Magyar negali vienu metu įvykdyti savo kampanijos pažadų išsaugoti suverenitetą ir užtikrinti finansinį gelbėjimosi ratą, kurį rinkėjai tikisi atkurti.
Tomas Brukas
Péterio Magyaro pergalė rinkimuose iš pirmo žvilgsnio atrodė kaip politinis žemės drebėjimas. Po 16 metų Viktoras Orbánas – ilgalaikis Briuselio elito kritikas pagaliau buvo nuverstas.
Tai užbaigia vieną ilgiausiai trukusių politinių erų Europoje, tačiau, nepaisant visos akimirkos simbolikos, sudėtingesnė realybė tik dabar pradeda ryškėti: Magyaras galbūt laimėjo valdžią, bet Vengrijos valdymas gali pasirodyti beveik neįmanomas pusiausvyros aktas.
Jo pergalės paradoksas akivaizdus. Magyaras kandidatavo su konservatyvia platforma – griežta migracijos politika, atsargiu požiūriu į įsitraukimą Ukrainoje ir kritika kai kuriems ES veikimo aspektams. Vis dėlto į valdžią jį atvedė ne vien konservatyvi bazė, o plati ir nevienalytė rinkėjų koalicija, kurią vienijo vienas tikslas – nuversti Orbáną.
Į šią koaliciją pateko centristai, liberalai ir kairiųjų pažiūrų rinkėjai, kurie įprastomis aplinkybėmis vargu ar pritartų Magyaro politinėms nuostatoms ar jo, kaip buvusio „Fidesz“ nario, praeičiai. Jis tapo opozicijos vienybės simboliu būtent todėl, kad buvo „bet kas, tik ne Orbánas“.
Tokia žinutė veiksminga rinkimuose siekiant perimti valdžią, tačiau valdant ji tampa itin trapi – išlaikyti visų palaikymą yra gerokai sunkiau.
Ši įtampa ypač ryški Magyaro ekonominėje ir užsienio politikoje. Pastaraisiais metais Vengrijos ekonomikos stagnacija buvo vienas pagrindinių Orbáno pralaimėjimo veiksnių. Tačiau ji nebuvo vien vidaus problema – ją stipriai veikė įtempti santykiai su Briuseliu ir Orbáno akcentuotas suverenitetas.
Daugelį metų Orbánas sąmoningai priešinosi Briuselio politikai, suvokdamas, kad tai gali turėti ekonominę kainą. Europos institucijos sumažino Vengrijai skirtų lėšų srautą dėl nesutarimų migracijos ir Ukrainos klausimais.
Magyaras pažadėjo greitai atlaisvinti šias lėšas, signalizuodamas apie santykių su Europos Sąjunga normalizavimą. Tačiau šis pažadas turi neišvengiamą kainą: Briuselis milijardų be sąlygų neskiria.
Kai Europos lyderiai kalba apie „Vengrijos sugrįžimą į Europą“, jie kalba ne apie geografiją, o apie suderinimą – politinį, teisinį ir ideologinį. Lūkesčiai aiškūs: laikytis bendros migracijos politikos, remti finansinę paramą Ukrainai ir gerbti institucinius principus, kuriems Orbánas dažnai prieštaravo.
Čia ir slypi dilema. Magyaras negali vienu metu įgyvendinti pažadų stiprinti suverenitetą ir kartu užtikrinti finansinę paramą iš ES. Norėdamas atlaisvinti lėšas, jis turės labiau prisitaikyti prie sistemos, kuriai anksčiau priešinosi Orbánas. Kažkur teks nusileisti.
Tai nėra tik Vengrijos problema. Lenkijoje, pasikeitus valdžiai ir sugrįžus Donaldui Tuskui, santykiai su Briuseliu greitai normalizavosi, o anksčiau sulaikytos lėšos buvo išmokėtos. Modelis aiškus – tai abipusių nuolaidų principas.
Magyaras dabar atsidūrė sudėtingoje situacijoje. Rinkėjai jį vertins pagal ekonominius rezultatus – augimą, atlyginimus ir bendrą gyvenimo kokybę. O tai neišvengiamai vėl nukreipia jį į Briuselį.
Kai kurie komentatoriai teigia, kad tai nebuvo ideologinė kairiųjų pergalė, o veikiau konservatyvesnė alternatyva Orbánui. Tačiau politinė realybė dažnai yra sudėtingesnė.
Tikėtina, kad Magyaras bandys derinti griežtesnę retoriką vidaus politikoje su pragmatiškomis derybomis už uždarų durų. Tai įprasta Europos politikoje, tačiau ilgainiui tokią pusiausvyrą išlaikyti sudėtinga.
Orbánas, nepaisant visų kontroversijų, laikėsi nuoseklios linijos – pirmiausia nacionalinis suverenitetas, net ir ekonominės kainos sąskaita. Magyaras paveldėjo šios politikos pasekmes ir kartu galimybę ją keisti. Klausimas – ar jis tai sugebės padaryti neišardydamas jį į valdžią atvedusios koalicijos.
Galiausiai jo pergalė nebuvo grindžiama ideologiniu nuoseklumu, o opozicijos vienybe.
Tiems, kurie svarsto, ko tikėtis iš Magyaro, verta pažvelgti į politinius veikėjus, sveikinusius jo pergalę – nuo Alexo Soroso iki Hillary Clinton, nuo Ursulos von der Leyen iki Baracko Obamos. Mintis, kad Magyaras galės išlaikyti griežtą poziciją ir kartu gauti reikšmingą finansavimą iš Briuselio, atrodo abejotina.
Akivaizdu, kad tai reikšminga pergalė liberaliam politiniam elitui. Tuo pat metu verta pažymėti, kad Orbánas, dažnai kritikuotas kaip autoritarinis lyderis, rinkimų naktį pripažino pralaimėjimą, pasveikino savo oponentą ir pažadėjo sklandų valdžios perdavimą bei darbą opozicijoje.
rmx.news
„Magyaro pergalė palieka jį įstrigusį tarp pažadų rinkėjams ir Briuselio lūkesčių”…
Buvęs Orbano bendražygis Magyaro, kuris pašalinus jo žmoną iš generalinės prokurorės pareigų paliko Orbano partiją, pasidarė „opozicionierius” ir surinkęs „politinę skvernelių” kompaniją laimėjo rinkimus ( gal daugiau kaip 90 vengriškų „skvernelių”laimėjo rinkimus vienmandatėse).. Žinia, išrinkti Magyaro „politiniai skverneliai, širinskinės..” bus perkami ir parduodami..
Bus įdomu pažiūrėti kaip „europiečiu tapęs” Magyaro, kad gautų eurosojūzo paramą.., atsisakys daug pigesnės „prasmirdusios” rusų naftos ir dujų, įgyvendins imigrantų priėmimą, gei paradus…, kaip „geriau europietiškai užgyvens”, nei gyveno prie „kremliškai trampinio” Orbano, atgavę eurosojūzo „atšaldytas” išmaldas, šią vengriškų „skvernelių, širinskienių…” publiką rinkę eiliniai rinkėjai..
Šitas bent jau nevažinės į Kremlių su ataskaitų papkėmis, o dėl migracijos tai jo pozicija panaši kaip praeito.
Dėl migrantų Magjaras ruri laikytis Orbano linijos, nes visa Europa tolsta nuo begalinio nuolaidžiavimo. O Ukrainą turi palaikyti , priešingai Orbanui ir Putinui . To turi užtekti Briuselio suminkštinimui.