Stasė Bučiuvienė. Ežio puodas mokytojams

Mokslo ir žinių diena – puskliuzis ar pašinas?

Gelstantys liepų ir beržų lapai, voratinkliai, spindintys tekančios saulės spinduliuose, didelės ir ryškios žvaigždės, pripildančios naktinio dangaus gelmes, praneša, kad artinasi atmintina diena – Rugsėjo pirmoji. Norėtųsi sakyti, kad artinasi Rugsėjo pirmosios šventė arba Mokslo ir Žinių šventė.

Deja, ši diena – tik viena iš 60-ties, numatytų Lietuvos Respublikos atmintinų dienų įstatyme. Netinka Rugsėjo pirmąją vadinti švente, nes jos nėra Lietuvos Respublikos švenčių dienų įstatyme. Nėra jos tarp 19-os iškilmių – aukščiausio laipsnio bažnytinio kalendoriaus dienų. Valstybinių švenčių, kurių metu nedirbama Lietuvos įmonėse, įstaigose ir organizacijose, sąraše Rugsėjo 1-osios taip pat nėra. Ji palikta liaudies valiai ir išmonei, kaip Mėsiedas, Užgavėnės, Cibulinė, Linarovis, Ožio diena ar panašios, šventėmis vadinamos, bet šalies valstybingumui nesvarbios ir neprasmingos dienos.

Rugsėjo pirmoji – didelis rūpestis tėvams. Menki pyragai mokytojams, kurie iki išnaktų stumdo suolus ir stalus, perkrausto spintas, atnaujina stendus, pučia balionus, puošia klases, rašo prakalbas ir pirmųjų pamokų scenarijus, pakuoja iš savų pinigėlių pirktas dovanėles vaikams ir t. t. Poltikams ar politikuojantiems veikėjams ta diena – puskliuzis, atrama, „piaras“.

Pašinas minkštoje vietoje – mokyklų ir kitų ugdymo įstaigų vadovams, bijantiems, kad į mokyklą nesugalvotų atvykti kokia nors persona non grata, dėl kurios vizito gali ištikti buvusio Nemenčinės Konstanto Parčevskio gimnazijos direktoriaus likimas.

Rugsėjo pirmoji – šventė mokiniams. Nuostabos, smalsumo, laukimo kupini pradinukų veideliai. Džiaugsmo, tikėjimo, vilties sklidinos progimnazistų ir gimnazistų akys. Tą dieną visi mokiniai tiki, kad naujieji mokslo metai bus geri. Net tie, kurie praėjusiais metais buvo ūdijami dėl nepažangumo ar prasto elgesio, viliasi, kad didžiausi baubai – mokymosi sunkumai, prasti vertinimai, skriaudos, prievarta, bendraklasių ir bendramokslių patyčios, reketas – liko praeityje. Ir niekas nedrįsta pasakyti, kad jie skaudžiai klysta.

Ežiuko pamokėlės

Pirmosios mokslo metų savaitės – lyg ribuliuojantis vanduo: mokinio suolo dydžio ir jo vietos klasėje parinkimas, poilsio ir darbo vietų specialiųjų poreikių vaikams numatymas, naujų tvarkų įvedimas valgyklose ar rūbinėse, vadovėlių dalybos, kasdienės pamokų tvarkaraščio korekcijos, laisvos pamokos, atsirandančios dėl mokytojų trūkumo, ir kt. Sumaiščių neišvengia nė viena ugdymo įstaiga. Per tas sumaištis į mokyklas sušliaužia baubai – savi ir invaziniai.

Baubo apsėstas vaikas keičiasi akyse. Pirmiausiai vaikų pasikeitimus pastebi mamos – iš galvelės lingavimo, iš verksmo per miegus, iš šlapinimosi į lovą. Apie vaikus ištikusias nelaimes, apie jų negales motinos garsiai nekalba. Kartais net sutuoktinių neinformuoja. Tik, kaip ir viso pasaulio motinos, kartoja šventą melą: „Gabus, protingas, bet tingus“.

Motinų retoriką netrunka perimti vaikai: „Nenoriu, neįdomu, nepatinka, nuobodu, neisiu, neskaitysiu, nesimokysiu“. Tada pradedama ieškoti atpirkimo ožių. Dažniausiai jais tampa mokytojai, atseit, negebantys motyvuoti mokinių. Tiesa ta, kad visi mokytojai, nuolat kusijami stiprinti mokymosi motyvaciją, trisdešimt penkti metai kaip uodegon įkirptos avys laksto po kvalifikacijos kėlimo kursus ir šioje srityje jau pasiekė neregėtas aukštumas.

Nebėra Lietuvoje mokytojo, kuris nemokėtų organizuoti darbo grupėmis, nežinotų Šypsenėlės, Šviesoforo, Šešių kepurių metodo, Voratinklio, Smegenų šturmo, Minčių lietaus, Burbulų dialogo, Sniego kamuolio, Grafinės tvarkyklės, Venno schemos, Frayerio modelio ir kitų mokymosi motyvacijos skatinimo būdų.

Kaip dirba ir ką sugeba šiuolaikiniai mokytojai, geriau suprastume, jei pamatytume teatralizuotas lietuvių kalbos pamokas pagal Eno Raudo pasakojimą „Ežio puodas“, vedamas antroje klasėje, tuoj po rudens atostogų.

Ruošdamosios(iesi) tai pamokai, mokytojos(ai) perka puodus, dekoruoja juos, piešia ant kartono lapų egles, pušis, ąžuolus, beržus, drebules, uosius; tvirtina prie stovų jų iškarpas; iš papje maše lipdo ežio, barsuko, gandro, kiškio kaukes; Kalėdoms pirktuose eglučių stovuose stato Įvertinimų ir Įsivertinimų medžius; ant segtukų, skirtų vertinimui ir įsivertinimui, išrašo visų mokinių vardus; ant spalvotų kortelių atspausdina adaptuotus tekstus specialiųjų mokymosi poreikių turintiems mokiniams.

Per pamokas mokytojai naudoja išmaniąsias lentas, kompiuterius, projektorius. Mokiniai vertina pamokas ir įsivertina save, dirba komandose ir grupėse, atsakinėja į mokytojų ir klasės draugų klausimus, vaidina laimingus, puodais patenkintus ežius arba piktavalius jų kaimynus, siekiančius apkartinti ežių džiaugsmą, peikiančius jų pirkinius, kritikuojančius jų pasirinkimus. Skaitymui per tokias pamokas laiko lieka nedaug.

Bet šiais laikais svarbiausia tai, kad tokios pamokos patinka mokiniams. Seniau, anot Pavežėjo iš „Dviračio šou“, meistrai stengdavosi kuo geriau atlikti darbą. Dabar meistrai stengiasi kuo labiau įtikti klientui. Taip vertinamas ir mokytojo darbas. Svarbu patikti klientui, nors tas klientas – aštuonerių metų žmogutis, kuris užaugęs keiks mokytoją, visokiais būdais skatinusį jo vidinę motyvaciją, bet neišmokiusį skaityti. Galėtų tas vaikas ar suaugėlis pats mokytis skaityti, bet tam trūksta ne tik vidinės, bet ir išorinės motyvacijos.

Mokykla – valstybės patvoryje

Vyresnio amžaus mokytojai, mintinai mokantys vidinės motyvacijos metodus, puikiai žino, kas yra išorinė motyvacija. Prieš keturiasdešimt ar penkiasdešimt metų beveik visi naudojosi tąja, pažangumą, lankomumą ir drausmę skatinančia jėga. Taikyti išorinės motyvacijos metodą buvo nesudėtinga. Užtekdavo nueiti pas mokyklos direktorių ir pasiskųsti, kad vienas ar kitas mokinys neklauso, mušasi, pravardžiuojasi, nedaro namų darbų, bėga iš pamokų.

Direktorius kreipiasi į kolūkio pirmininką (gamyklos, tarybinio ūkio direktorių ar kitą viršininką). Viršininkas išsikviečia neklaužados tėvą, trenkia kumščiu į stalą ir sako: „Tu, išmyžtaklyni, gervakakli, arba tvarkai savo išperą, arba statai į garažą gazelką ir eini ganyti karvių“.

To užtekdavo, kad apskųstojo mokinio lankomumas ir drausmė pagerėtų. Pažangumas, aišku, nepagerėdavo, bet to niekas ir nesitikėdavo. Mokytojai, studijavę pedagogikos istoriją, žinojo, kad 1940 metais tik 25 proc. mokinių baigė pradinę mokyklą neantramečiavę. Žinojo ir tai, kad devintajame dvidešimtojo amžiaus dešimtmetyje 48–51 proc. (priklausomai nuo populiacijos) antrokų nebepajėgia mokytis gerai ir labai gerai. Kad aštuntoje klasėje gerai ir labai gerai besimokančių lieka 5 proc.

Maždaug tiek pat būdavo ir nepažangiųjų. (Žinoma, neskaičiuojant tų, kurie buvo išsiųsti į pagalbines mokyklas.) Mokyklos rėmėsi vidutiniokais. Žemo pažangumo mokiniai buvo mokyklos paslaptis. Skeletas, kaip dabar sakoma, buvo slepiamas šimtaprocentinio pažangumo spintoje.

Tik 1989 metų pradžioje Lietuvos TSR liaudies švietimo ministras prof. dr. Henrikas Zabulis išdrįso pripažinti, kad Lietuvos pradinių klasių mokytojai ne visus mokinius išmoko skaityti. V–VIII klasėse vienas iš dvidešimties mokinių beveik neperskaito teksto, o tokių, kurie negali tinkamai naudotis vadovėliais, gan daug – kas penktas.

Padėčiai pagerinti išorinės motyvacijos imtis nederėjo, nes, prasidėjus švietimo reformai, iš esmės pakito ugdymo kryptis. Švietimo reformuotojai, įtikėję, kad švietimas bus prioritetinė valstybės sritis, vylėsi, jog prievartinį mokymą, vadovavimąsi motyvais, kuriuos lemia kiti asmenys, pakeis stipri vidinė motyvacija.

Tuo, regis, net pats H. Zabulis tikėjo. Deja, reformuotojų vykdoma politika darėsi simbolinė, nes valdantieji nerėmė jos nei finansiniais, nei žmogiškaisiais ištekliais. Švietimas, pasak reformos pradininkės M. Lukšienės, atsidūrė valstybės paraštėje, o aukštas bendrasis visos visuomenės kultūrinis lygis – būtina sąlyga vidinei motyvacijai atsirasti – liko jos deklaracijose.

Valstybės priedermę skatinti vidinę motyvaciją prisiėmė mokytojai. Bet jie, anot prancūzų rašytojo ir pedagogo Danielio Penako, – tik pardavėjai, dirbantys mokykloje (parduotuvėje) ir siūlantys mokiniams (pirkėjams) įvairius mokomuosius dakykus (vartojimo prekes). O, kaip visiems žinoma, pardavėjas prekės paklausai įtakos beveik neturi. Tarp kitko, Danielį Penaką verta paskaityti dar ir dėl to, kad jis įvardijo Prancūzijos veikėjus, sugriovusius mokytojų rengimo sistemą.

Praėjusiais mokslo metais mūsų šalyje išryškėjo nauja bėda: dėl nepakankamai apgalvoto įtraukiojo ugdymo nukentėjo vidutiniokai – mokiniai, neturintys specialiųjų poreikių ir besimokantys pagrindiniu ar patenkinamu lygiu. Pasekmės gali būti liūdnos. Valstybės lygmeniu kalbos apie tai nėra.

Mokykla, kaip ir prieš trisdešimt metų, – valstybės patvoryje. Paskutinėmis vasaros dienomis politikai, nelyginant į ringą suvaryti airių klajokliai, plikais kumščiais daužo vienas kitą. Žiniasklaidžių kurstomi pavyduoliai skaičiuoja svetimus turtus. Kingmeikeriai, panašūs į karališko kraujo neturėjusį, bet ambicijų nestokojusį Voriko grafą Ričardą Nevilį, dalija postus – tam premjero, tam krašto apsaugos ministro, tam valdančios partijos pirmininko… O mokytojui? Kas mokytojui?

Mokytojui – ežio puodas.