Lina Dūdaitė-Kralikienė. Popiežiaus Pranciškaus „Viltis“ – vaikų darželis „Neviltėlė“, arba kaip sušerti katei garstyčias…

Popiežiaus Pranciškaus autobiografija pretenzingu pavadinimu „Viltis“ – sunkiausia pastaruoju metu skaityta knyga. Ne dėl įžvalgų gylio, ne dėl esmės. Dėl esmės ir turinio nebuvimo. Skaitant atskirus sakinius, viskas lyg ir teisinga. Tačiau… plokščia, neįdomu, ir, sąžiningai sakau, ideologiškai teisinga, bet praktiškai – siaubinga. Klišėmis, lozungais sukonstruoti ideologiniai imperatyvai, rodantys, ne kryptį Bažnyčiai, ne paaiškinimus, kas vyko tuziną pastarųjų metų Urbi et Orbi, o tik kultūrinio marksizmo Bažnyčioje pėdsakai.

Roko operoje „Jėzus Kristus – superžvaigždė“ yra nuostabi frazė: „kaip atskirti mitą nuo žmogaus“. Tai viena didžiųjų popiežiaus Pranciškaus pontifikato ir jo asmenybės problemų. Raudona linija vedanti per jo darbus, mintis ir… autobiografiją.

Knygos viršelyje reklamuojama: Pranciškus – pirmasis popiežius, parašęs autobiografiją. Unikalu? Ir niekam nekyla kvailas klausimas, kodėl jo pirmtakai, ypač puikiai rašę šv. Jonas Paulius II ir Benediktas XVI to nedarė? Taip pat verta pagalvoti, kad žodis „pirmoji“ visgi nėra žodžio „vykusi“ sinonimas.

Popiežiaus bandymas parašyti autobiografiją miglotai primena siuvėjo Siomos pasvarstymus, ką jis darytų tapęs caru. „Dieną dirbčiau caru, o vakarais dar truputį siūčiau“. Autobiografija – esminė Pranciškaus klaida. Žmogus nėra tobulas. Ir rašymas nėra stiprioji popiežiaus Pranciškaus pusė. Tiksliau ji puikiai atspindi jo pontifikatą: visiška eklektika, kurios esminė gija – gijų nebuvimas ir nežinojimas, ką nori pasakyti. Visoms dalims: apie imigrantus, karą, šeimos istoriją, asmeninius sprendimus – trūksta gylio ir pagrįstumo. Juk pasaulis tikisi. Ne tik popiežiaus-žmogaus, bet ir jo matymo, įžvalgų, tam tikrų kontraversiškų pontifikato įvykių paaiškinimo, jų priežasčių, sprendimų motyvų atskleidimo. O viso to nėra. Knygoje vienodai svarbu visa: ir giminės patirtys apie karą, ir pasvarstymai apie Dostojevskį. Beskaitant aišku, kodėl kiti popiežiai jų biografijų rašymą patikėjo profesionalams. Dėl akcentų dėliojimo, gebėjimo atskirti, kas svarbu pačiam, kas – visuomenei. Štai ant darbastalio Benedikto XVI pokalbių su Peteriu Seewaldu knyga „Pasaulio šviesa“. Lakoniškuose sakiniuose telpa begalinės vidinės inteligencijos padiktuotas atsakymų gylis. Ne filosofavimai, gražbylystės, bet esmė, telpanti poroje taupių žodžiams, bet imlių prasmei sakinių. Tai yra rašytojo, teologo galia.

Skaitant „Viltį“ į galvą ateina ne vienas anekdotas, pirmiausia šiedu: apie komunizmą ir daržinę bei katę ir garstyčias. Pirmąjį prisimenate: kai daržinei nėra lentų, kolūkis statė komunizmą. Antrasis – kaip vokietis, amerikietis ir rusas susilažino, kaip sušerti katei garstyčias. Vokietis garstyčias įsuko į faršą, bet tai – apgavystė. Amerikietis pražiodė katę ir garstyčias pabandė sugrūsti į nasriukus – tai prievarta. Rusas garstyčiomis ištepė katės užpakalį. Kankinamas deginančio graužimo, gyvuliukas niurgzdamas nulaižė garstyčias. O rusas didžiuodamasis sako: na va, „dobrovolno i s pesnej“ – savanoriškai ir su daina.

Popiežiaus Pranciškaus autobiografija yra puikus atspindys, kaip didžiausias gamtinis komunizmo priešas – Katalikų Bažnyčia – savanoriškai ir su daina sulaižė kultūrinį marksizmą. Kuris, kaip ir kitose visuomenės sferose, ėda visuomenę iš vidaus, palikdamas tik tuščią ir formalų kiaukutą, be prasmės ir turinio.

Ir ta beesmybė matyti dar baisiau, nes Pranciškus atėjo į Šv. Petro sostą po dviejų didžiausių epochos popiežių – šv. Jono Pauliaus II ir Benedikto XVI. Pastarojo ir Pranciškaus santykius to meto visuomenė bei teologai traktavo kaip proto, sausos teologijos ir sielos dvikovą. O tikrovėje tai buvo proto ir sielos milžino dvikova su menkybe. Pastaroji laimėjo dėl paprastos priežasties, dėl kurios ji visada laimi – menkybė yra patogi. Ji nereikalauja. Su ja lengva ir paprasta. Vietoj teologijos gylio – humanizmas ir spalvinimas (apie jį ir trimetį integruotą tikėjimo perdavimo planą išsamiau skaitykite knygoje „Kai klebonui nebelaiko nervai“). Kultūrinio marksizmo ir Pranciškaus pontifikato šerdis – ignoruoti tikras, spręsti menkas, tačiau emocingai labai paveikias problemas. Jų sprendimu suparalyžiuojant protą, atimant laiką (tas yra svarbiausia) ir eikvojant išteklius. Tai yra kultūrinio marksizmo receptas: paralyžiuoti visuomenę ne per darbininkų ir kitų engiamųjų streikus (tie pasirodė pernelyg protingi ir nevaldomi), o per emocines marginalinių grupių problemas. Pranciškaus pontifikato metu tai buvo… klerikalizmas, kunigų pedofilija, pabėgėliai, LGBTQ+ problemos ir panašiai. Kai ant galvos turėjome du esminius XXI a. ženklus: kovido epidemiją (tiksliau neproporcingus ir savanoriškus ribojimus, rodančius, kad riba tarp visuomenės ir autoritarinės-totalitarinės prievartos prieš žmogų ir visuomenę yra menkai matoma ir labai slanki, o žmogaus teisės (teisė į savo kūną, sveikatą, žodžio ir sąžinės laisvė) dūžta nuo pirmųjų išbandymų. Kita riba buvo Rusijos karas prieš Ukrainą. Kuris atskleidė tai, kad popiežius Pranciškus, švelniai tariant, nelabai orientuojasi vertybių žemėlapyje.

Tą puikiai atskleidė ir rodos, visai nekalta Sinodo problema. Jei kas vienu sakiniu gebėtų paaiškinti, kas tai per žvėrelis, gautų Nobelio premiją. Rodos puikus taip siekiamos Bažnytinės demokratijos eksperimentas baigėsi visišku fiasko. Nes kas apie ką, bet alkanas visada apie duoną: vandenyno dydžio ir gylio klausimas galiausiai virto sumaištimi apie seksualinių mažumų teises. Patogiai pamirštant, kad iš Šv. Rašto Sodomos ir Gomoros niekaip neiškupiūruosi. O bandymai kupiūruoti, kaip rodo Vokietijos pavyzdys, privedė gana arti schizmos ribos. O kur dar sumaištis dėl homoseksualių žmonių laiminimo? Kai bandoma išlaviruoti tarp neišlaviruojamo. Tai nesąžininga visų tikinčiųjų – ir heteroseksualių, ir homoseksualių – atžvilgiu. Vienus papiktino, kitiems suteikė viltį, kurią paskui atšaukė.

Štai „Bernardinuose“ pasirodė puikus Pauliaus Subačiaus straipsnis apie popiežių Pranciškų. Labai iliustratyvus. Atversdama jį, turėjau vilties, kad taisysiu šį tekstą, nes atsirado žmogus, išvertęs tai, ko nesupratau. Sancta simplicitas. Užuojauta autoriui: jam teko sudėtingas uždavinys mandagiai, protingai, intelektualiai aprašyti… tuštumą. Pateisinti, kas negali ir neturi būti teisinama. Jis tą padarė. Tačiau iš kiekvienos eilutės dvelkia ne nuveiktų darbų esmė, prasmė, didybė, o paaiškinimai, kodėl popiežius buvo nesuprastas. Palaukite… Juk kalbame ne apie Klumpiabalių parapijos kleboną Virgilijų Dvaselę. Mes kalbame apie pačios galingiausios pasaulio valstybės, vienijančios 1,4 mlrd. pasaulio katalikų, lyderį. Autoritetą. Kristaus sekėją, jo vietininką žemėje. Primenu, Kristus nebuvo patogus ir pūkuotas. Išvartydamas prekijų stalus šventykloje, jis ėmėsi, kaip čia pasakius, labai nediplomatinių veiksmų. Na o čia… Jei kas svajojo turėti Vatikane Klumpiabalių parapijos kleboną Virgilijų Dvaselę, kuris ryte aukoja šv. Mišias, o vakarais kaimo bibliotekoje veda edukaciją „Pasidaryk Kristaus kapą, naudojant gamtines medžiagas“ iš samanų ir vazonėlio, tai jie jį gavo.

Šv. Jono Pauliaus II bei Benedikto XVI, mačiusio abu totalitarinius režimus, patirtys jiems buvo vertybiniu kompasu atsijojant grūdus nuo kartais labai patrauklių pelų (tuo paaiškinama abiejų pontifikų atsargi laikysena visokiausių visuomenės vajų atžvilgiu). Antra vertus, abu tiesiogiai patyrė persekiojimus ir netektis, kuriuos atnešė nacizmas ir komunizmas. Jie abu veikė sąlygomis, kai sąlytis su šiais režimais buvo tiesioginis. Ir netgi sąjungininkams laimėjus II pasaulinį karą, komunizmo grėsmę įvairiausiomis jo formomis abu pontifikai gebėjo greitai atpažinti. Ir studentų protestuose, ir moterų kunigystės, ir gėjų klausimuose jie matė tą pačią naguotą komunizmo leteną, pridengtą Vakarų civilizacijos silpnybėmis ir problemomis. Jie skaitė tarp eilučių ir tarp vėliavų, jautriai jausdami laikmečio ženklus. Nei šv. Jonas Paulius II, nei Benediktas XVI niekada nesilenkė mados vėjams, niekada nekėlė klausimų, kaip dabar traktuoti Šv. Raštą. Jie juo rėmėsi, kaip prieš tūkstantmečius Dievo nustatytomis bendražmogiškosiomis sugyvenimo taisyklėmis. Ir niekada nebandė pirkti populiarumo tariamu gerumu, o tiksliau – nuolaidumu ir bestuburiškumu. Paklauskime savęs: koks svarbiausias popiežiaus Pranciškaus pontifikato įvykis? Koks didžiausias jo pasiekimas? Jei net per popiežiaus laidotuves komentatorius nerado apie ką daugiau kalbėti, kaip apie jo bendravimą su LGBTQ+ bendruomene. Popiežiaus valia, su kuo bendrauti. Tačiau, primenu, pasaulyje yra 1,4 mlrd. katalikų…

Popiežius Pranciškus, be abejo, buvo vienaip ar kitaip veikiamas ir Argentinos autoritarinio režimo patirties, ir Lotynų Amerikoje kaip gaisras plitusios Išlaisvinimo ideologijos, derinusios socializmą ir net atvirą komunizmą su katalikybe. Šv. Jonui Pauliui II Išlaisvinimo teologija buvo to paties naguoto priešo letena, plėšianti nuo tikėjimo pačius silpniausius ir vargingiausius. Kaip tai nutiko Rusijoje ir geležinės uždangos atskirtoje Rytų Europoje. Lygiai taip ir Benediktas XVI matė ir nacizmo šmėklą, ir padalintą jo tėvynę. Jie suprato… Kaip ir daugelis europiečių. Mat senajame žemyne Išsilaisvinimo teologija taip ir neišleido šaknų. Nes gyvas pavyzdys to, kas iš tiesų yra komunizmas – ranka pasiekiamas, o ne už jūrų marių. Todėl ypač naiviai Pranciškaus autobiografijoje skamba pasakojimas apie bičiulę, kuri slėpė draudžiamą literatūrą, įskaitant ir marksistinius raštus.

Nereikia sakyti, kad abiems didiesiems pontifikams neteko iššūkių. Šv Jonas Paulius II matė pirmąjį vaiką iš mėgintuvėlio, visiems laikams atsakydamas į klausimą, ar tokiu būdu pradėtas žmogus turi sielą. Susidūrė su klonavimo problema, kai žmogus prisiėmė Dievo vaidmenį. Taip pat savo senatve, liga liudijo žmogaus – Dievo kūrinio – būties prasmę, atsakant į patogios mirties, eutanazijos, problemą. Abu kalbėjo apie sugyvenimą tarp tautų ir tikėjimų tuomet, kai pasaulis manė jau tai įgyvendinęs ir šventė Fukujamos pranašautą „istorijos pabaigą“.

Jie nedavė patogių, lengvų atsakymų. Jie nežadėjo lengvo kelio į Dangų. Jie nemelavo. Jie gerbė kiekvieną žmogų, kaip Dievo kūrinį. Tačiau kalbėjo apie nuodėmę, apie pasirinkimą žmonių kalba. Todėl per šv. Jono Pauliaus II laidotuves milijoninė minia reikalavo „Santo subito!“.

Abu pontifikai sprendė ir Katalikų Bažnyčią supurčiusią pedofilijos problemą. Atjausdami aukų skausmą ir patirtis. Smerkdami ir bausdami nusikaltusius. Tačiau akcentuodami, kad Katalikų Bažnyčia yra ne tik saujelė nusidėjėlių, ir jos kelias – ne tik savigrauža ir amžina atgaila. Bet ir kelias visų pirma į Dievą, atsakant į nūdienos iššūkius. Jie liudijo gyvybės šventumą, suvokdami, kokias siaubingas kančias patyrė pasaulis, atsisakęs Dievo duotojo žmogiškojo orumo.

Todėl abiejų Pranciškaus pirmtakų patirtys buvo jų stuburas. O štai Pranciškui jo emigrantiška patirtis, jo šeimos karo atsiminimai, praskiesti Pietų Amerikos modus operandi – simpatijos komunizmui, kurio neteko patirti praktiškai (tai yra labai svarbi išlyga), pakišo koją. Jo nesuvokimas, kaip veikia pasaulis (kai Kryžių nešė rusė ir ukrainietė), jo simpatija rusiškajai kultūrai, atskirų visuomenės grupių problemų iškėlimas užuot sprendus globalinius XXI a. iššūkius, rodo elementarų netinkamumą užimti pačias svarbiausias pasaulyje pareigas. Ir autobiografijoje net keli puslapiai, skirti Dostojevskio klausimui, rodo, kad, deja, popiežius Pranciškus nepažino, nejautė laiko ženklų.

Reziumuojant: perskaičius „Pranciškus. Viltis“, lieka ne nušvitimo, o sunkumo jausmas. Deja, ne tas apvalantis sunkumas, kuris kyla susidūrus su gilia mintimi ar nepatogia tiesa. Greičiau migla – tekstas, kuriuo norėta pasakyti labai daug, bet nuolat einama aplinkui, taip ir nepasiekiant esmės. Knyga atrodo kaip eklektika: temų gausa, emocijų perteklius, bet be aiškios vidinės ašies. Lyg viskas būtų teisinga atskirai, tačiau niekas nesusijungia į prasmingą visumą.

Skaitytojas vedamas per emigracijos, karo, kančios temas, tačiau tai daroma banaliai, be įžvalgų, be sakinių, kurie sustabdytų ir liktų atmintyje. Tai ne apmąstymas, o labiau išpažintis – giliai traumuoto žmogaus pasakojimas, kuriame skaitytojas tampa savotišku nuodėmklausiu. Tačiau tokia pozicija yra problemiška: skaitytojas paliekamas be orientyrų, be aiškios struktūros, be minties krypties. Visko daug, viskas emocinga, bet kartu – išskydę. Ne todėl, kad skaitytojas nesuprastų, o todėl, kad pats tekstas vengia susitelkimo.

Čia ir išryškėja gilesnė problema, kuri jau peržengia knygos ribas ir paliečia visą Bažnyčios savivoką. Visiems gera ir patogi Bažnyčia save įvaro į egzistencinę krizę. Jei išganymas dalinamas tiesiog – be atsako, be pastangos, be kryžiaus – tada Atpirkimas ir Prisikėlimas netenka prasmės. Kančia taip pat netenka prasmės. Mes galime tikėtis išganymo ne todėl, kad „taip patogiau“, o todėl, kad Kristus mus atpirko. Savo baisia kančia ant kryžiaus. Eilinio žmogaus mirtimi. Vergo mirtimi. Pažeminto, niekinamo, nuplakto.

Tačiau tas Atpirkimas nėra dalinamas dykai. Jis reikalauja atsako. Tokio pat pasiaukojimo, tokios pat drąsos – nuodėmės atsižadėjimo, pastangų nenusidėti, noro keistis. Taip, mūsų pastangos menkos, netobulos, dažnai apgailėtinai silpnos. Būtent todėl Dievas mus atperka – ne ignoruodamas šią pastangą, bet savo gailestingumu padengdamas tai, ko mums trūksta. Ne dalindamas išganymą bet kam ir bet kaip, o per gailestingumą, kuris papildo, o ne panaikina žmogaus atsakomybę. Nes jei viskas visiems ir už dyką, kyla neišvengiamas klausimas: kam tada stengtis?

Šiame kontekste ypač ryški problema, kai popiežiaus žodis vis labiau remiasi asmenine patirtimi. Kas galbūt suprantama imigrantų anūkui, ne visada leistina popiežiui. Asmeninės traumos, emocinis tapatinimasis ima užgožti visuotinį Bažnyčios matmenį. Popiežius nėra pašauktas kalbėti tik iš savo varpinės – jo užduotis matyti plačiau, giliau, peržengti asmeninį skausmą ir vesti Bažnyčią per istorinius lūžius.

Todėl neišvengiamai norisi lyginti. Jonas Paulius II gebėjo skaityti laikmečio ženklus ir juos įvardyti be baimės. Benediktas XVI turėjo intelektinį stuburą ir teologinį tikslumą, kuris ne glostė, o vedė. Abu buvo drąsūs – ne todėl, kad ieškojo konflikto, bet todėl, kad nesiderėjo su esme. Jie atjautė, bet nebanalino. Jie suprato žmogų, bet nesumenkino tiesos.

Šiame fone Pranciškus atrodo kaip patogus popiežius patogiai Bažnyčiai. Patogus tiems, kuriems mąstyti sunku, o reikalavimai vargina. Neatsitiktinai kyla jausmas, kad Benediktas XVI buvo ne tiek palydėtas, kiek nustumtas – vardan ramaus gyvenimo be aštrių kampų. Bet tas laikas buvo kritiškai svarbus. Tai buvo lūžio momentas, kai Bažnyčiai labiausiai reikėjo ne eklektikos, o krypties.

Eklektika niekur neveda. Ji ramina, bet neperkeičia. Ji kalba apie gailestingumą, bet pamiršta atsakomybę. Ji sukuria patogią Bažnyčią ir patogų Dievą – kaip patogius kroksus: gal ir lengva apsiauti, bet gėda ir sau, ir kitiems parodyti. Nes tai buka. Be minties. Be pastangos.

O Bažnyčia negali gyventi be esmės. Nes ten, kur nebėra pastangos, nebelieka ir kryžiaus prasmės. O be kryžiaus nelieka nei Atpirkimo, nei Prisikėlimo.

Simboliška, kad popiežius Pranciškus išėjo į Amžinojo Tėvo namus antrąją Velykų dieną. Velykos tai ne tik džiugesio, bet ir krypties šventė. Tai ėjimas į priekį. Sunkų, nepatogų pasirinkimų ir kankinystės kelią: būti ne patogiems, o tikriems. Kaip tikras yra Katalikų Bažnyčios esminis ženklas – kryžius SU NUKYŽIUOTUOJU. Ne patogus ryto aušroje šviečiantis tuščias kryžius, ne Jėzus nuo kryžiaus glėbiantis visą pasaulį (kaip kitose krikščionių denominacijose), bet būtent kenčiantis, mirštantis, ant rankų pakibęs žmogus – Dievas, kančia atperkantis pasaulį. Nepatogus Dievas. Reiklus sau ir kūrinijai Dievas…