Ričardas Kalytis. Peržengę tautos supratimo ribą
Taip kai kuriose valstybėse formuluojami nepageidaujamų rašytojų kūrinai, skleidžiantys kitokią nei valstybėje jau įsigalėjusi valstybinė ideologiją tam tikrose srityse. Na, kas skleidžia valstybinę ideologiją yra aišku. Pirmučiausia tai svarbūs valstybės veikėjai kalbantys tautai. Juos seka paklusnūs partneriai rašytojai, sklinda jų knygos, kino filmai. Šitaip formuojamos „valdiškos“ žmonių supratimo ribos. Kai pasklinda ši nuostata po visą šalį, įsiterpti kitaminčiui tampa sunku. Tačiau tikroji riba vyraujanti tautoje toli gražu yra ne ta.
Žana Ranaitė, žydaitė išgelbėta lietuvių, vėliau įvykdžiusi daug žygių vokiečių kariuomenės širdyje-štabuose, kalėjusi Stalino lageriuose, parašė rankraštį knygai. Tačiau Izraelio leidyklos atsisakė ją išleisti. Nes knyga „buvo peržengusi tautos supratimo ribas“. Kas tai? Ogi „perdaug meilės lietuviams“. To valstybinėje jų ideologijoje nebuvo numatyta. Siūlė pakoreguoti. Principinga rašytoja nesutiko ir atvyko į Lietuvą. Kreipėsi į „Švyturio“ vyriausią redaktorių Juozą Baušį. Tas susidomėjo ir netrukus žurnalo lėšomis išleido romaną: Žana Ranaitė-Černienė „Neįtikėtina tiesa“, Švyturys 1994. Vėliau tą knygą išleido ir anglų kalba – Jeanne Ran-Tcharnyi “The unbelievable truth“. Romanas pasklido po visą pasaulį. Tai toks šių žmonių indėlis į Lietuvos ir žydų istoriją.
Lietuvoje „tautos supratimo riba“ taipogi valdžios nubrėžta –žydas turi būti tiktai geras, lietuvis nebūtinai. Realiame gyvenime visose tautose to nebūna. Atsiranda dvasinių iškrypėlių, kurie sutepa balčiausios tautos sielą, kelia neapykantą tarpu tautų. Dėka nubrėžtos ribos rašytojas nebegali parašyti gyvo, įtikinamo romano. Gal dėl to jų ir nerašo, saugodami nukraujavusios tautos ramybę. Bet ar tai ramybė? Ne, kol šis klausimas uždarytas keliomis spynomis, jis gyvas ir šnabžda, ir cypia. Pažiūrėkite į komentarus portaluose. Kaip mes jį nuraminsime? Einame pavojingu keliu, prisiėmėme žydšaudžių tautos vardą. To vardo nuolatos kartojamas ir gilinimas neša priešingus vaisius, mėtosi nepagrįstais kaltinimais.
Pasinaudosiu 2015 rugsėjo 24 d. Virginijaus Savukyno vedama LRTV „Aktualijų studija“. Čia jau viskas nuspręsta, niekas nebesiginčija, viskas aišku, niekam neleidžiama net cyptelti. Tiktai bjaurinamasi lietuvių galvažudžių veiksmais. „Žydo kaimynas, norėdamas pasigriebti žydo turtą, nueina, nužudo ir pasiima jo turtą.“ Negaliu būti tų laikų liudininku, per mažas buvau, kaime gyvenau, bet man atrodo, jog žudė ne kaimynai, bet buvo sudarytos komandos, kurių sąrašai yra išlikę. Gali būti ir taip: kol vieni žudė, kiti plėšė.
Seimo narys Emanuelis Zingeris pagėdino mūsų tautą, kad blogai atgailauja, kad vokiečiai tą daro geriau (tartum mūsų kaltė tokia pati), kad paskutinių žudymų šioje žemėje nebuvo nuo kryžiuočių laikų. Ne, tai buvo dar vakar, kai buvo sunaikintas visas valstybės aparatas net iki seniūno. Buvo areštuojami, kankinami, tremiami mūsų geriausi valstybės žmonės. Per vieną naktį buvo susodinta ir ištremta į mirtį 30 tūkst. geriausių kaimynų, mokytojų, šaulių šeimų. Kelių amžių nusikaltimas, neprilygstantis net Rusijos imperijos okupacijos šimtmečio ilgio nusikaltimams. „Gerai, kad atsirado “išvaduotojas“ ir nutraukė bolševikų kruviną puotą – džiaugėsi vokiečių sulaukę žmonės. Jie manė sulaukę 1914 metų vokietį. Ne, tai buvo kitas vokietis.
Tauta, nesenai tapusi valstybe, šokiruota, sugluminta, pažeminta, pasimetusi, pritvinkusi keršto… Kas yra didžiausias kaltininkas?
Žinoma, tai jau iš tamsiųjų Viduramžių, aišku – žydai. Hitleris savo tautą jau įtikinęs, kad žydai kalti dėl Pirmo pasaulinio karo pralaimėjimo. O mūsų tamsią, dar prisimenančią baudžiavą, liaudį nėra nieko paprasčiau įtikinti. Juoba, kad pagalbinės medžiagos buvo ne maža. Ką reiškė vien mūsų tautos budelio Sniečkaus štabo tautybių sąrašas. Mes per 20 metų nedaug prisiauginom protų, bet tie buvo tada pirmučiausia sunaikinti. Vien 30 tūkstančių, įkalintųjų, ištremtųjų turėjo gimines, kaimynus, pakako pasekėjų, keršytojų. Radijas, laikraščiai, parodos dirbo savo juodą darbą, darbas sekėsi. Tais, palyginus tamsiais laikais, izoliuotoje vietovėje formuoti bjaurią nuomonę nebuvo sunku. Grįžtant į šiuos laikus, pilnus informacijos priemonių, Putinas per pusmetį brolišką tautą padarė „fašistais“, pelnydamas negirdėtą pasitikėjimą. Ir jie eina ne su šautuvais, o su tankais ir raketomis žudyti „ukrų“, kurie net mažiausio nusikaltimo Rusijai nesugebėjo primesti.
Okupantų taktika
Visų okupantų taktika – priešinti nuskriaustas mažumas su valstybe, duodant postų, privilegijų, lengvatų, o svarbiausia ginklų. Dalis lietuvių priėmė baisiausią dovaną. Vargas prisidėjusiems prie stipriojo ir priėmusiems šias dovanas. Jos atsiliepia per kelias kartas. Vienokias ar kitokias dovanas tą metą priėmė visos pusės, kas ir sukėlė nesibaigiančius kerštus. Sąrašas apie konkrečius kolaborantus tebeskrajoja Internete keldamas nepasitikėjimus visomis komisijomis.
Mes viešai išsakysime visai tautai žinomą tiesą – Lietuviai 1941 metais keršijo žydams už bolševikmetį. Tai yra juoda apgailėtina tiesa. Turtas? Tikrai jis buvo grobstomas, kaip visada per suirutes. Bet jis buvo grobstomas ir mūsų tremtinių. Kaip vėliau sužinojome, mes dar buvome vagonuose stotyje, o mūsų artimieji kaimynai jau „tvarkė“ mūsų sodybas. Tai irgi apgailėtina tiesa.
Neklijuokime šlykštaus vardo visai tautai, nes tai buvo tiktai įkalta nuomonė, nes keršto veiksmų ėmėsi tiktai labai maža tautos dalis. Šiame didžiuliame tvaike atsirado šviesuoliai, kurie, rizikuodami sava gyvybe, gelbėjo kitų gyvybes. Ir tokių buvo ne mažai. Visa tauta pasipriešino naujam okupantui neidama į nusikalstamas SS gretas, prarasdama Hitlerio pasitikėjimą ir pasmerkimą po jo įsivaizduojamos pergalės prieš visą pasaulį.
Nepamirškime to fakto, jog prisidėję prie žudynių pagal LTSR galiojantį kodeksą buvo nuteisti ir bausmę atliko. Dar negirdėjau, kad kas nors būtų apgailėjęs jų likimo. Visi tvirtino: “ką nusipelnė tą ir gavo“ Dar nepaviešinta kiek nekaltų žmonių pagal tą patį kodeksą buvo nuteista. Kažkiek Chruščiovo valdymo metu buvo reabilituota. Vėliau bandyta tuo kaltinti Lietuvą: “reabilituoja žydšaudžius“.
O tas šlykštus vardas ėmė sklisti iš užjūrių pajutus mūsų Atgimimo judesius. „Žydšaudžių tauta neverta nepriklausomybės“. „Vadinami partizanai – tai besislapstantys nusikaltėliai, vengiantys nusipelnytos atsakomybės“. Mums tai buvo labai pavojinga. Reikėjo rasti atsakymus. Bandėm rasti paneigimų, rašėme, teisinomės. Aš, vaikystės ir paauglystės laikus gyvenęs kaime, mačiau tikrą tiesą. Regėjau einančius naivokus bernelius į mišką „ginti tėvynės“ ir tragiškus jų likimus. Neigdamas skleidžiamą šmeižtą iš užjūrių, parašiau romaną „Karklų rožės“ Alma litera 1999 – “Gražiai numirusiems mūsų apylinkės bernams“. Valstybei, kuri savo atgimimą grindžia pokario partizanų kova, reikalingas pateisinimas ir tragiškas tos kovos nušvietimas. Reikalingas romanas ir ne vienas. Jų neturime. Tai tragedija. Laikas negailestingai slenka, žmonės menantys tuos laikus išeina.
Partizanai
Aš ne tik menu tuos dar vaikiškus metus, bet ir dalyvavau, mačiau ir kentėjau KGB rūsiuose. Neperdėjau, rašiau teisybę labai atsargiai, neužgaudamas, nešmeiždamas tiktai konstatuodamas, nevaizduodamas nusikalstamų veiksmų. Tokia buvo ano meto vienintelė galima gynyba, palaikoma valstybės (suteikta leidyklai parama). Nepatikėsite kas atsitiko vėliau, biurokratijai nubrėžus „tautos supratimo ribas“. Tapau izgojumi, LRT pašalino jau rodytą pjesę „Verksmo vieta“ pagal mano romaną (Žemaitės literatūros premiją). Neleido išleisti „Karklų rožių“ antros laidos, primenant mūsų kareivėliams anksčiau kovotą varganą karą su tuo pačiu priešu. Priminsiu, jog romane nėra jokios neapykantos žydams. Žinoma, praėjus 19 metų, leidžiant antrą leidimą korekcija gal ir buvo reikalinga.50 metų vergijos, vienintelis kovų romanas ir tas apšlapintas. Tamsuoliai! Literatūrą, knygas, rašytojus deginate. Dar pridursiu. Tai gal neskubėk padėti Tėvynei, nesikarščiuok, ateis laikas, būsi pats apšlapintas tos pačios Tėvynės? Taip ir atsitiko.
Ne, nenusivilk, dirbk, teisybė ne taip greit ateina. ! Ne, neateina… Turiu aukštų žmonių gerus atsiliepimus,(JAV ambasadoriaus Johno Tefto), daugybę, to meto liudininkų, didžiųjų leidyklų vertimo pageidavimų. Tiesa, tai buvo prieš 20metų.Valstybės tada tas nesudomino. Šiandiena jau viskas subliuško, užsimiršo. Jau leidyklų vadai pasikeitė, jau ir žmonės gyvenę ir kentėję išėjo…Nebeliko ir gyvo pasakojimo apie tuos laikus. Gal nebuvo ir tų žmonių vadinamų partizanais. Turiu panešiotą, suskaitytą egzempliorių “Karklų rožės“ ir be valstybės paramos išverstą “The Willow Roses“. Tai ir viskas , neminint skolų už vertimą. Man partizanai sakė, jog nori ,“kad tą kas vyko Lietuvoje, žinotų visas pasaulis“. Bet vėl bėda-romano leidėja “Almalittera“, nieko neaiškindama atsisako savo romano ir pagalbos, o be jos autoriui prasimušti į didžiąsias leidyklas sunku. Kas gali padėti nežinau.
Man buvo lengviau, aš rašiau apie pokarį apie kruvinus laikus lietuviams. O kokie mūsų santykiai su žydais? Nebereikia mūsų taikyti. Mano karta jau senai esame susitaikę. Mes esame atsivėrę ir išsikalbėję net su pokario tardytojais ir jiems atleidę. Einant režimui į galą mes dar labiau suartėjome. Dirbome kartu, supratome vienodai mūsų laikmetį ir valdžios melagystes. Žinojome ir gėrėjomės žydų anekdotais. Paskutinius anekdotus išgirsdavome mūsų instituto partorgo Kimo Josifovičiaus kabinete. O kai atėjo laikas jiems išvažiuoti, mes susėsdavome prie kuklaus stalo, įtekdavome lietuviškas dovanėles. Gaudavome laiškus.
O mano vaikai jau nebe supranta kadaise buvusios problemos tarp mūsų. Važinėja į Paryžių pas gerus draugus, o tie atvažiuoja vasarai pas juos į Vilnių. Tiktai gerai vaikus paklausinėjus, tarp kitko pamini “jie abu iš Vilniaus, gyvenę Izraelyje. Julius lietuvis, Mišėlė žydė, kalba lietuviškai, bet moka po keturias kalbas“. Tautybė vaikams nebesvarbi. Juos jungia architektūra, Paryžius ir Vilnius. Jie niekada nepakels rankos vienas prieš kitą. Jie apsiskaitę, su aukštaisiais išsilavinimais. Tačiau jiems muštis į krūtinę ir atgailauti nebe mūsų jėgomis, jie ir savų maldų nebemoka.
Tuščią darbą daro komisijos, vadovaujamos politikų, ieškančios kaltųjų mūsų nesenoje istorijoje. Jais niekas netiki, net ir jie patys.
Norisi pasakyti: “Nebereikia mūsų taikyti, mes susitaikę“. To, ko nepadarėm mes, jau spėjusi pasenti karta, padarė mūsų vaikai ir vaikaičiai. Kai kam to per maža,,, Pasigirsta: “lietuviams neatleisiu“. Įdomu kokiems lietuviams…Iš kitos pusės Internete klajoja bolševikmečio veikėjų sąrašai, su pavardėmis, pareigomis ir nusikaltimais. Apie juos jokios komisijos nieko neaiškina. Kai tuo tarpu iš kitos pusės keliamų nusipelniusių asmenų biografijos nagrinėjamos iki mažiausių smulkmenų ir keliami triukšmai. Kaip nesenais laikais rašomi kolektyviniai laiškai.
Bereikalingi pasenusių pažiūrų filosofų, profesorių, politikų kolektyviniai laiškai, jie atsilikę nuo esamo laiko, ir nutolę nuo jaunimo dvasios. Paklausykite savų vaikų, vaikaičių, jei jų turite. Jeigu neturite, patylėkite. Pavarykite savo laikrodžius į 21 amžių. Nenaudokite savo garbingų vardų menkiems dalykams, pakirmiję vaisiai patys nukrenta.
Vokiečių rašytojas ir filosofas Novalis rašė: „Istorijoje išlieka tik tai, ką parašė poetai“
Meskite, tamsuoliai, valdę literatūrą, pasitelkę artefaktą – tuščiavidurę Lietuvos Rašytojų sąjungą. Laisvoje šalyje taip nedaroma. Duokite rašytojams laisvę, jie tegali išgelbėti žmonių sielas. Na, negalima parašyti romano, jeigu yra kas nors draudžiama. Tikiu, kad ateities rašytojas, rašantis apie šį laikotarpį supras paslėptą nukentėjusios tautos skausmą ir ras jai tinkamų užuojautos žodžių.
JAV apie vergiją yra parašyti du genialūs, tačiau prieštaringi romanai iki šiolei gerbiami ir skaitomi: Hariet Bitcher Stowe “Uncle Toms Cabin“ ir Magaret Mitchel “Gone with the wind“ Tai jie atlieka svarbiausią sielų gelbėjimo darbą.
Ne veltui JAV ambasadorius Johnas Teftas per kurjerį man atsiuntė į namus padėką už romaną „Karklų rožės“. Mat kaip ten gerbia rašytojus! Jis laukia to romano “savo knygų pirmoje lentynoje“ Lietuva šito nesupranta, jog taip gerbiamiems partizanams dar nėra pripažinto romano prieinamo visam pasauliui. Be jo bus viskas užmiršta.
Kada Dievas mano šalį apšvies?
P.S. Žiauri istorija parodė, jog parsidavimas okupantui už laikinus pažadus nei lietuvių tautai, nei tautinėms mažumoms nieko gero neatnešė. Priešingai, jos visos skaudžiai nukentėjo ir pasimokė. Tačiau, iš visų nukentėjusių pusių, netgi iš pačių lietuvių, girdisi, išeina knygos, jog lietuviams tų pamokų esą per maža, nes jie buvę pagrindiniai žydšaudžiai sunaikinę 90 procentų žydų tautybės gyventojų.
Kiek jų buvo, kas ir kiek sunaikino tebėra tyrimo stadijoje. Svarbiausia, kas jie buvo, kokiais motyvais jie ėjo prie kapo duobės ir kokį vaidmenį jie vaidino šioje žudynių orgijoje. Aišku viena – jie buvo žemiausia žudynių grandis, jie buvo tiktai budeliai. Jie negalėjo pasirinkti bei dovanoti gyvybės pamerktiesiems, jie galėjo tiktai žudyti.
Antra vertus, sovietinė valdžia visus nusikaltusius holokoste nuteisė pagal tuo metu galiojusius įstatymus ir geriausias bolševikų tradicijas katargomis ir šeimų tremtimis, pridėdama kita tiek ir nekaltų žmonių. Visi žudikai buvo nuteisti pagal to meto įstatymus.
Gal tie įstatymai buvo per švelnūs? Kas taip gali teigti?
