Dauguma iš mūsų labai gerai supranta, kokią kiaulystę tautai bando primesti vadinamoji Tėvynės sąjunga, kai Visuomenės informavimo įstatymo tobulinimo pretekstu taip begėdiškai ir nepaisydama sveiko proto likutinės vertės siekia Lietuvoje įvesti sustiprinto režimo cenzūrą.
Kvalifikuoti ekspertai jau ne kartą atkreipė dėmesį, kad įstatymo pakeitimo iniciatoriai savo teikiamų pasiūlymų Seimui dokumentuose taip išplečia dezinformacijos sąvoką, jog faktiškai, jeigu būtų priimti tokie įstatymo papildymai, Lietuvoje jau būtų galima kriminalizuoti net ir nekalčiausias žmonių nuomones. Savo ruožtu man (jau esu apie tai rašęs, o dabar pasikartosiu) kelia nerimą dar ir kitos su prasidėjusiu kovos prieš dezinformaciją vajumi susijusios aplinkybės, o ypač tai, kad tokios kovos pretekstu kraupiai žeminama lietuvių tauta, kuri yra mūsų galios apginti šalį nuo didžiausių pavojų šaltinis, kai būtent tautos orumas ir savigarba, o ne kas nors kita, pirmiausia yra mūsų stiprybės laidininkas ir nepalaužiamumo garantas. Taigi kaip kitaip vertinti tuos, kurie tautą yra linkę traktuoti kaip sunkiai susigaudantį savo pojūčiuose, nekalbant apie kokią nors refleksiją, gyvulį, kaip silpnaprotystės instanciją, nesugebančią savarankiškai atpažinti gėrį ir blogį, sau pasilikdami teisę prižiūrėti ir kontroliuoti tokį neva pasiklydusį ūkuose Frankenšteiną, jeigu ne kaip prašalaičius, kurie jau bando užnuodyti mūsų stiprybės šaltinius?
Išsižadėdami žodžio laisvės idealų nekvestionuotinumo, mes atsisakome savo turėto didžiausio pranašumo prieš diktatūrinius režimus ir pasukame supanašėjimo, o kartu katastrofiško pralaimėjimo keliu, kitaip nepasakysi.
Kalbu ne tik apie Visuomenės informavimo įstatymo pataisų arba, dar tiksliau tariant, kovos prieš Dezinformaciją įstatymo projekto pateikimo Seime iniciatorius, bet ir apie jau susiformavusį ir vis didesnį pagreitį įgyjantį tokios kovos verslą Lietuvoje, kuris, kaip atrodo bent man, ne tiek padeda apsiginti nuo priešininko skleidžiamų melų, kiek silpnina prigimtinį žmogaus imunitetą ir atsparumą melui.
Kas be ko, gerai suprantu, kad kalbame labai „slidžia“ tema, kai privalu būtų vartoti patikslintas sąvokas. Kita vertus, kol tokių jau patikslintų sąvokų kristalizacija vis dar vyksta, aš toliau šia tema išsakysiu savo didesniu ar mažesniu mastu galbūt ir subjektyvius įspūdžius, leisiu sau pareikšti savo asmeninę nuomonę, kol, tarkime, laisvų nuomonių medžioklės debesys tik kaupiasi mūsų padangėje, nelaukdamas to momento, kai savosios nuomonės turėjimas bus draudžiamas drakonišku įstatymu.
Kaip atrodo bent man, paprasti žmonės Lietuvoje labai greitai atpažįsta Rusijos propagandinį falšą ir dažnai sugeba jį dekoduoti su žaižaruojančia pašaipa ir sarkazmu, ir labai bijau, kad profesionalūs kovotojai su dezinformacija nesugadintų tokių tautos sugebėjimų, kai tautos spontaniškumą (o gal ir genialumą) pakeičia ne visada, švelniai tariant, talentingų žmonių rūpinimasis savo verslo sėkme ar karjeros siekimo kasdienybė, samdomo informacinių karų kareivio nuobodi tarnyba. Juolab, kaip užsiminiau, kad tokiais profesionalais Lietuvoje, net nežinau – kodėl, vis dažniau tampa, tiesmukiškai tariant, idiotai.
Dar kitaip tariant, gyvastingai populiacijai reikia leisti pačiai atrasti visai nepaslėptą tiesą, o tokios tiesos primetimas iš išorės, įsiręžus ir pasitelkus prievartos elementais, dažniausiai sukompromituoja tiesą, sukarikatūrina arba niekais paverčia tiesos intencijas.
Tačiau neabejotinai baisiausias, rodantis spartėjančios degeneracijos pavojų, dalykas yra tai, kad pastaruoju metu dirbtinai bandoma įpiršti įsivaizdavimą, kad neva „institucijų kritika“, kitaip tariant, bet kokia Lietuvoje išsakyta žmonių kritiką valdžios padarytoms klaidoms, yra tiesioginis Rusijos dezinformacijos išpuolis arba, geriausiu atveju, vandens pylimas ant Putino malūnų.
Tai iš tiesų yra šlykštus pašlemėkų išpuolis prieš pilietinę visuomenę iš pasalų, o jeigu toks požiūris, delegitimuojantis kritinę mintį, įsivyrautų, taptų dominuojančia tendencija, Lietuva prarastų laisvo vystymosi pagrindą, būtų pasmerkta tapti negyvybinga žeme ir galiausiai bjauriausiu pavidalu būtų pastūmėta į susinaikinimą.
O kaip dabar nepaminėti LRT, kuri čia išsakytas informacinio lauko bėdas pagilina iki katastrofiškos ribos, nes savo esme bent jau pagal kompanijos vadovybės intencijas šiandien yra Ingridos Šimonytės andai pradėto antilietuviško ir drauge antikonstitucinio perversmo tęsėja naujomis aplinkybėmis.
