Rasa Čepaitienė. Kas tai buvo arba apie „beveik visus paveiktus Kremliaus naratyvų“

Pastarosiomis dienomis žiniasklaidoje pasirodė tekstas, teigiantis, kad „beveik visi Lietuvos gyventojai paveikti Kremliaus naratyvų“.

https://www.delfi.lt/…/istyre-kiek-lietuvos-gyventoju…

Įdomu tai, kad jis yra laisvai prieinamas delfyje, o jį parašė „Delfi“ vyr. redaktorės pavaduotoja Ugnė Karaliūnaitė. Matyt, tai laikoma labai svarbiu dalyku, kurį reikia pranešti visiems.

Komentatoriams jau užkliuvo tas „beveik visi“, kas, sudėjus skaičius, kad „didesnio pažeidžiamumo gyventojų Lietuvoje yra 10 proc., vidutiniško – 43 proc., mažesnio – 47 proc.“ – iš tiesų sudarytų 100 proc. Iš pirmo žvilgsnio tai skamba labai grėsmingai – tarsi visa visuomenė būtų manipuliuojama ir pažeidžiama. Tačiau atidžiau pažvelgus į tyrimo metodiką, kyla rimtų klausimų, ką iš tikrųjų toks tyrimas matuoja.

Nors deklaruojamas tikslas – įvertinti žmonių „pažeidžiamumą Kremliaus dezinformacijai“, dauguma klausimų tyrime vertina visai ką kita: žmonių emocinį saugumo jausmą, pasitikėjimą NATO ar požiūrį į karo grėsmę. Pavyzdžiui, klausimai „Ar Rusija gali pulti Lietuvą?“ arba „Ar NATO apgins mūsų šalį?“ anaiptol neparodo, kiek žmogus gali būti paveiktas putininės propagandos – jie tik atskleidžia, kaip jis vertina geopolitinę situaciją. Taigi, deklaruojamas siekis analizuoti „Kremliaus naratyvus“, t. y. tam tikrus propagandinius pasakojimus, iš tiesų klausia apie respondentų „tikėjimą“, „baimes“ ir „lūkesčius“, taigi emocijas. Jei tyrimo tikslas išties būtų nustatyti, kiek respondentai yra paveikti dezinformacijos, klausimai turėtų remtis konkrečiais propagandiniais teiginiais, pvz.:

• „Ukrainą valdo nacistai“
• „Rusija pradėjo karą, nes ją išprovokavo NATO“
• „Vakarų žiniasklaida meluoja apie karą“ ir t. t.

ir matuoti gebėjimą kritiškai vertinti tokius teiginius (pvz., ar sutinka, ar ne, ar abejoja).

Tokiu atveju, kiek žmogus pritaria objektyviai klaidingiems ar manipuliatyviems teiginiams, tiek jis laikomas labiau pažeidžiamu.

Tačiau pateiktų klausimų formatas neleidžia pasiekti šio tikslo, dar daugiau – jis gali duoti visiškai priešingas interpretacijas. Žmogus, sakantis, kad „Rusija nepuls“, gali būti ir pasitikintis NATO, ir paveiktas Kremliaus naratyvo, jog „Rusija taiki ir neagresyvi“. Taigi tas pats atsakymas gali reikšti tiek „atsparumą“, tiek „pažeidžiamumą“. Tokie klausimai praranda vadinamąją diskriminacinę vertę – jie nebeatskiria, ką iš tiesų norima pamatuoti.

Visa tai leidžia manyti, kad tyrimas nėra metodologiškai tikslus. Kita vertus, nežinia, kiek šį tyrimą iškraipė žurnalistinė interpretacija. Žurnalistinis pateikimas („beveik visi paveikti“) kuria stiprų efektą – ne pažinimo, o įspūdžio – kas padeda pritraukti skaitytojų dėmesį.

Toks komunikacinis rėmas taip pat veikia ne tik informacinėje, bet ir politinėje erdvėje. Jis gali atlikti kelias funkcijas:

• sustiprinti visuomenės vienybę ir budrumą („visi turime būti atsargūs“),
• pateisinti valdžios sprendimus dėl informacinės kontrolės ar finansavimo („kadangi visi pažeidžiami, reikia ginti visuomenę“),
• arba sukurti tokį emocinį foną, kuriame abejoti oficialiu naratyvu, t. y. „gerąja, sava, propaganda“ tampa nepatogu („jei klausi, vadinasi, paveiktas“).

Tačiau kritinis mąstymas ir abejonės iš tiesų nėra pažeidžiamumo ženklai – tai būtent tie gebėjimai, kurie nuo dezinformacijos mus labiausiai ir turėtų saugoti.

Pastaruoju metu dažnai girdime apie „informacinį atsparumą“ ir „kritinį mąstymą“, tačiau vis dažniau šios sąvokos vartojamos ne visai ta prasme, kuria turėtų būti. Visuomenėje atsiranda reiškinys, kurį galima pavadinti informaciniu lojalumu – kai nebevertiname informacijos pagal jos turinį, o tik pagal tai, iš kurios pusės ji sklinda.

Informacinis raštingumas reiškia gebėjimą kritiškai vertinti bet kokią informaciją, nesvarbu, ar ji atitinka mūsų įsitikinimus, ar ne. Tai – mokėjimas atpažinti manipuliacijas, šališkumą, kontekstų trūkumą, emocinius rėminimus. Kritiškai mąstantis žmogus net ir su savo šalies oficialia pozicija elgiasi taip pat, kaip su bet kuria kita – klausia, tikrina, lygina, analizuoja.

Informacinis lojalumas – priešingas reiškinys. Jis pasireiškia tada, kai žmogus „atsparus“ tik vienos krypties informacijai, bet nekritiškai priima viską, kas sutampa su jo grupės ar valdžios nuomone. Toks žmogus nebemąsto, kas sakoma, o tik kas tai sako. Tai pavojinga ne mažiau nei dezinformacija, nes ilgainiui uždaro visuomenę į vienos tiesos erdvę.

Dezinformacija veikia per melą, o informacinis lojalumas – per baimę abejoti. Ir abu šie reiškiniai silpnina visuomenės gebėjimą mąstyti savarankiškai.

Tikras informacinis atsparumas prasideda ne nuo to, kad atmetame „priešo naratyvus“, o nuo to, kad drįstame tikrinti savus. Nes tiesa negali būti politinė – ji visada yra pažinimo, o ne lojalumo rezultatas.