Pastarųjų savaičių įvykiai partijos Nacionalinio susivienijimo gretose atnešė daugiau klausimų nei atsakymų. Pašalinus iš jos Vytautą Sincą su keliais bendraminčiais, skilimas tapo akivaizdus. Viena stovykla renkasi tylų kelią ir rugsėjį planuoja suvažiavimą, ketindama perrinkti vadovybę, vengdama atviros kalbos apie tikrąsias skilimo priežastis, Kita gi kviečia į spalį vyksiančią konferenciją, ragindama nebėgti ir atvirai svarstyti skirtingas partijos vizijas: kaip suprantama Lietuva šiandien ir kokią ateitį jai siūlo skilusios partijos dviejų dalių lyderiai.
Ta proga viešumoje skelbiama diskusija dėl Nacionalinio susivienijimo (NS) reakcijos į pastaruosius Seimo nario Vytauto Sinicos mėginimus išvyti S. Cichanouskają iš Lietuvos.
Dr. Laisvūnas Šopauskas
Nacionalinio susivienijimo Valdybos narys
Rašau apie Dovydo Butos laišką partiečiams. Nežinau, ar jį rašė Buta. Manau, tai yra kolektyvinis Buta. Nepaisant to, sprendžiant iš jo išplatinto teksto, atrodo, kad politika nėra pati stipriausia jo žinojimo sritis. Ir štai kodėl.
Neseniai šis kolektyvinis Buta paskelbė „dekonstravęs“ profesoriaus Vytauto Radžvilo straipsnį „Populistinė V. Sinicos akcija – paslauga dviejų Rytų diktatorių propagandai“. Tai straipsnis apie Cichanouskajos biuro keliamą grėsmę Lietuvai ir praėjusios savaitės Sinicos žygį prieš šį biurą. Sinica reikalavo biurą uždaryti, o Cichanouskają išsinešdinti iš Lietuvos.
Objektyvumo dėlei pridedu žemiau tekstą. Gal skaitytojas turės kantrybės jį perskaityti.
Kas tai: Sinicos neišmanymas ar provokacija?
Taigi V. Radžvilas griežtai sukritikavo Sinicos iniciatyvą triukšmingai eskaluoti S. Cichanouskajos buvimo Lietuvoje klausimą, teigdamas, kad Seimo narys deramai neatsižvelgė į mažiausiai dvi svarbias aplinkybes: pirmoji – tarp baltarusių opozicionierių esama tikrų demokratų ir Lietuvos valstybei lojalių asmenų. Sinica neatsižvelgė, jog S. Cichanouskajos vadovaujama Baltarusių demokratijos atstovybė tarptautinėje viešojoje nuomonėje laikoma Baltarusijos demokratijos švyturiu ir daugelio valstybių pripažįstama svarbia demokratijos plėtros Rytuose projekto įgyvendinimo partnere.
Be to, V. Sinica neįvertino pavojaus, jog Baltarusijos ir Rusijos režimų propaganda gali pasinaudoti atsiveriančia unikalia proga diskredituoti baltarusių opoziciją ir ją priglaudusią Lietuvos valstybę tarptautinėje arenoje, nes S. Cichanouskajos įstaigas kritikuoja ir faktiškai reikalauja uždaryti ne koks nors primityviai „vatnikuojantis“ lietuviškasis politikierius, bet daug aukštesnio lygio ir geros reputacijos Seimo narys. Tokiomis aplinkybėmis tiesiog nuodėmė būtų nepasinaudoti proga šaukti: net solidūs Lietuvos dešinieji politikai nebeapsikenčia tų opozicijos perėjūnų ir dykaduonių ir patys nori išgrūsti juos iš Lietuvos.
O, bet, tačiau…
Todėl, V. Radžvilo teigimu, neatsiribojus nuo V. Sinicos neapgalvotos ir politiškai trumparegiškos akcijos, Nacionaliniam susivienijimui būtų belikę bejėgiškai laukti ir spėlioti, kiek ir kaip baltarusių propagandininkai nuspręs savo propagandiniame kare prieš opoziciją išnaudoti partijos nario V. Sinicos mėginimą „iškrapštyti“ Cichanouskajos biurą ir ta pačia proga pagirti NS kaip „geopolitiškai realistišką ir blaiviai mąstančią“ Lietuvos politinę jėgą.
Partijai iškilusio pavojaus būti sukompromituotai akivaizdoje neverta spėlioti, ar skelbdamas iniciatyvą uždaryti iš tiesų problemiškas S. Cichanouskajos įstaigas V. Sinica iš tiesų nesuprato ir toliau nesupranta itin sudėtingo šio reikalo geopolitinio ir diplomatinio konteksto, ar paprasčiausiai sąmoningai nekreipė į jį dėmesio ir dėl tik jam žinomų motyvų nusprendė eiti paprasčiausiu ir lengviausiu keliu. V. Radžvilas pavadino surengtą protesto akciją pigiu asmeniniu viešųjų ryšių veiksmu, kuriuo galimai siekta populistiškai laimėti politiškai neišprususių žmonių susižavėjimą ir palankumą.
Geopolitikos klajonės
Kolektyvinis Buta tariamai dekonstruoja V. Radžvilo politologines įžvalgas, teigdamas, esą profesoriaus argumentacijos pagrindas remiasi miglotu „geopolitiniu kontekstu“, kurio V. Sinica „nesupranta“, nes V. Radžvilas mano, kad prieš Cichanouskają surengta Sinicos akcija yra „paranki Kremliui ir Minskui“, leidžianti mus pavaizduoti kaip nepatikimus sąjungininkus. Todėl Buta retoriškai klausia: kas iš tiesų daro didesnę žalą Lietuvos įvaizdžiui ir labiau pasitarnauja priešams – drąsus, aiškus pareiškimas, kad mūsų teritorijoje netoleruosime priešiškos valstybės įtakos agentų, veikiančių po „demokratinės opozicijos“ kauke, ar tylus susitaikymas su faktu, jog Vilniuje veikia biuras, keliantis grėsmę nacionaliniam saugumui, teritoriniam vientisumui ir istoriniam paveldui?
Anot jo, profesoriaus logika stulbinanti: kad tik neatrodytume blogai priešų akyse, turime leisti tiems patiems priešams ar jų statytiniams veikti mūsų pačių namuose. Jo teigimu, tai ne „sudėtingos diplomatijos“ supratimas, o Stokholmo sindromas – kai auka ima rūpintis savo pagrobėjo įvaizdžiu ir reputacija. Butos teigimu, „mums reikia rūpintis ne tuo, kaip atrodysime Maskvos propagandistams, o tuo, ar išliksime kaip valstybė“.
Vis dėlto kolektyvinis Buta nėra pakankamai informuotas, kaip brandžios demokratijos šalys vertina „populizmą“, „tyliąją diplomatiją“. Pvz., Vidurio Europos universiteto Demokratijos instituto atstovas Andreas Schedler aiškina, kad populizmo esmė yra konfliktas tarp dviejų „įsivaizduojamų bendruomenių – „žmonių“ ir „elito“. Populizmas reiškia kaltinimą politiniam elitui dėl jo pasirenkamos strategijos, kai sudėtingos problemos supaprastinamos iki moralinių priešpriešų tarp „tikrųjų žmonių“ ir jų „priešų“.
Šiuo atveju V. Radžvilas nesipriešina pačiam tikslui – užtikrinti nacionalinį saugumą, tačiau kritikuoja Sinicos pasirinktą instrumentą – viešą, emocionalią konfrontaciją, kuri redukuoja situaciją iki juodai baltos schemos. Šis metodas gali sukelti neprognozuojamas, priešingas nei yra siekiamos, pasekmes. Tai klasikinis akademinis V. Radžvilo perspėjimas, grindžiamas atsargumo principu – raginimas vengti neapgalvotų veiksmų.
Tai visai ne „kapituliacija“, kaip teigia D. Buta. Atsargumas politikoje nėra pasyvumas ar silpnumas. Atvirkščiai, tai yra brandžios ir atsakingos lyderystės požymis. Jeigu kolektyvinis Buta atsargumą vertina kaip „kapituliaciją“, tuomet kaip jis siūlo vertinti politinį neatsargumą ar politinį lengvabūdiškumą?
Taigi žodis „populizmas“ neturi būti suprantamas kaip vien etiketė oponentui apibūdinti. Tai yra perspėjimas dėl metodo, kurį pasirinko V. Sinica, kurio polinkis supaprastinti daugiasluoksnę politinę problemą iki vieno pasirinkimo yra tipiškas populistinės retorikos bruožas.
Butos teigimu, profesorius pripažįsta, kad S. Cichanouskajos biuras yra „iš tiesų problemiškas“, bet neva problemą reikia spręsti „tyliai“, „diplomatiškai“, „neviešai“. Todėl jis retoriškai klausia: o kur gi buvo ši „tylioji diplomatija“ visus tuos mėnesius, kol grėsmė augo? Ką konkrečiai nuveikė partijos Valdyba ir pats profesorius, kad „problema“ būtų sprendžiama? Ir pats retoriškai atsako: nieko – tyla. Bet štai, kai V. Sinica nutraukė šią letargo būseną, staiga atsirado gausybė „išminčių“, žinančių, kaip viską reikėjo daryti „teisingai“. Tai, anot jo, kritika, veikianti iš saugaus neveiklumo apkasų.
Kolektyvinis Buta mano, kad profesorius priekaištauja V. Sinicai ne dėl veiksmo esmės (nes pats pripažįsta problemą), o dėl jo formos. Bet kai alternatyva veiksmo „neteisingai formai“ yra absoliutus neveiklumas, jo teigimu, bet koks veiksmas yra teisingesnis. Jo vertinimu, profesorius savo straipsniu išdavė esminę tiesą: partijos vadovybė matė problemą, bet, anot jo, bijojo veikti. Bijojo pakenkti partijos įvaizdžiui, bijojo tarptautinio atgarsio, bijojo „sudėtingų kontekstų“. O štai V. Sinica tiesiog atsisakė bijoti kartu su jais!
Tačiau kolektyvinis Buta turėtų būti pajėgus suvokti, kad „geopolitinis kontekstas“ nėra mėgėjų darbas – tai profesionalų darbo laukas. Demokratinės valstybės ir brandūs politikai privalo spręsti jautrius klausimus matydamos visą lauką – sąjungininkų, oponentų, sankcijų, informacinių operacijų tarpusavio sąveikas.
Pamiršo, kad Lietuva yra NATO narė…
Kolektyvinis Buta kažkodėl pamiršo, kad Lietuva yra NATO narė. O NATO savo doktrinoje aiškiai įvardija hibridines grėsmes (dezinformaciją, spaudimą, įtakos operacijas) ir ragina veikti koordinuotai, kad nepadaugintume priešui naudingo triukšmo. Hibridinis karas, apie kurį tiek daug kalbama, yra karinės strategijos rūšis, kai priešas derina skirtingas poveikio priemones – tiek atviras (overt), tiek slaptas (covert), kad pasiektų savo tikslus.
Laisvūnas Šopauskas – humanitarinių mokslų daktaras, filosofijos ir logikos specialistas, dėstęs įvairiose šalies aukštosiose mokyklose (Mykolo Romerio universitete, Lietuvos edukologijos universitete, Vytauto Didžiojo universitete), yra partijos „Nacionalinis susivienijimas“ narys ir asociacijos „Tautos forumas“ vadovas.
(Bus tęsinys)
Tikriausiai jau girdėjote, kad tas Baltarusijos „pirmasis lordas“ parašė skundą prieš Vytautą Sinicą RUSIŠKAI. Galbūt asmeniui, po Kovo 11-osios įstojusiam į Maskvos universitetą, atrodo, kad čia viskas gerai?
Suvažiavimas viską išspręs.
Prancūzai taikliai sako Cherchez la femme.Suklupo,susipešė partiečiai dėl moters.
…jo,visi vyckos eme ir pamilo nuostabiaja……gzybe…o gal,atleiskDie…..aaarkleeeee……xa xa xa
Po Vytauto Sinicos „išmetimo“ pats neišstojau tik dėl to, kad p. Vytautas paragino to nedaryti. Partijos vadovybė elgiasi beprotiškai.
POZICIJA laisvo žodžio ir minties erdvė
Ar tikrai? Tada kur užstringa komentarai?
….miela Zemynele,….esate naivi it kudikis ant tik ka iskritusio pirmojo sniego…….tik dabar pastebejot ir kiek sunerimot………ho ho ho,dzingl bels,taip sakant.
Vatnikas Budnikas Pozicijos redaktorius savo portalėlyje perspausdina įv.straipsniukus net neatsiklausęs pačių autorių. Gėda!!!!! Aišku Radžvilo ir šutvės atsiklausti nereikia prieš publikuojant jų kliedesius , nes pats lankstosi jiems pataikaudamas. Tfu
Lietuvių kalbos rašybos taisyklės tokios: Kaip girdžiu, taip ir rašau. Tai ir svetimvardžiams taikoma. Baltarusiai šį svetimvardį taria taip:
CichanOUskaja.
Vadinasi, lietuviškai rašome ją mūsų raidėmis, atitinkančiomis būtent tokį skambesį.
„Lietuvių kalbos rašybos taisyklės tokios: Kaip girdžiu, taip ir rašau“
Šventas naivume. Kurgi ne, žodžiuose „šalia“ ir „gale“ tikrai girdžiu skirtingus balsius 🙂 Šalia kelio, gale lauko 🙂 Labai skirtinga 🙂 Parduodu naujAs ir apynaujEs padangas 🙂 Senukas turėjo šviesIĄ galvą, o senutė tik apyšviesĘ 🙂
Lietuvių kalbos rašyba yra istoriškai susiklosčiusi ir sudėtinga, neatskiriama jos gramatikos, taip pat ir istorinės, dalis, kaip ir kitų kalbų, kurios ne vakar savo rašybą susikūrusios.
Tai kaip Tamsta rašote – D. Trumpas, ar D. Trampas?
Žmogaus mąstymas veikia taip, kad tų kalbų, kurios yra gerai išmoktos ir nebeatrodo svetimos, vardai perrašomi paraidžiui (nes visi žino jų rašybos ir tarimo santykį), o ką nors transkribuoti norisi tose kalbose, kurios atrodo svetimos ir nepažįstamos. Pavyzdžiui, ir sovietmečiu, ir po Nepriklausomybės paskelbimo buvo rašoma „Jelcinas“, bet „Solženicynas“, nors tas skiemuo -cin- tariamas vienodai. Kodėl? Ar ten kas nors „girdėjo“ trumpąją i arba ilgąją y? Taip daroma dėl to, kad kirilica ten rašomos skirtingos raidės, o lenkų rašyboje raidė y atitinka kirilicos ы, taigi pagal lenkų rašybos pavyzdį buvo sugalvota tokia paraidinė transkripcija. Pasaulis yra sudėtingas ir naivumas jame susigaudyti nepadės.
Beje, ar žinote, kodėl rašoma „sovietai“ su ie, bet „Sovetskas“ su e (taip sovietų okupantai vadina Tilžę), nors tariama vienodai?
Iškalti svetimvardžių bei asmenvardžių rašybos taisykles (įv. paskirties tekstuose!) teko studijų metais. Ir ne tik lietuvių, bet ir kitų kalbų taisykles. O vėliau daug dešimtmečių jų laikytis.
Taigi, Ельцин, Борис Николаевич,
bet – Солженицын, Александр Исаевич.
Įdomu, ar mūsų lenkakalbiai (ir jų įkvėpėjai iš kaimyninės šalies?) pageidauja, kad masiniam skaitytojui skirtuose tekstuose lietuvių kalba jų asmenvardžiai būtų rašomi ir tariami vardininko linksniu. Nors pati lenkų kalba laikosi ne tokių taisyklių, ir galėtų tai patys tuo įsitikinti…
Malonu, kad domitės! Iškalti svetimvardžių bei asmenvardžių rašybos taisykles (įv. paskirties tekstuose!) teko studijų metais. Ir ne tik lietuvių, bet ir kitų kalbų taisykles. O vėliau daug dešimtmečių jų laikytis.
Taigi, Ельцин, Борис Николаевич,
bet – Солженицын, Александр Исаевич.
Įdomu, ar mūsų lenkakalbiai (ir jų įkvėpėjai iš kaimyninės šalies?) pageidauja, kad masiniam skaitytojui skirtuose tekstuose lietuvių kalba jų asmenvardžiai būtų rašomi ir tariami vardininko linksniu. Nors pati lenkų kalba laikosi ne tokių taisyklių, ir galėtų tai patys tuo įsitikinti…
Iškalti svetimvardžių bei asmenvardžių rašybos taisykles (įv. paskirties tekstuose!) teko studijų metais. Ir ne tik lietuvių, bet ir kitų kalbų taisykles. O vėliau daug dešimtmečių jų laikytis.
Taigi, Ельцин, Борис Николаевич,
bet – Солженицын, Александр Исаевич.
Įdomu, ar mūsų lenkakalbiai (ir jų įkvėpėjai iš kaimyninės šalies?) pageidauja, kad masiniam skaitytojui skirtuose tekstuose lietuvių kalba jų asmenvardžiai būtų rašomi ir tariami vardininko linksniu. Nors pati lenkų kalba laikosi ne tokių taisyklių, ir galėtų tai patys tuo įsitikinti…
Kai vaikas buvau, abu karus asmeniškai pergyvenę senukai sakydavo:
„Per vainą visaip atsieina: būna – nušauna, o būna – gyvą pagauna”. O jei pagauna, labai visaip tai baigiasi. Todėl
manau, jog klystame, jei esame tikri, kad visi iki vieno mūsų priglaustieji tikrai yra disidentai, nėra zadanijas vykdančių.
Kad ir dronai – galime galvą guldyti, jog visi jie per sieną atskrido? Net ir tada, kai BY teritorijoje prie mūsų sienos matė droną sukiojantis? – O jei ano uždavinys buvo atkreipti į save dėmesį, kad nepastebėtume kokio vietinio 5K ar („pabėgėlio”) čia pat, mūsų panosėje paleisto drono?..
Per 2PK ir dar po jo Lietuvos teritorijoje darbavosi „partizanai” (vėliau stribais persikrikštiję), šiandien kiti tą pačią užduotį atlieka.
Geopolitikos, kaip ir istorijos, mokslo Lietuvoje nėr. „Papugajų” mokslo yra, žinoma. Dezi propagandistų (melosklaidininkų) kalvė Kapsukėje ir dezi LRT yra.
Kadangi visiems žinoma, kad senas pūzras pats sau deda pliusus, tai visi praeinantys pro šalį gali uždėti savo minusą. Sveikintina iniciatyva.
Rupūžė Šopauskas melagis, Sinica niekur neteigė, kad jo tikslas išvyti iš Lietuvos Cichanouskają, o kaip tik sakė, kad jiems ten gręsia pavojus, tad pabėgėlio statusą gali gauti pagrįstai. Jis tik apie akreditacijos nuėmimą kalbėjo. Bet kadangi matosi, kad Radžvilas su šutve pasidarė nebe nacionalistai, o leftistai, tai jiems tikrai reikia palikti NS ir jungtis prie kokios nors LP ar Čmilytės. 😀 😀 😀 Radžviliokai visai ***** paskutiniu metu, kaip taip gali žmonės pulti.
…juokinga ir graudu,kai partijuke,kuri vos bekvepuoja,nelemia anic,su baisiu ikarsciu sprendzia kazkokia geopolitika,kurios net LT neturi…..zvirbiu ir kitu pauksciu pestynes baloje.O ta Svietka, zinia,grust po paraliais…….tik ar kas paklausys..Iki siol,matem,Budriui ne motais.
…zvirbliu…
Kokie jūs nuobodūs, neįdomūs, užstrigę, net siaubas ima. Neskaičiau, tik greitai akimis perbėgau.
………………. rašinėt vėliau, kai bus išmesti iš partijos po visuotinio suvažiavimo rugsėjo 6d.
Šita V.Radžvilo gauja de facto jau sunaikino Nacionalinį Susivienijimą. Neišstojau iš partijos tik todėl, kad laukiu rugsėjo 6-osios suvažiavimo – reikia visus tuos bepročius pastatyti į vietą. Tegul bus bent jau moralinė satisfakcija.
cha, cha, net neskaičiau, nes vėl bus pilstymas iš tuščio į kiaurą, tik pabaigoje BUS DAUGIAU taip nuteikia „viltingai”, kad chat gpt dar ne pilnai išnaudota
V.Sinica yra teisus- palaikau Jį.
Dar nepavargote bekapodami kolegą?