Kartais ekonomiką keičia ne naujos technologijos ar pinigų politika, o istorijos, kuriomis žmonės tiki.
Naratyvai valdo ekonomiką
Pastaraisiais metais Nobelio premijos laureatas Robertas Shilleris pasiūlė netikėtą požiūrį į ekonomiką: ekonominius procesus lemia ne vien palūkanų normos, pinigų kiekis ar technologinė pažanga. Ne mažesnę reikšmę turi pasakojimai – naratyvai, kurie plinta visuomenėje tarsi virusai.
Žmonės investuoja ne tik remdamiesi skaičiavimais. Jie investuoja remdamiesi istorijomis apie ateitį. Todėl burbulai, krizės ir ekonominiai pakilimai dažnai prasideda ne finansų rinkose, o žmonių galvose.
Shilleris analizavo nekilnojamojo turto burbulus, interneto maniją, kriptovaliutų bumus ir daugelį kitų reiškinių. Tačiau iš jo teorijos perspektyvos kyla klausimas: ar vienas galingiausių ekonominių naratyvų žmonijos istorijoje nėra Karlo Marxo paskleista idėja apie neišvengiamą kapitalizmo žlugimą?
Marxas – vieno paveikiausių ekonominių naratyvų autorius
Ekonomikos istorijoje nedaug idėjų gali prilygti marksizmui pagal poveikį visuomenei.
Marxo pasakojimas buvo paprastas ir kartu itin paveikus: istorija yra klasių kovos istorija; kapitalas linkęs koncentruotis; nelygybė didėja; prieštaravimai aštrėja; sistema galiausiai suyra.
Naratyvo požiūriu tai beveik ideali konstrukcija: aiškus konfliktas, aiškūs veikėjai ir neišvengiamos atomazgos pažadas.
Todėl marksizmas tapo ne tik ekonomine teorija, bet ir viena įtakingiausių moderniosios istorijos ideologijų, kurios prognozės iki šiol kelia diskusijų.
Kodėl ši istorija tapo tokia užkrečiama?
Shilleris pirmiausia klaustų, kaip šis naratyvas plito. Tačiau finansinio prisotinimo teorija leidžia užduoti kitą klausimą: kodėl tam tikru istoriniu momentu jis tapo rezonansinis?
XIX amžiaus Europa išgyveno spartų industrializacijos laikotarpį: gyventojai masiškai kėlėsi į miestus, didėjo socialinė diferenciacija, plėtėsi komunikacijos tinklai.
Tokiose sąlygose atsiranda grįžtamasis ryšys, sinergija ir rezonansas. Idėjos ne tik sklinda – jos sustiprina viena kitą.
Todėl marksizmas tapo ne vien intelektualine teorija, o rezonansiniu socialiniu reiškiniu – panašiai kaip šiandien socialiniuose tinkluose plintančios idėjos.
Ar Marxo pranašystė išsipildė?
Praėjus daugiau kaip pusantro šimtmečio galima konstatuoti: kapitalizmas nežlugo – bent jau ne tuo būdu, kurį numatė Marxas.
Priešingai, jis sukūrė didžiausią produktyvumo šuolį žmonijos istorijoje. Daugelyje regionų sumažėjo skurdas, pailgėjo gyvenimo trukmė, technologinė pažanga įgavo precedento neturintį mastą.
Tuo tarpu valstybės, bandžiusios visiškai pakeisti rinkos ekonomiką centriniu planavimu, dažnai susidūrė su stagnacija, deficitais ir technologiniu atsilikimu.
Tačiau tai nereiškia, kad Marxas nepastebėjo realių problemų. Socialinė nelygybė, kapitalo koncentracija ir ekonominiai ciklai iš tiesų egzistuoja. Vis dėlto jo pagrindinė prognozė apie neišvengiamą kapitalizmo žlugimą nepasitvirtino.
O gal kapitalizmas tapo savo sėkmės auka?
Galbūt šiandieninės problemos kyla ne dėl kapitalizmo nesėkmės, o dėl jo sėkmės.
Jeigu XIX amžiaus ekonomika kovojo su stygiumi, tai XXI amžiuje vis dažniau susiduriama su pertekliaus problema. Kapitalo netrūksta – dažnai trūksta pelningų investavimo galimybių.
Problema – ne turto stygius, o jo perteklius ir tinkamų krypčių jam panaudoti stoka.
Būtent taip dabartinę kapitalizmo stadiją interpretuoja finansinio prisotinimo teorija.
Kas nutinka prisotintoje ekonomikoje?
Finansinio prisotinimo teorija teigia, kad ekonomikai pasiekus aukštą prisotinimo lygį pradeda veikti nauji dėsniai.
Sistema tampa nestabili ir gali pereiti į skirtingas būsenas – tai vadinama bifurkacija.
Paradoksalu, tačiau kartu su pertekliaus reiškiniais ima formuotis ir deficitinės rinkos. Jose paklausa, lūkesčiai ir kainų augimas stiprina vieni kitus.
Atsiranda teigiamas grįžtamasis ryšys, skatinantis kapitalo koncentraciją ir vis agresyvesnį investavimą.
Todėl aukšto prisotinimo ekonomikos dažnai sukuria ne stagnaciją, o priešingą reiškinį – investicinius burbulus ir spekuliacinius pakilimus.
Šiuo požiūriu finansiniai burbulai nėra atsitiktinis kapitalizmo „gedimas“. Jie gali būti natūrali tokios ekonomikos būsena. Finansinio prisotinimo teorijos požiūriu šie procesai pradeda ryškėti ekonomikai priartėjus prie maždaug trijų ketvirtadalių savo potencialios talpos.
Būsto krizė: žlugimas ar prisotinimo pasekmė?
Šią logiką iliustruoja būsto rinka.
Vienas aiškinimas – finansinio kapitalizmo godumas ir spekuliacija. Tačiau finansinio prisotinimo teorija siūlo kitą perspektyvą.
Išsivysčiusiose ekonomikose sukaupta milžiniška kapitalo masė, tačiau produktyvių investavimo galimybių daugelyje sričių mažėja. Todėl kapitalas natūraliai nukreipiamas į ribotos pasiūlos aktyvus – pirmiausia nekilnojamąjį turtą.
Būsto kainų augimas šiuo požiūriu yra ne tiek „blogo kapitalizmo“, kiek prisotintos ekonomikos simptomas.
Ir net griežtas reguliavimas nebūtinai pašalintų problemą – kapitalas tiesiog persikeltų kitur: į akcijų rinkas, kriptovaliutas ar naujus technologinius burbulus.
Varoufakis – nauja seno naratyvo versija?
Buvęs Graikijos finansų ministras Yanis Varoufakis šiandien yra vienas garsiausių kapitalizmo kritikų. Jis atvirai deklaruoja savo ryšį su marksistine tradicija ir teigia, kad dabartinės problemos kyla iš pačios sistemos prieštaravimų.
Tam tikra prasme tai – modernizuota Marxo naratyvo versija: sistema serga, prieštaravimai stiprėja, artėja lūžio taškas. Skiriasi kontekstas, terminija ir laikmetis, tačiau pasakojimo struktūra išlieka panaši.
Kai naratyvas tampa ekonomine jėga
Shilleris parodė, kad pasakojimai ne tik aiškina ekonomiką – jie ją formuoja.
Optimistiniai naratyvai gali kurti burbulus, pesimistiniai – gilinti krizes. Todėl svarbu ne tik tai, ar pasakojimas teisingas, bet ir kokį poveikį jis daro visuomenei.
Jei milijonai žmonių pradeda tikėti neišvengiamu sistemos žlugimu, pats šis tikėjimas gali tapti ekonomine jėga.
Finansinio prisotinimo teorija naratyvus mato kaip rezonansinius impulsus, kurie tam tikromis sąlygomis gali sustiprinti ekonominius procesus.
Nuo žlugimo naratyvo prie prisotinimo teorijos
Marxas tikėjo, kad kapitalizmas žlugs dėl savo neteisingumo. Varoufakis teigia, kad jis išsisėmė.
Finansinio prisotinimo teorija siūlo kitą interpretaciją: kapitalizmas nežlunga, bet pereina į naują būseną, kurioje dominuoja perteklius, burbulai ir netiesiniai procesai.
Galbūt svarbiausias XXI amžiaus klausimas yra ne tai, ar kapitalizmas žlugs, o tai, ar sugebėsime valdyti sistemą, kurios didžiausios krizės kyla ne iš skurdo ir stygiaus, o iš pertekliaus ir prisotinimo..
Stasys Albinas Girdzijauskas yra Vilniaus universiteto afilijuotasis profesorius, technikos mokslų daktaras (hp), Finansinio prisotinimo teorijos autorius.
Pastaba dėl dirbtinio intelekto naudojimo. Rengiant straipsnį naudotasi dirbtinio intelekto pagalba kaip priemone idėjoms struktūruoti ir argumentams gryninti. Už turinį ir išvadas atsako autorius.
Čėpucha, be to Markso Amerika (Anglija) nebūtų Europos įveikusi. Nebūtų jos nukariavusi. Be sąjungos su Rusija Amerika ne kažin kuo būtų buvusi.
” … ar kapitalizmo krizės yra kapitalizmo mirties požymis, ar aukšto prisotinimo ekonomikos gyvenimo forma?..Todėl vien krizių egzistavimas savaime dar neįrodo Marxo prognozės teisingumo. Lygiai taip pat karščiavimas nebūtinai reiškia mirtiną ligą…”..
Istoriniai faktai byloja, kad kapitalizmo „karščiavimas” jau prasidėjo jam „gimstant”, kai jis „revoliucingai” keitė tuometinę feodalinę aristokratinę santvarką.., užiminėjo vienur sėkmingiau, kitur ne taip sėkmingai, visuomenėje vadovaujantį, valdantį vaidmenį..
Kapitalizmo „aušrą” vienas XX a. JAV „kremlinis” ekonomistas aprašo sekančiai – ” XVI a. pabaiga, didžioji anglų ekspansijos ir kelionių epocha. Karalienė Elžbieta su triumfu apkeliavo šalį. Bet ji sugrįžo nepaprastai sielvartaudama. „Visur pilna elgetų”- šaukia ji. Tai tikrai neįprasta, nes dar prieš šimtą metų Anglijos kaimuose didžiuma valstiečių dirbo žemę – tai buvo jomenai, Anglijos pasididžiavimas, laisva, nepriklausoma ir klestinti to meto šalies piliečių dauguma…”…
Tuometiniai „filosoniai” kapitalistiniai klausimai buvo, tai ne mano sugalvota, ne kaip užvaldyti aukso rinką, o kaip įgyti vis daugiau turto, kaip su kylančios pirklių klasės pagalba siekti savų tikslų”… Naujoji filosofija iškėlė ir naują socialinę problemą – kaip skurdžius išlaikyti skurdžiais’…
„Kad visuomenė būtų laiminga.., būtina, kad daug jos narių būtų bemoksliai ir skurdžiai”,- rašė Bernardas Mandeville , sarkastiškiausias ir pikčiausias aštuoniolikto šimtmečio pradžios komentatorius”…
Šiandieninio kapitalizmo lopšys yra Anglija.. „Sėkmingo” kapitalizmo perspektyvas aprašinėjo, Prancūzijoje pas pažįstamą ekonomikos supratimą gavęs anglas Adamas Smitas. Kapitalizmo „karščiavimams receptus” dar prieš Marksą pradėjo rašyti anglai Malthusas, Ricardo…
Taip kad „SĖKMĖS kapitalizmas” chroniškai „karščiuoja nuo pat gimimo, kolonijinės ekspansijos dėka savo „kapitalistinę sėkmę” galėjo palaikyti, plėšdama buvusias kolonijas. Po 1990 laimingo atsitiktinumo, kai iš vidaus supuvusi komunistinės nomenklatūros viršūnė sumanė užgyventi kapitalistiškai, kur nereikia netekus pareigų netekti ir turėtų privilegijų, savo naudojamą turtą ne palikti valstybei, o perduoti paveldėtojams.., iš vidaus sugriovė Tarybų Sąjungą ir jos valdytą centrinės ir Rytų Europos šalių bloką, kurio resursų JAV ir kolektyviniams Vakarams savo kapitalizmų „sėkmę” palaikyti pakako iki 2008..
Pagal anglų ekonomistus klasikus, kaip ir Marksą, kapitalizmo išgyvenimo klausimas buvo ir išliko tik vienas, tai yra ekspansija.. žaliavų, rinkų, pigios darbo jėgos… Šiandiena JAV ir Vakarų kapitalizmui „įsisavinti”, savo „kapitalistiniai SĖKMEI” pratęsti, pasaulyje belieka tik Rusija( ir sugriovus TSRS, Rusijoje išliko begaliniai gamtiniai ištekliai) ir komunistinė Kinija, kuri po 1990 sugebėjo užsidirbti daug materialinio turto(gamyklos, aukštų technologijų gamybos, finansiniai pajėgumai..), šiandiena turinti didelį žmogiškąjį ir intelektualinį potencialą…
Taip kad JAV ir kolektyvinių Vakarų „SĖKMĖS” kapitalizmas „nematomos rinkos rankos valdomą” kapitalizmą doleriais, eurais, apie Rusijos „medinį” rublį… nekalbu.., „prisotino”, patys nežino, ar slepia, KIEK. Ti visi jaučia, kad turintys pinigų, jei norėtų už juos visi ką nors tikro nupirkti, tektų pasaulį su visu „turtu nupirkti” tris, o gal ir daugiau kartų.. Tik JAV ir kolektyvinių Vakarų valstybinės skolos, nepamenu, kiek tai kartų viršina viso pasaulio sukuriamą metinį BVP…
Nenuspaudžiau „atsakyti”. Čia buvo „mėgėjiškas pastebėjimas” į „Stasys 2026-06-06 , 15:21
Dėkoju komentatoriui už išsamią repliką…Tačiau būtent jų INTERPRETACIJOJE ir prasideda metodologiniai skirtumai. .”..
Beje, kaip „dialektinis materialistas” galiu pasakyti.., kad realiuose dalykuose nebūtų „metodologinių skirtumų” daiktus, reiškinius, tiesas… reikia ne „INTERPRETUOTI”, o argumentuotai „APIBRĖŽTI”…
Dėkoju komentatoriui už dar vieną įdomią repliką.
Iš tikrųjų sunku nesutikti, kad kapitalizmo istorija glaudžiai susijusi su nuolatine plėtra. Geografiniai atradimai, kolonijinė ekspansija, globalizacija, naujų rinkų paieška ir technologiniai proveržiai ilgą laiką buvo svarbūs ekonominio augimo šaltiniai.
Šiuo požiūriu komentatorius iškelia labai svarbų klausimą: kas atsitinka tada, kai naujų erdvių augimui lieka vis mažiau?
Būtent čia ir prasideda skirtumas tarp klasikinio marksizmo ir finansinio prisotinimo teorijos.
Marxas manė, kad kapitalizmo prieštaravimai galiausiai sukels jo žlugimą.
Finansinio prisotinimo teorija teigia ką kita. Ji pripažįsta, kad augimo ribos egzistuoja ir kad ekspansija gali tik laikinai atitolinti prisotinimo momentą. Tačiau iš to dar neseka sistemos žlugimas.
Priešingai, istorija rodo, kad kapitalizmas ne kartą transformavosi. Garo mašinos epocha užleido vietą elektros amžiui, vėliau atsirado automobilių, kompiuterių, interneto, dirbtinio intelekto revoliucijos. Kiekvieną kartą buvo kalbama apie „kapitalizmo pabaigą“, tačiau sistema pereidavo į naują būseną.
Todėl klausimas nėra, ar egzistuoja augimo ribos. Su tuo galima sutikti.
Klausimas yra kitas: ar ribų pasiekimas reiškia sistemos mirtį, ar tik naujų dėsnių atsiradimą?
Finansinio prisotinimo teorija siūlo antrąją interpretaciją.
Beje, pats komentatoriaus pastebėjimas, kad pasaulyje sukaupta tiek finansinio turto, jog jo vertė daug kartų viršija realios ekonomikos mastą, veikiau patvirtina, o ne paneigia prisotinimo teoriją. Aukšto prisotinimo ekonomikoje kapitalo perteklius, didelės skolos ir finansiniai burbulai nėra atsitiktinės anomalijos. Jie tampa natūraliais sistemos palydovais.
Todėl, mano nuomone, pagrindinis XXI amžiaus klausimas yra ne tai, ar kapitalizmas „karščiuoja“. Jis iš tiesų karščiuoja beveik nuo pat gimimo.
Svarbiausias klausimas yra kitas: ar šis karščiavimas yra mirtinos ligos simptomas, ar brandžios ir aukšto prisotinimo sistemos gyvenimo forma?
Kol kas istorija labiau liudija ne apie neišvengiamą žlugimą, o apie nuolatinius virsmus.
Skirtumas čia lieka vienas: Marxas iš šių faktų daro išvadą apie kapitalizmo pabaigą, o FPT – apie naujų dėsnių atsiradimą.
Vilniaus universiteto afilijuotasis profesorius, technikos mokslų daktaras (hp), Finansinio prisotinimo teorijos autorius Stasys Albinas Girdzijauskas savo „moksliniame opuse” ” Ar Marxo pranašystė vis dar gyva?….” rašo:
– „Marxo PASAKOJIMAS BUVO PAPRASTAS ir kartu itin paveikus: istorija yra klasių kovos istorija; kapitalas linkęs koncentruotis; nelygybė didėja; prieštaravimai aštrėja; sistema galiausiai suyra… Praėjus daugiau kaip pusantro šimtmečio GALIMA KONSTATUOTI: KAPITALIZMAS NEŽLUGO – bent jau ne tuo būdu, kurį numatė Marxas….Priešingai, jis sukūrė didžiausią produktyvumo šuolį žmonijos istorijoje. Daugelyje regionų SUMAŽĖJO SKURDAS, pailgėjo gyvenimo trukmė, technologinė pažanga įgavo precedento neturintį mastą…O gal kapitalizmas tapo savo sėkmės auka? Galbūt šiandieninės problemos kyla ne dėl kapitalizmo nesėkmės, o DĖL JO SĖKMĖS… ( Lietuvos populiacijos gyvenimo statistiniai duomenys palyginus… parodo „kapitalistinę sėkmę” – tris kartus cha cha..)… Išsivysčiusiose ekonomikose sukaupta milžiniška kapitalo masė, tačiau produktyvių investavimo galimybių daugelyje sričių mažėja…”…
Kad šiandieninio lansberginio dd laivo „mokslininkams ir intelektualams” mano diletantiškas komentaras nebūtų šiandieninis „kremliaus naratyvas”, šiandieninio Rusijos „tautos tėvo” Putino propaganda, paminėsiu tik daugiau mažiau apsiskaičiusiems žmonėms žinomus faktus ir ką apie Markso „pasakojimus” pasakojo praeitame šimtmetyje JAV „kremliškai putininis” ekonomistas….
Tik visiškai beviltiškas vietinis runkelis nežino sekančių faktų: XXa. pradžios silpniausia vakarų pasaulinio kapitalizmo „grandis”, carinės Rusijos kapitalizmas po 1917 m. vasario revoliucijos, teprasilaikė iki 1917 spalio revoliucijos.. Beje, 1918 m. Markos „pasakojimai sudirbo” ir „vakarietiškai” kapitalistinėje Vokietijoje, kurioje taip pat įvyko socialistinė revoliucija. Tiesa, ji buvo nesėkminga…Leninas, apsiginklavęs Markso „pasaka” apie neišvengiamą kapitalistų ir išnaudojamųjų klasių „antagonistinius prieštaravimus” ir jų neišvengiamą tarpusavio kovą, su savo raudonaisiais bolševikais nuvertė 1917m. vasario mėn. kapitalistinę laikiną vyriausybę. Sekusiame pilietiniame kare nugalėjo pasaulinio kapitalizmo finansiškai ir tiesioginiu kariniu būdu palaikomus kapitalizmo „baltuosius”, ir, nepaisant paskelbtų tuometinių visuotinių „pasaulinių sankcijų”, įkūrė komunistinę socialistinę valstybę, kurioje pagrindinių gamybos priemonių nuosavybė tebuvo visuomeninė (valstybinė).. Visi dirbo už atlyginimus valstybei… Nepaisant buvusio pilietinio karo, jo išprovokuoto bado, sugebėjo laimėti antrame pasauliniame kare, nepaisant šalies nualinimo.., tuometinė komunistinė, nekapitalistinė SSSR sugebėjo viską viena atstatyti, ir tapo antrąja pasaulio ekonomika po JAV, o kokiais 1980 tuometinė komunistinė SSSR tapo ir lygiavertė JAV karinė galia…
1919 metais JAV gimęs ekonomistas „Vilniaus universiteto afilijuotam profesoriui, technikos mokslų daktarui (hp), Finansinio prisotinimo teorijos autoriui…” Stasui Albinui Girdzijauskui apie „kapitalizmo sėkmes” atsakė dar 1966 metais savo ” „Amerikos kapitalizmo ribos”; „Marksizmas už ir prieš” 1980;…
Savo 1986 ” Pasaulio filosofai: laikas ir idėjos…” jis apie Girdzijauskui Markso „pasakas” savo skyriuje „nepermaldaujama Karlo Markso sistema” rašė – Šmėkla iš tikrųjų egzistavo: 1848-ieji senajai tvarkai žemyne buvo teroro metai.. Ore tvyrojo karštis, po kojomis dundėjo žemė… Menifestas (k.Markso) buvo sumanytas, kad pateiktų istorijos filosofiją, pagal kurią komunistinė revoliucija istorijos raidoje yra ne tik geidžiama, bet ir įrodoma kaip neišvengiama… Visuomenė, aiškino Marksas, esti klasinės struktūros, kur kiekviena klasė jungia individus, turinčius vienodą – palankią ar nepalankią- padėtį esamoje gamybos sistemoje… Išliekamasis Markso įnašas; tai dialektinio materializmo teorija, aiškinanti žmonijos istoriją, ir, net dar svarbiau,- jo pesimistinė kapitalistinės ekonomikos perspektyvų analizė…. Tai PARAŠĖ EKONOMISTAS (Marksas), perskaitęs kiekvieno ekonomisto darbus, vokietis pedantas, nepraleidęs nė vieno taško ant „i”, brūkšnelio ant „t”, emocionalus kritikas, galėjęs pasakyti, jog kapitalas ‘kaip vampyras trokšta šviežio darbininkų kraujo” ir aiškinęs mums , kad kapitalas atėjo į šį pasaulį „iš kiekvienos poros, nuo galvos iki kojų, trykšdamas krauju ir purvu..”….
Ką daugiau nei akivaizdžiai ir šiandieniamas liumpenams demonstruoja kapitalizmo „vakarietiškos demokratijos, visokių laisvių, rinkos ekonomikos…viršūnė”, melo imperijos JAV oligarchinis kapitalizmas.., be skrupulų pagrobiantis ir įkalinantis suverenios Venesuelos valstybės prezidentą, paskelbiantis, kad Venesuelos nafta priklauso JAV kapitalizmui, veda derybas su Iranu ir jį teroristiškai iš pasalų užpuola, bomborduoja mokyklas, žudo vaikus ir taikius gyventojus…, pasakodama, kad „laisvina” Irano liaudį nuo iraniško „režimo”……
Galima „Vilniaus universiteto afilijuotam profesoriui, technikos mokslų daktarui (hp), Finansinio prisotinimo teorijos autoriui”, kaip „prikakojusiam kur negalima katinui” badyti „nosį” į visiems žinomus faktus, cituoti suprantančių rimtų žmonių išvadas.., kaip rodo realybė, dd laivuose gamtos ir kiti istorijos, gyvenimo patvirtinti dėsniai vietos „mokslininkams ir intelektualams” lieka „neįkandami, nors kuolą ant galvos tašyk”….
….ar zinai,kad esi labai darbstus,tikras staxanovietis……Net pavydu.
Dėkoju komentatoriui už išsamią repliką.
Pirmiausia norėčiau pabrėžti, kad straipsnyje nebuvo teigiama, jog Karlas Marxas nepastebėjo realių problemų. Priešingai, socialinė nelygybė, kapitalo koncentracija ir ekonominiai ciklai egzistuoja ir šiandien. Tačiau pagrindinis straipsnio klausimas buvo kitas: ar pasitvirtino Marxo prognozė apie neišvengiamą kapitalizmo žlugimą?
Praėjus daugiau kaip pusantro šimtmečio tenka konstatuoti, kad kapitalizmas ne tik nežlugo, bet ir sukūrė precedento neturintį produktyvumo augimą. Tuo tarpu valstybės, kurios bandė visiškai pakeisti rinkos ekonomiką centriniu planavimu, anksčiau ar vėliau susidūrė su stagnacija ir technologiniu atsilikimu. Sovietų Sąjungos industrializacija, pergalė Antrajame pasauliniame kare ar karinis potencialas šio fakto nepaneigia.
Straipsnio tikslas nebuvo vertinti Sovietų Sąjungos istoriją ar dabartinę JAV politiką. Jo pagrindinė mintis buvo kita: galbūt šiandieninės krizės kyla ne dėl kapitalizmo „žlugimo“, o dėl jo istorinės sėkmės ir aukšto ekonominio prisotinimo lygio.
Būtent čia finansinio prisotinimo teorija siūlo alternatyvų požiūrį. Ji teigia, kad pasiekus aukštą išsivystymo ir prisotinimo lygį pradeda veikti nauji dėsniai: formuojasi deficitinės rinkos, stiprėja teigiamas grįžtamasis ryšys, atsiranda burbulai, o ekonominiai procesai tampa vis labiau netiesiniai.
Todėl diskusijos esmė nėra „už Marxą“ ar „prieš Marxą“. Esminis klausimas yra metodologinis: kas geriau paaiškina XXI amžiaus ekonomikos problemas – XIX amžiaus kapitalizmo žlugimo paradigma ar naujos teorijos, aiškinančios pertekliaus, prisotinimo ir rezonanso reiškinius?
Būčiau dėkingas, jei diskusija būtų tęsiama būtent šiuo klausimu.
” Esminis klausimas yra metodologinis: kas geriau paaiškina XXI amžiaus ekonomikos problemas – XIX amžiaus kapitalizmo žlugimo paradigma ar naujos teorijos, aiškinančios pertekliaus, prisotinimo ir rezonanso reiškinius?..”..
Ne profesionaliai, o kaip gamybininkas, didesnę gyvenimo patirtį turintis žmogus, savo laiku privalomai prie specialybės mokslų mokęsis ir „politinės ekonomijos socialistinį bei kapitalistinį gamybos būdą”, prisimenantis ką rašė tuometiniai „propagandistiniai” tarybiniai laikraščiai, kokias „tiesas” pasakojo tuometinis „kalba Amerikos balsas iš Vašingtono”, ar „čia kalba laisvės radijas iš Kiolno”.., tegali diletantiškai konstatuoti, kad ” XIX amžiaus kapitalizmo žlugimo paradigma švytuoja” periodiškai…, nors ir ne taip seniai ekonomistai pasaulines kapitalizmo krizes „gudriai” pervadino”- „kapitalistinio ūkio vystymosi ciklais”…, nors ir prikuria visokių „nematomos rinkos rankos valdomos” kapitalistinės ekonomikos teorijų…, ar koks Navaitis „laimės formulių”…
Bent kiek išsilavinęs žmogus žino, kad JAV kapitalistinį „pažangų ūkį” nuo kracho, taip vadinamos 1933 „didžiosios depresijos”, išgelbėjo tik antras pasaulinis karas. Rusai už JAV „pagalbą” antrame pasauliniame kare baigė milijardus kasmet JAV mokėti gal tik 2010 metais… Nepaisant po antro pasaulinio karo atsiradusiai JAV galimybei pasaulyje dominuoti, JAV ir visą vakarų pasaulį 1970 metais ištiko pasaulinė krizė, apie ką Marksas pasakojo XIX a… JAV doleris baigė būti auksu padengta valiuta (Prancūzijos prezidentas Degolis į lėktuvą prikrovė kelias dešimtis milijonų dolerių ir nusiuntė į JAV atsiimti priklausančio aukso, bet gavo špygą..).. Doleris tapo ribotai platinamu vekseliniu popieriumi, kurį, buvo ekonomistų pasakojama, „garantavo” tuometinė dar didelė JAV ekonomika.., ir gal 1974 metais pasirašyta JAV slapta sutartis su Saudo Arabija, kad ši savo naftą pardavinės visoms šalims tik už JAV $.. Ši JAV „garantija” de fakto baigėsi 1980 kapitalizmo pasauline krize.. Reiganas šią kapitalizmo pabaigosbrsitęsiančią agoniją, apie kurią pranašavo Marksas, pratęsė masiškai spausdindamas dolerius, dirbtinai skatindamas JAV vartojimą.. Daugelis JAV žmonių pradėjo gyventi į skolą, JAV kitoms šalims platino savo „valstybinius vertybinius popierius”, mokėjo ir moka JAV valstybinės skolos turėtojams, kaip šauniais devyniasdešimtaisiais garsi Kauno Holdingo kompanija mokėjo „procentuką” nuo šiai kompanijai žmonių patikėtų pinigų, „procentuką”…,kuris šiandiena sudaro per metus gal daugiau vieną trilijoną JAV $..
Visi girdėjo apie vedančios kapitalistinės ekonomikos JAV 2008 metų finansinę krizę, „ekonominį kapitalistinės ekonomikos vystymosi ciklą”, kuri „užgulė” visą vakarų kapitalistinį pasaulį.. Ne vienas ekonomistas suskubo skaityti ir cituoti Marksą, stebėtis, kaip ir kur Markas „pataikė”, ar „nelabai pataikė”…Pamenu, kaip nelabai garsiai buvo viešai Europos banko paskelbta, kad eurosojūzas nuo 2008 krizės-„ekonominio ciklo”, bus gelbėjama kasmet spausdinant po 300 milijardų niekuo neaprūpintų eurų, gal dar spausdina ir šiandiena… JAV spausdino ir turbūt tebespausdina ir pasaulyje platina, „gelbėja sėkmingą kapitalistinį ūkį”, per metus po vieną trilijoną dolerių.. Kaip ir JAV 2008 „kapitalistinio ūkio sėkmės” proga, kad išgelbėtų „sėkmingą” pasaulinį kapitalizmą, sukvietė didžiausių pasaulio ekonomikų, taip vadinamą dvidešimtuką, kuriame prikalbino ir toliau savo atsiskaitymuose priimti JAV „naftinį” dolerį, žadėjo mažinti JAV valstybinę skolą….
Taip kad „finansinio prisotinimo ir rezonansinius klausimus” -Kauno Holdingo kompanija, VALSTYBINIS komercinis bankas…., Lietuvoje gyvenę ir ne „su šiūpeliu” dirbę žmonės yra be jokių teorijų matę savo akimis, mažiau raštingi patyrę „praktiškai” ant savo kailio, „per pilvą”…
Taip kad XXI amžiaus ekonominė „problematika” tiems, kurie paskaitė Marksą…, Markso kritikus…, suprato kas ten parašyta, adekvačiai suvokia juos supantį šiandieninį pasaulį, „KAPITALIZMO SĖKMĖ”- finansiniai burbulai, „naftos” doleriai, rusų „mediniai” rubliai, „raudoni” Kinijos juaniai…,kaip ir tai, kas šiame pasaulyje vyksta…, amerikinė kapitalizmo „SĖKMĖS” galas yra daugiau nei akivaizdus… Tai akivaizdžiai demonstruoja netolima istorija ir šiandienio kapitalizmo „SĖKMĖS”…
Dėkoju komentatoriui už išsamią repliką.
Iš esmės daugeliui jo minimų faktų galima pritarti. Didžioji depresija, 1970-ųjų krizė, 2008 m. finansų krizė, spartus skolų augimas, pinigų emisija ir finansiniai burbulai yra realūs reiškiniai. Tačiau būtent jų interpretacijoje ir prasideda metodologiniai skirtumai.
Straipsnyje nebuvo teigiama, kad kapitalizmas yra stabilus ar kad krizės neegzistuoja. Priešingai. Klausimas buvo kitas: ar šios krizės yra kapitalizmo žlugimo požymiai, kaip manė Marxas, ar jos yra natūrali aukšto išsivystymo ir prisotinimo ekonomikos būsena?
Praėjo daugiau kaip pusantro šimtmečio nuo „Kapitalo“ pasirodymo. Per tą laiką kapitalizmas išgyveno daugybę krizių, karų, infliacijų, depresijų ir burbulų. Tačiau nepaisant visų šių sukrėtimų jis ne tik neišnyko, bet ir sukūrė didžiausią produktyvumo augimą žmonijos istorijoje.
Todėl vien krizių egzistavimas savaime dar neįrodo Marxo prognozės teisingumo. Lygiai taip pat karščiavimas nebūtinai reiškia mirtiną ligą.
Finansinio prisotinimo teorija siūlo kitą aiškinimą. Ji teigia, kad aukšto išsivystymo ekonomikos, priartėjusios prie savo talpos ribų, natūraliai tampa nestabilesnės. Jose stiprėja teigiamas grįžtamasis ryšys, formuojasi deficitinės rinkos, didėja skolos, atsiranda burbulai ir periodinės krizės.
Todėl klausimas nėra, ar krizės egzistuoja. Jos egzistuoja ir jų reikšmę Marxas neabejotinai suprato.
Esminis klausimas yra kitas: ar krizės rodo kapitalizmo mirtį, ar jos rodo naują sistemos būseną?
Kol kas istorija labiau liudija ne apie kapitalizmo žlugimą, o apie jo gebėjimą transformuotis. Todėl XXI amžiaus ekonomikos problema gali būti ne kapitalizmo pabaiga, o mūsų nesugebėjimas suprasti ir valdyti aukšto prisotinimo ekonomikų sukuriamus rezonansinius procesus.
Pagrindinis diskusijų klausimas: ar kapitalizmo krizės yra kapitalizmo mirties požymis, ar aukšto prisotinimo ekonomikos gyvenimo forma?
Apie kapitalą Marxas viską gerai surašė. Kapitalas koncentruojasi ir anksčiau ar vėliau priveda prie kracho, revoliucijos ar fašizmo arba komunizmo.