Dabar žiūrėkit. Mums nuolat aiškinama, kad gali būti kuo panorėjęs (ta prasme, keisti lytį, orientaciją ir t.t.). Tai esą be galo šiuolaikiška ir pažangu.
Žodžiu, duodama suprasti, kad nėra jokios stabilios žmogaus prigimties, juolab tikslo, o tik be galo atsinaujinantys troškimai ir įnoriai, kurių patenkinimo niekas neturėtų riboti ar drausti (dėl to lytį norinčių pasikeisti vaikų tėvai kai kuriose šalyse negali jiems to neleisti, už tokius ketinimus yra valstybės baudžiami iki pat vaikų atėmimo).
BET. Vargu, ar kas prieštarautų pastebėjimui, kad gyvename totalinio freimingo (smegenų plovimo per medijas komercinės ar politinės reklamos, viešųjų ryšių, visuomenės nuostatų ir vertybių formavimo būdu) laikais, kuomet visa tai darantys yra puikiai susipažinę su naujausiais kognityvinių ir neuromokslų pasiekimais, išmano, kaip veikia žmogaus psichika, ir yra įvaldę metodus ją nukreipti reikiama linkme bei kontroliuoti šį poveikį. Įdomu, ar ne?
Ar neglumina toks didžiulis kontrastas tarp tokių skirtingų prigimties sampratų? Nors gal ir ne, juk tikslas tas pats – sukurti nemąstantį, lengvai įtaigojamą vartotoją, aklai sekantį savo (iš tiesų jam primetamais) momentiniais hedonistiniais įgeidžiais, kurių apmokėjimas ir suka nūdienio kapitalizmo variklį.
Kokia galėtų būtų pati idealiausia visaliaudinė nepaklusnumo akcija? Kad galėtume priversti valdžiažmogius atsikvošėti?
Deja, valdžios vyrai niekada neatsikvošės: būti abejingam ir kvailokam yra labai patogu- tavęs niekas netampo už ausų. Pirmiausia turi atsikvošėti šeima, ypač motina, ir mokyti savo vaikus atskirti bloga nuo gero, ir nuolatos budėti, bet ne kontroliuoti, o paskui turi atsikvošėti mokykla, iš kurios išguitas ne tik kritinis mąstymas, bet ir viskas, kas jauną žmogų vėliau daro asmenybe. Tereikia atstatyti šias dvi institucijas. Graudu, bet jos buvo sužlugdytos beveik pačioje Nepriklausomybės pradžioje- Tautos priešai žinojo, kur nusitaikyti, kad Tauta susipyktų su blaiviu protu ir patikėtų viskuo, kas ją naikina iš vidaus.
Ar mes, paprasti žmonės, galim ką nors?
Nedažnai, bet kartais apie tai pagalvoju.
Ką mes galim absurdo visuomenėj, kur baisu nebijoti, nes būsi apšauktas priešu, kur didžiausia garbė tiems, kas vagia daugiausiai, kur propaguoja skurdą labiausiai pralobę, kur ištuštėjęs kraštas paskelbtas sėkmės šalimi, kur išdavikai moko patriotizmo o neviltis vadinama laisve, kur atmintis turi būti suderinta ir pakeista, kur faktai negali priešintis vyresnybei, kur protingiausia būti kvailiu, kur saugiausia yra nežinoti, o sveikiausia iš lėto naikinti save?..
Ar mes galim ką nors?
Taip, žinoma, galim!
Mes galim išsaugoti protą.