išlaidas, aktyviai remia NATO stiprinimą ir aiškiai suvokia Rusiją kaip pagrindinę grėsmę regiono saugumui. Trumpas ne kartą viešai gyrė Lenkiją už tai, kad ši viršijo 2 procentų BVP gynybos finansavimo ribą, ir laikė ją pavyzdžiu kitoms NATO narėms.
Jis teigiamai vertino Lenkijos sprendimą glaudžiai bendradarbiauti su JAV energetikos srityje, ypač per suskystintų gamtinių dujų importą iš JAV, nes tai, jo manymu, mažina Europos priklausomybę nuo Rusijos. Be to, JAV karinių pajėgų dislokavimas Lenkijoje traktuojamas kaip strateginis žingsnis stiprinant NATO rytinį flangą, o pati Lenkija Trumpo retorikoje dažnai pristatoma kaip šalis, kuri „rimtai žiūri į savo saugumą“.
Baltijos šalys
Baltijos šalys – Lietuva, Latvija ir Estija – Trumpo administracijos buvo vertinamos kaip mažos, bet strategiškai itin svarbios valstybės, esančios pirmojoje linijoje prieš Rusijos agresiją. Nors Trumpas kartais kritiškai kalba apie NATO apskritai, Baltijos šalys visda buvo laikomos lojaliomis JAV sąjungininkėmis, nes nuosekliai didino gynybos išlaidas, aktyviai dalyvavo NATO misijose ir aiškiai rėmė JAV vaidmenį Europos saugume. Tai išskyrė jas iš kai kurių Vakarų Europos valstybių, kurias Trumpas laikė pernelyg pasitikinčiomis JAV karine apsauga.
Apskritai Trumpas Lenkiją ir Baltijos šalis vertina per saugumo ir lojalumo prizmę, laikydamas jas valstybėmis, kurios ne tik reikalauja apsaugos, bet ir pačios investuoja į bendrą gynybą. Dėl to jo požiūris į šį regioną yra gerokai pozityvesnis nei į tokias šalis kaip Vokietija ar Prancūzija, kurias jis dažnai kritikuoja dėl nepakankamo indėlio į NATO ir pernelyg didelio pasikliovimo Jungtinėmis Valstijomis.
Lietuvos laikysena
Lietuvos politikų laikysena JAV prezidento Donaldo Trumpo atžvilgiu iš esmės yra atsargi ir pragmatiška. Buvo laikomasi diplomatiškai korektiško tono, vengiama tiesioginės konfrontacijos, nes Lietuva yra itin priklausoma nuo JAV saugumo garantijų, ji nuosekliai pabrėžė, kad vykdo NATO įsipareigojimus, didina gynybos išlaidas ir išlieka patikima JAV partnerė. Asmeninės Trumpo savybės ar jo vidaus politika dažniausiai nebuvo sureikšminamos, todėl realių konfliktų ar viešų kritinių pareiškimų iš Vašingtono Lietuvos atžvilgiu nebuvo.
Vis dėlto dalis mažiau profesionalių ir ideologiškai angažuotų politikų, tokių kaip M. Maldeikis, atvirai reiškia priešiškumą D.Trumpui, neretai ignoruodami valstybės interesus ir strateginio santykio su JAV svarbą. Ši retorika dažniau atspindi asmenines ar ideologines pozicijas, o ne Lietuvos saugumo poreikius.
Tačiau žymiai blogesnė Lietuvos sisteminės žiniasklaidos, įskaitant LRT poziciją JAV prezidento atžvilgiu. Didžiosios žiniasklaidos nuostatos dažniausiai yra kritiškos, o kartais net agresyviai atžarios (R.Valatka) D.Trumpo atžvilgiu, ypač lyginant su kitomis Vidurio ir Rytų Europos valstybėmis. Trumpas dažniausiai vaizduojamas per konfliktų, skandalų, demokratijos grėsmių, populizmo ir „neprognozuojamo lyderio“ prizmę, perimant Vakarų Europos arba JAV vidaus opozicijos dabartinei administracijai dalyvaujančių medijų naratyvus. Teigiami ar neutralūs Trumpo politikos aspektai, tokie kaip spaudimas NATO sąjungininkams didinti gynybos išlaidas ar griežtesnė laikysena Rusijos atžvilgiu, yra aptariami retai arba pateikiami su didelėmis išlygomis. Trumpo vaidmuo visuomenei yra pristatomas per emocinę arba ideologinę prizmę. O tai, žinoma, turi labai neigiamą įtaką Lietuvos saugumui.
Paribio valstybės politikams ir žiniasklaidai, ypač dabartinės karo grėsmės akivaizdoje, būtina suvaldyti viešąją retoriką, laikytis atsargios, valstybės saugumo interesais grįstos strategijos. Lietuva turi vengti iliuzijų, kad deklaratyvūs pareiškimai arba tarptautinės organizacijos, kurių veiksmingumu jau mažai kas betiki, gali sustabdyti agresorių. Rusija istoriškai niekada nereagavo į moralinius argumentus.
Nepriklausomai nuo to, kas tuo metu yra Baltųjų rūmų šeimininkas, Lietuvai būtina stiprinti strateginius ryšius su Jungtinėmis Valstijomis, nes JAV karinis buvimas regione buvo ir išlieka vienintelis ir pagrindinis realaus atgrasymo veiksnys bei svarbiausia Lietuvos saugumo garantija. Todėl emocinga, vidaus auditorijai skirta retorika, panaši į kai kurių viešųjų veikėjų pasisakymus, Lietuvos saugumo nedidina.
Bet panašu, kad Lietuva visiškai pasimetusi. Visuomenės susiskaldymas (suskaldymas) įgijo neregėtą mastą, todėl Lietuva agresoriui tampa lengvu taikiniu, nes hibridinės grėsmės pirmiausia nukreipiamos ne į teritoriją, o į visuomenės valios palaužimą.
Valstybės užduotis šiandien būtų ne kurstyti emocijas, o raminti visuomenę, telkti ją ir stiprinti pasitikėjimą sprendimų priėmėjais. Atitinkamai žurnalistams ir žiniasklaidos atstovams būtų prasminga permastyti savo istorinę atsakomybę viešai reiškiant nuomonę apie tuos, nuo kurių valios šiandien priklauso Lietuvos ir kiekvieno mūsų likimas.
Neabejotina, kad JAV ambasada Lietuvoje atidžiai stebi mūsų politikų veiksmus, žiniasklaidos nuostatas ir visuomenės nuotaikas.
Parengta pagal užsienio žiniasklaidą.
