Rusija buvo mūsų sąjungininkė, o dabar kažkodėl tapo prieše. Maždaug taip viename britų žurnalo „The Spectator“ komentare, kurio autorius – Peteris Hitchensas, apibendrinama Britanijos ir Europos saugumo politika.
Autorius primena britų ir rusų sąjungas abiejuose pasauliniuose karuose, Stalinui gabentą britų ginkluotę ir pergalei Stalingrade pagerbti padovanotą kalaviją. Dabartinis sąjungų žemėlapis jam atrodo kaip kažin koks nesusipratimas: Europos diplomatijos laidai esą sujungti atvirkščiai, Europos Sąjunga tapusi Vokietijos tąsa kitomis priemonėmis, o Rusija nepagrįstai vaizduojama kaip priešė.
[…] Autorių piktina ir tai, kad kairė, kadaise skeptiškai vertinusi karus, dabar blizgina žygio batus kovai su Maskva. Parlamentas, BBC ir beveik visa spauda jam atrodo konformizmo dykynė, kurioje nepritarimas prilyginamas išdavystei, o savarankišką mintį pakeitęs Ukrainos garbinimas. Šitaip Rusijos užpultos valstybės rėmimas Hitchenso straipsnyje virsta karo kurstymu, o klausimas, kodėl Rusija šiandien laikoma grėsme, užleidžia vietą prisiminimams, kad kadaise ji buvo britų sąjungininkė.
[…] Net Stalinui ditirambus giedojęs ir su sovietų įtakos įsigalėjimu didelėje Europos dalyje susitaikęs Winstonas Churchillis nebuvo toks moralinis daltonikas. Vis dėlto po Jaltos, kuri „The Spectator“ autoriui greičiausiai atrodo good deal, buvo Fultono kalba. Hitchenso galvoje nėra vietos net tokiam moralios geopolitikos paliatyvui.
Rusija jo straipsnyje tiesiogiai nepavadinama natūralia sąjungininke, bet skaitytojas vedamas būtent tokios minties link.
[…] Rimto leidinio ne toks rimtas autorius savo išvedžiojimuose daro kelias grubias prielaidų lygio klaidas. Pirma jų – civilizacinė ir istorinė. Britų sąjunga su Rusija Pirmajame pasauliniame kare, kaip ir pats karas, kurio, beje, kai kurie žymūs britų politikai tada nuoširdžiai norėjo, buvo Vakarų kaip geopolitinės galios ir savo įtaką iki tol sėkmingai didinusios civilizacijos pabaigos pradžia. Pats Hitchensas Britanijos įsitraukimą į tą karą laiko didele klaida. Tačiau, kalbėdamas apie dabartį, jis vis tiek primena abiejų pasaulinių karų sąjungą su Rusija taip, tarsi ji padėtų suprasti, kodėl Rusija šiandien tapo Britanijos prieše, o Vokietija – sąjungininke.
[…] Buvimas su vokiečiais vienoje geopolitinėje stovykloje XXI amžiuje jam atrodo vos ne istorijos nesusipratimas. Ir čia atsiskleidžia jo antra esminė klaida – geopolitinė. Hitchensas pats sau prieštarauja. Viena ranka tvirtindamas, kad Britanija – nebe ta galybė, kokia buvo XX amžiaus pradžioje, kita ranka jis bruka savo skaitytojams kaip tik XX amžiaus pradžios geopolitinę schemą, pagal kurią britai tebėra didi pasaulinė galia, turinti interesą sutarti su Rusija ir atsverti Vokietijos imperiumą.
Tačiau šių dienų Britanija be kontinentinės Vakarų ir Vidurio Europos nebėra toks geopolitikos veikėjas, kuriam, norint išlaikyti daugiau kontrolės, toli esanti Maskva būtų natūralesnė sąjungininkė už čia pat esantį neva grėsmingą Berlyną. Reikalas tas, kad šiandien atskirai paimtas Berlynas, kaip ir Londonas, yra gana menkas geopolitikos subjektas, palyginti su Maskva, jos karine galia ir Europai keliama grėsme. Tik didžiųjų Europos valstybių veikimas išvien gali užkirsti kelią Maskvos imperinės ekspansijos užmačioms […]
Trečia klaida – filosofinė ir moralinė: Rusijos vertinimas. Autorius daro daug kam Vakaruose būdingą klaidą dėl Rusijos, kurios politinės esmės, trumpai ir paprastai tariant, jis, sprendžiant iš jo samprotavimų, visiškai nesuvokia ir net, ko gero, neturi politinės filosofijos pagrindų, leidžiančių ją suvokti.
Panašiai daugybė žmogaus teisių aktyvistų, postringaujančių apie tai, kad žmogaus teisės esančios prigimtinės, ima kosėti, springti ir ašaroti, kai jų paklausi, kas yra žmogaus prigimtis, iš kurios jie kildina tas teises. Kas yra žmogus? Jie negali pasakyti, kas yra žmogus, bet iš kažkur žino, kad žmogus turi prigimtį, kurioje įrašytos jo teisės. Taip ir Hitchensui bei jo bendraminčiams filosofinis klausimas „Kas yra Rusija?“ – per sunkus. Bet kad su Rusija reikia draugauti – kone vienuoliktas Dievo įsakymas.
Jam taip pat nekyla klausimų dėl šlubuojančios argumentavimo logikos. Kartu su Rusija nugalėti agresorę Vokietiją – šaunu ir teisinga, puiki priežastis didžiuotis ir prisiminti. Bet padėti užpultai Ukrainai apsiginti nuo agresorės Rusijos – kažkodėl neteisinga. Kur čia moralinio ir istorinio mąstymo nuoseklumas? Kur standartai, kurie nedvigubi?
Dešinioji mintis Vakaruose patiria krizę, labai panašią į tą, kurios simptomai matyti minimame „The Spectator“ straipsnyje. Sisteminė dešinė per pastaruosius kelis dešimtmečius tapo lėkšta, beveidė ir prisitaikėliška. Nesisteminė dešinė savo ruožtu iš kai kurių pagrįstų ir teisingų prielaidų pasidarė klaidingas išvadas.
Vaizdžiai ir trumpai kalbant, ji teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad rinkėjų smegenis neigiamai veikia neoliberalaus konsenso skleidžiama propaganda. Bet, užuot bandžiusi nepasiduoti tai propagandai, ji nutarė nebepasitikėti smegenimis. Ir juo toliau, juo labiau tai jaučiama. Donaldo Trumpo išrinkimas JAV prezidentu – iškalbingas ir ryškus pavyzdys. Kalbos apie „gerą“ Rusiją, nekeliančią grėsmės, ir Europą, neturinčią jos atgrasyti nuo karo, yra lygiai toks pat racionalios žmogaus prigimties neigimas.
[Visas straipsnis – portale 15min.lt]
Prisiminimai tik dūmų uždanga. Tikrumoje Vakarai dabar bijo ne Vokietijos , bet Kinijos. Kad pykdamiesi su Rusija dėl „kažkokios” Ukrainos, Vakarai gali pastumti Rusiją, su visais Sibiro resursais, į Kinijos glėbį. SU VISAIS SIBIRO RESURSAIS!! Teisybė gi tokia kad ir patys rusai nenori patekti į Kinijos glėbį, Putinas tik šantažuoja Vakarus. Viskas bus gerai, kai tik pasišalins iš arenos Putinas.