Prancūzų filosofijos įtaka kairiajam judėjimui (leftizmui) atskleidžia dėsningą ir tragišką intelektualinį ciklą, kuriam ypač tinka Uroboro – savo uodegą ryjančios gyvatės – metafora. Modernusis kairysis judėjimas didžiąja dalimi remiasi būtent Prancūzijoje gimusia intelektualine tradicija, kuri XX a. viduryje padėjo kairiajai minčiai persiorientuoti nuo tradicinio marksistinio ekonominio determinizmo link kultūros, kalbos, valdžios santykių ir tapatybės analizės. Tačiau šis virsmas iliustruoja amžiną Karlo Markso tipo mąstytojų dalią, kai filosofija, pasišovusi ne tik aiškinti, bet ir radikaliai keisti pasaulį, praktikoje neišvengiamai transformuojasi į savo priešybę, o graži utopija virsta distopiniu košmaru.
Šios evoliucijos pagrindus paklojo pokario prancūzų intelektualai, pasiūlę naujus įrankius kovai prieš esamą sistemą. Jean-Paul Sartre’as, kuriam Lietuvoje stovi paminklas (desovietizuotojai, aūūūū?…), sujungė egzistencializmą su marksizmu, suteikdamas kairiajam judėjimui moralinį impulsą aktyviai veikti čia ir dabar bei suformuodamas „angažuoto intelektualo“, kovojančio už „prispaustuosius“, įvaizdį. Louis Althusseris perkėlė kovos lauką į kultūrą, paaiškindamas, kad kapitalizmas įsitvirtina ne tik per smurtą, bet ir per švietimą, šeimą bei medijas – „ideologinius valstybės aparatus“. O Michelis Foucault dekonstravo pačią valdžios sampratą, įrodinėdamas, kad ji veikia visur – per kalbą, institucijas ir „biopolitiką“, apibrėžiančią, kas yra normalu, o kas ne.
Savo ruožtu Jacques’as Derrida sukurta dekonstrukcijos metodologija leido pradėti ardyti tradicines Vakarų mąstymo hierarchijas, o Simone de Beauvoir feminizmo biblija laikoma knyga „Antroji lytis“ atskyrė biologinę lytį nuo socialinių gender vaidmenų, padėdama pagrindus moderniajam feminizmui ir tapatybės politikai. Galiausiai, 1968-ųjų gegužės studentų sukilimai Paryžiuje, įkvėpti Gilles’io Deleuze’o ir Félixo Guattari „geismo politikos“, galutinai suformavo „naujuosius kairiuosius“, kurie tikslą perimti valstybę iškeitė į siekį įtvirtinti kultūrinę hegemoniją.
Ironija ir tragedija prasideda tada, kai ši elitinė, komplikuota akademinė valdžios kritika iš universitetų auditorijų persikelia į gatves riaušių, vandalizmo ir vadinamosios „atšaukimo kultūros“ (cancel culture) pavidalu. Čia suveikia Uroboro efektas: teorija virsta praktika ir pradeda ryti pati save.
Siekis „išlaisvinti“ kalbą ir sukurti absoliutų pliuralizmą virsta nauja cenzūros ir dogmatizmo forma, kur bet kokia kita nuomonė blokuojama vardan marginalizuotų grupių „apsaugos“.
Bandymas delegitimizuoti valstybės institucijas, pavyzdžiui, policiją, kaip tai buvo BLM judėjimo atveju, kaip „paslėpto smurto įrankius“, sukuria saugumo vakuumą ir chaosą miestuose, nuo kurio labiausiai kenčia tie patys silpniausieji…
Aktyvistai, „dekonstruojantys“ „kolonijines“, „rasistines“, „patriarchalines“ ir t. t. Vakarų vertybes ir racionalizmą, paradoksaliai patys naudojasi būtent Vakarų civilizacijos sukurtomis materialinėmis gėrybėmis, saugumu ir laisvėmis.
Netgi pirminis noras išlaisvinti individą nuo neva visapersmelkiančios valdžios primestų socialinių vaidmenų šiandien virto hipertrofuota tapatybės politika, kur žmogus vėl griežtai vertinamas tik pagal jo rasę, spalvą ar lytį, taip sugrąžinant visuomenę į tam tikrą nepaslankų ir hierarchinį (tik apverstą, kas buvo būdinga ir bolševizmui) gentinį mąstymą.
Tai yra dėsningas mechanizmas, kurį Albert’as Camus įvardijo kaip utopijos virtimą giljotina. Kai filosofas sukuria logišką schemą popieriuje, ji veikia idealiai, tačiau chaotiška realybė į ją iš esmės netelpa. Filosofai-socialiniai inžinieriai tuomet griebiasi prievartos: jei realybė prieštarauja teorijai, tuo blogiau realybei.
Šis archetipas puikiai žinomas nuo Prancūzijos revoliucijos laikų, kai Maximilienas Robespierre’as, bandydamas praktikoje įgyvendinti Jeano-Jacques’o Rousseau dorybės idealus, užkūrė masinį terorą.
Iš esmės marksistinio tipo filosofijoje užkoduota pavojinga episteminė puikybė – tikėjimas, kad neva filosofams tampa žinoma objektyvi istorijos eiga, todėl bet kokia auka kelyje link galutinio tikslo yra pateisinama. Tačiau prancūzų poststruktūralistai nuėjo dar toliau: jie nepasiūlė jokio galutinio tikslo, panašaus į komunistinį rojų, tik nuolatinį maištą ir nuolatinę dekonstrukciją. Todėl šis revoliucinis variklis privalo nuolat maitintis naujais priešais ir nauju griovimu, kol galiausiai sudegins pačią visuomenę.
Radikalus leftizmas, siekdamas absoliučios emancipacijos, kad ir ką tai reikštų, per gatvių radikalizmą sukuria nestabilumą, kuris istoriškai visada baigiasi visuomenės nuovargiu ir griežtos, autoritarinės tvarkos sugrįžimu. Tai ir yra didysis Uroboro ciklas, įrodantis, kad visuomenė nėra molis ar plastilinas, o bandymai, ją mechaniškai perkuriant, „išlaisvinti“ dažniausiai baigiasi teroru ir nauja, dar sunkesne vergija.
Šiame kontekste ypač apgailėtinai atrodo mūsų leftistukai, išdygę posttotalitarinėje dirvoje, lyg ir turėjusioje būti savaime atsparia tokio tipo utopiniam mąstymui… Deja, skubama ieškoti grėblio, kad vėl būtų galima ant jo lipti.
Leftizmo ištakos
Kadangi po ankstesnio įrašo sulaukiau pastabos, kodėl, nagrinėdama leftizmo genezę, susikoncentruoju vien į prancūzų filosofus ir neminiu Frankfurto mokyklos įtakos, tai teko labiau pasigilinti į jų skirtumus ir panašumus.
Išties, norint suprasti pilną Vakarų visuomenių nuokrypio į kairę paveikslą, būtina pamatyti šitų dviejų galingų intelektualinių srovių egzistavimą ir galiausiai sintezę. Prancūzų poststruktūralizmas ir vokiečių Frankfurto mokykla, dar žinoma kaip Kritinė teorija, XX amžiaus antrojoje pusėje susiliejo į vieną ideologinę srovę, kuri formuoja šiuolaikinį leftizmą.
Šis procesas prasidėjo nuo esminio kairiosios minties posūkio, kai mąstytojai nusigręžė nuo klasikinio marksizmo, orientuoto į ekonominę darbininkų kovą. Suvokus, kad Vakarų darbininkai dėl augančio pragyvenimo lygio revoliucijų kelti neketina, kova buvo perkelta į kultūros, kalbos ir tapatybės lauką. Tokiu būdu filosofai prancūzai ir Vokietijos žydai idealiai papildė vieni kitus. Frankfurto mokyklos atstovai, tokie kaip Maxas Horkheimeris ar Theodoras Adorno, išmokė visuomenę nuolat kvestionuoti ir dekonstruoti visas tradicines Vakarų struktūras, šeimą bei autoritetus, matant juose tik paslėptos „priespaudos“ įrankius. Tuo tarpu prancūzų filosofai, ypač Michel Foucault ir Jacques Derrida, suteikė šiam mąstymo virsmui dvasinius ir kalbinius instrumentus, paskelbdami, kad objektyvios tiesos ar biologinių faktų nėra, o viskas aplinkui tėra dominuojančių grupių sukurti galios santykiai.
Ypatingą istorinį vaidmenį šiame virsme suvaidino bėgimas nuo totalitarizmo. Ketvirtajame dešimtmetyje, Vokietijoje įsigalint nacizmui, Frankfurto mokyklos mąstytojai, kurių didžioji dalis buvo žydų kilmės intelektualai, pasitraukė į Jungtines Valstijas. Taip jų idėjos rado prieglobstį prestižiniuose Amerikos universitetuose, kur vėliau susijungė su prancūzų teorijomis. Šio judėjimo dvasiniu tėvu tapęs Herbertas Marcuse išpopuliarino idėją, kad naująja revoliucine jėga turi tapti nebe gamyklų darbininkai, o studentai, mažumos ir marginalizuotos grupės. Prasidėjo strateginis procesas, žinomas kaip „ilgas žygis per institucijas“ – nuoseklus švietimo, medijų ir kultūros erdvių užvaldymas, iš kurio universitetuose gimė šiandieninės lyčių, kritinės rasių ir postkolonijinės studijos.
Būtent ši istorinė linija šiandien atveda prie dramatiško ir tragiško ideologinio paradokso. Žydų intelektualų suformuota Kritinė teorija, kuria pradžioje buvo siekiama analizuoti autoritarizmą ir apsaugoti mažumas nuo persekiojimo, ilgainiui evoliucionavo į supaprastintą bei dogmatišką prispaustųjų ir prispaudėjų dichotomiją. Šioje radikalioje šiuolaikinio leftizmo matricoje visos Vakarų valstybės bei jų kultūra automatiškai priskiriamos „prispaudėjų“ kategorijai. Kadangi Izraelis ir platesnė žydų bendruomenė Vakaruose vertinami kaip sėkminga, itin įtakinga ir puikiai integruota šios sistemos dalis, jie naujųjų kairiųjų akyse taip pat tapo privilegijuotais prispaudėjais. Šiandien Vakarų universitetų miesteliuose ir gatvėse susiduriama su atviru antisemitizmu, kur agresyvūs antivalstybiniai šūkiai ir parama tokioms teroristinėms organizacijoms kaip Hamas yra teisinami kilnia kova prieš sisteminę priespaudą. Istorija apsuko pavojingą ratą, kai idėjos, pradžioje tarnavusios kaip bėgančiųjų nuo totalitarizmo skydas, susijungė su prancūzišku nihilizmu ir tapo įrankiu, kurį šiuolaikiniai kairieji naudoja tam pačiam totalitarizmui, persekiojimui ir naujų konfliktų kurstymui Vakarų visuomenėse.
Tačiau tame esama ne tik Uroboro efekto, bet ir gilios veidmainystės. Tokiu būdu šiuolaikinė kairė nusisuka ir išduoda realius prispaustuosius ir, nebekovodama su sistemine nelygybe, pati stoja tarnauti kapitalizmui.
