2026 m. žiemos Olimpinės žaidynės baigėsi. Skaičiuojami šalių pasiekimai, iškovoti medaliai. Pažymima, kad šiose žaidynėse dalyvavo daugiausia sportininkų iš Lietuvos, aptariami jų pasiekimai, sėkmės ir nesėkmės, laimėjimai ir pralaimėjimai.
Bet man didžiausias pralaimėtojas šiose žaidynėse yra lietuvių kalba. Kalba, kuri yra be galo vaizdinga ir turtinga, labai graži, poetiška ir daininga. Tačiau iš vedėjų lūpų liejosi skurdi ar be galo skurdi kalba, tikra lietuvių kalbos iškamša.
Negana to, užteršta svetimžodžiais, kurie turi lietuviškus atitikmenis. Atkarpą, nuotolį, atstumą pakeitė distancija, vietų nebeliko – tik pozicijos, spartą išstūmė tempas, pažangą – progresas. Galimybės ir progos nebeteko jokių šansų būti ištartos. Kur buvo pagreitis – dabar jau spurtas, postūmis – impulsas.
Varžybas, rungtynes nušlavė testosterono pertekęs mačas. Nors dėl įvairovės sportininkai galėjo ne tik startuoti, finišuoti, bet ir pradėti bei užbaigti varžybas, rungtis. O kad favoritas užleistų vietą pirmaujančiam, pirmūnui – nė nesvajok. Ant pakylos lipti ne lygis, kas kita – ant podiumo.
Žavių, įsimintinų akimirkų neliko – tik momentai. Ištekliai išseko ir juos pakeitė resursai. Nustatyti, atpažinti nebemokame, tik identifikuoti. O ką jau bekalbėti apie tapatybę, savastį, tapusia identitetu. Gal todėl mūsų slidininkams buvo taip sunku šliuožti ir leistis, nes sudėtingas kraštovaizdžio paviršius tapo sudėtingu landšafto reljefu?
Ir tik Drukarovas, kurio gimtoji kalba ne lietuvių, dėl to nesutriko? Įprastas „nepaleisti varžovo iš akių“ virto „turėti vizualinį kontaktą su konkurentu“, dėl ko varžovas ir nutolo? Ir aukščiausius pasiekimus ima keisti minimalūs rezultatai… Ir t. t. ir pan. – viską ir išvardinti sunku, o klausyti buvo dar sunkiau.
Ir visa tai liejosi iš Nacionalinio transliuotojo kanalo. Kanalo, kurio viena iš priedermių – puoselėti lietuvių kalbą. Juk jeigu iš jo „lūpų“ liejasi taip sudarkyta ir nuskurdinta kalba, ko norėti iš kitų? Ir kokį poveikį tai daro klausytojams, žiūrovams? Kas LRT rūpinasi vedančiųjų, žurnalistų kalba, ar yra kokie reikalavimai jiems dėl kalbos? Panašu, kad ne.
Kartą, jau senokai, gal prieš 15 metų teko viename renginyje (atsiprašau – myytinge) klausytis vienos Švietimo ir mokslo ministerijos darbuotojos pranešimo. Iki šiol atsimenu tą begalinio susižavėjimo ir palaimos būseną girdint taisyklingą (bet ne dirbtinai pabrėžtinai taisyklingą, o lyg tai būtų įgimta), turtingą žodynu jos lietuvių kalbą. Net turinys buvo nebesvarbu – tiesiog buvo labai gera klausytis tos kalbos. Lyg miškas oštų, paukščiai čiulbėtų, vanduo čiurlentų, lapai šiurentų… Daugiau niekada taip gražiai lietuviškai kalbant negirdėjau.
Ar dar begirdėsiu?..
