Lidžita Kolosauskaitė. Apie vyrus, kurie negali laimėti

Vienas keisčiausių Lietuvą apėmusios isterijos aspektų yra pasibaisėjimas, kad sumušta mergina. Ar tai reiškia, kad tuo atveju, jei būtų sumuštas vaikinas, suprastume?

Mušeika – patyręs boksininkas. Dauguma vyriškos lyties atstovų po jo smūgių atrodytų panašiai, bet vis tiek akcentuojamas lyties faktorius.

Nors šiaip tai visiškai nelogiška ir, spėčiau, netgi mačistiška, nes… moterys niekuo nesiskiria nuo vyrų, jos yra tokios pat jėgomis, galimybėmis, protu ir t.t. ir pan.

Paskutiniais dešimtmečiais silpnoji lytis nebėra silpnąja lytimi, netgi priešingai – būtent moterys sprendžia dėl lytinių santykių inicijavimo ir trukmės (vyrams bet kokia iniciatyva gali baigtis baudžiamąja atsakomybe), moterys sprendžia dėl vaikų turėjimo (esant kontracepcijai vyrai menkai gali įtakoti šį klausimą, be to, moterys už tai, kad galėtų spręsti net ir po fakto – kai vaikas jau gimdoje). Absoliučią daugumą universitetų studentų sudaro moterys, vadovaujančius postus taip pat užima vis daugiau moterų.

Tiesą sakant, net ir tai ne viskas – teisės aktais įtvirtinama, kad ne mažiau 50 proc. vadovaujančių postų turi užimti moterys. Nors niekur nerasime panašių nuostatų dėl vyrų. Kaip ir nerasime nuostatų, kad ne mažiau 50 proc. šaltkalvių, statybininkų ar kitų sunkių darbų turi dirbti moterys.

Realiai gyvename matriarchate, kur vyrai nuo mažens auklėjami moterų – mokytojų, tada mokosi apsupti kursiokių moterų, vėliau dėl postų konkuruoja su kolegėmis moterimis (dažnai nelygiomis sąlygomis) ir galų gale gyvena su moterimis, kurioms priklauso lemiamas balsas dėl intymių santykių, vaikų turėjimo ir daugumos kitų dalykų.

Tokioje visuomenėje vyrai negali laimėti. Dar daugiau, jie negali suvokti savęs kaip stiprių ir atsakingų, o moterų kaip silpnosios lyties, nes ta „silpnoji“ lytis kasdien karšia kailį – tiek darbe, tiek namie. Ir kartais tik kumščių jėga galima „ištaisyti“ nelygią pusiausvyrą. Ne, ne, nesupraskite, neskatinu prilupti blogos vadovės ar piktos žmonos, tačiau pastebiu, kad fizinė jėga yra galbūt paskutinis vyrų bastionas, kur jie yra pranašesni už moteris. Nes visur kitur pralaimi – vis didesniu skirtumu.

Ir tai turbūt neišvengiamai veda į naujus santykių tipus, naujas bendravimo formas ir apskritai vyrų bei moterų priešpriešą. Jordan B. Peterson savo knygoje „12 gyvenimo taisyklių. Priešnuodis chaosui“ labai racionaliai pastebi, kad psichiškai sveikam vyrui tokia visuomenė yra katastrofa, nes toks vyras negali laimėti. Jei jis kausis su moterimi (dėl darbo, pinigų, statuso ar pan.) kaip su lygia, jo prigimtis diktuos, kad elgiasi neteisingai ir, netgi laimėjęs, jausis pralaimėtoju, tačiau, jei nesikaus, tai pralaimės iš tikrųjų, ko pasekoje turės likti vienišiumi arba susitaikyti su tuo, kad žmona uždirba daugiau.

Kaip minėta, Lietuvą apėmusioje isterijoje taip pat labai ryškus naratyvas – „sumušė merginą„; suprask, sumušti vaikiną būtų buvę labiau pateisinama.

Pasaulyje, kuriame vyrai negali kautis su moterimis, nors aplinkybės kasdien verčia tai daryti, vyrų ir moterų priešprieša įgauna neregėtus mastus, kas galbūt yra vienas iš atsakymų, kodėl vis daugiau žmonių renkasi homoseksualius santykius arba išvis neieško poros. Skirtingos lytys tampa nebe traukos objektu, o… supriešintaisiais. Tomis, kurios silpnos (nors pačios savęs tokiomis nelaiko) ir tais, kurie kasdien turi joms pralaimėti.