Gegužės 4 d. buvo užregistruoti LR vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (VTAPĮ) nr. I-1234 30, 36, 365 ir 42 straipsnių pakeitimo įstatymas. Socialinėje erdvėje daugiausia dėmesio sulaukė 365 įstatymo pakeitimas, kuriame siūloma braukti straipsnio 3 dalį, numatančią, kad „vaiko tėvai ar kiti jo atstovai pagal įstatymą turi teisę skųsti teismui Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus veiksmus dėl galimai neteisėto vaiko paėmimo atvejo.“
Įstatymo projekto aiškinamajame rašte pažymima, kad „tokia pati teisė vaiko tėvams ar kitiems jo atstovams pagal įstatymą įtvirtinta ir Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 29 straipsnyje, kuriame nurodoma, kad vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą turi teisę skųsti teismui Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus darbuotojų, policijos pareigūnų ar kitų valdžios institucijų darbuotojų neteisėtus veiksmus ir sprendimus, todėl siūlytina atsisakyti 365 straipsnio 3 dalies nuostatos kaip perteklinės, siekiant užtikrinti, kad praktikoje nekiltų neaiškumų, kurią Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo nuostatą taikyti, norint apskųsti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos ar jos įgalioto teritorinio skyriaus veiksmus.“
Mano žiniomis, pasiūlymas braukti 365 str. 3 d. kaip perteklinę atėjo iš Nacionalinės Teismų administracijos (NTA) dar 2019 m. gruodžio mėn., jau įsigaliojus VTAPĮ pakeitimams. Kadangi NTA pagal pavaldumą priklauso Teisingumo ministerijai, tai pastaroji ir paruošė įstatymo pakeitimo pasiūlymą.
Biurokratine prasme pasiūlymo logika suprantama: papildoma galimybė kreiptis į teismą dėl vaiko paėmimo neteisėtumo yra perteklinė, nes pakanka sudalyvauti procese dėl leidimo paimti vaiką iš tėvų išdavimo pagal Civilinio kodekso 3.2541 str. Be to, NTA buvo neaišku, kokios kompetencijos teismas – civilinis ar administracinis – turėtų skundą, remiantis šiuo straipsniu, nagrinėti, ir ką daryti tokiu atveju, jei jau būtų pradėtas vaiko paėmimo iš šeimos procesas pagal Civilinio kodekso 3.2541 str.
Kitaip tariant, įsivaizduokit situaciją: klausimas dėl paėmimo jau nagrinėjamas civiliniame teisme, o administracinis (ar tas pats civilinis) teismas gauna skundą dėl vaiko neteisėto paėmimo iš šeimos.
Pasiūlymas buvo svarstomas tarpinstitucinio pasitarimo Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitete (SRDK) metu 2019 m. gruodžio 9 d. Deja, be manęs, daugiau atstovų iš informuotų Nevyriausybinių organizacijų (NVO) nebuvo.
Tuomet buvo svarstomi keli variantai:
- palikti kaip bendrą normą (įstatyminę garantiją),
- tikslinti šią normą, ją siaurinant, numatant, kad ji taikoma tais atvejais, kai teismas atsisako išduoti leidimą paimti vaiką iš tėvų (tokiu atveju vaiko teisių apsaugos tarnybos veiksmai preziumuotini kaip neteisėti ir galimi skųsti),
- braukti kaip perteklinę.
Kaip vertinti šį Teisingumo ministerijos pasiūlymą?
Reakcija socialiniuose tinkluose rodo, kad ši norma yra svarbi tėvams kaip įstatyminė garantija. Įstatymo koncepcijos ji negriauna, sklandžiam institucijų darbui ji nemaišo, taigi, būtinybės ją braukti nematau;
Tėvai negalėtų toliau savo teisių ginti
Advokatas Saulius Dambrauskas pastebėjo, kad ši nuostata yra svarbi, nes ji užtikrina didesnio asmenų kreipimosi į teismą prieinamumo galimybę. Nagrinėjant bylą dėl vaiko paėmimo iš tėvų ypatingosios teisenos tvarka tėvai gali skųsti teismo veiksmus tik jo priimto sprendimo ribose, be to atsisakymas tenkinti atskirąjį skundą kasacine tvarka neskundžiamas.
Be to, byloje dėl vaiko paėmimo iš tėvų skųsti atsisakymą priimti atskirąjį skundą kasacine tvarka nėra, taigi, jei teismas jį atmestų, tėvai negalėtų toliau savo teisių ginti. Kitaip tariant, skundo nagrinėjimas ypatingosios teisenos tvarka, šiuo požiūriu tėvams, suteikia mažesnes procesines galimybes, negu ieškinio teisenos tvarka. a) paduodant atskirąjį skundą ginčijama teismo nutartis leisti paimti vaiką iš atstovų ar atsisakyti duoti tokį leidimą.
Kitaip tariant, ginčo subjektas yra teismas, o ne VTAT. T.y. ginčijama teismo nutartis (ar CK 3.254 nurodytais pagrindais buvo pagrindas taikyti/netaikyti 3.254-1 duoti/neduoti leidimą pamiti vaiką), bet ne VTAT veiksmai (jų teisėtumas ar neteisėtumas). O gali būti situacijų, kai reikia ginčyti VTAT veiksmus (pvz. pats paėmimo būdas buvo netinkamas, vaikai buvo išplėšti iš tėvų rankų jėga ir pan, pareigūnas vieršijo įgaliojimus), to atskiruoju skundu neapskųsi.
Be to, atskiruoju skundu yra skundžiamas nutartis dėl teisės , bet ne dėl fakto. Atskirąjį skundą nagrinėjantis teismas papildomų įrodymų nepriima, nerenka ir netiria. Skirtingai pvz. nuo apeliacinio skundo, kai galima skųsti ir dėl faktinių aplinkybių. O pvz. gali būti situacija, kad paaiškėja faktinės aplinkybės, kad tėvai nebuvo informuoti, buvo pateikti klaidingi motyvai, realiai nespręsta dėl kitų galimybių vaiko saugumą užtikrinti ar pan.
Atsiranda rizika tėvams
Advokatė Rūta Visocnik pastebėjo, kad nagrinėjant klausimą dėl vaiko paėmimo ypatingosios teisenos tvarka, bylos nagrinėjimo terminai yra kur kas trumpesni, negu ieškinio teisenos tvarka, todėl atsiranda rizika tėvams juos praleisti.
Atskirosios nutarties apskundimo terminai yra trumpi, 7 dienos. Tokiu būdu neapskundus per 7 d. teismo nutarties, apskritai būtų prarandama teisė skųsti pareigūnų veiksmus, ne tik neteisėto paėmimo (netinkamo situacijos vertinimo), bet ir neteisėtų pareigūnų veiksmų, netinkamo proceso (netinkamo tėvų informavimo, bendradarbiavimo su tėvais, motyvų nenurodymo, tėvų teisių neužtikrinimo).
Taigi, palikus tik atskirąją nutartį gali būti pernelyg susiaurinama teisė į teisminę gynybą, o tai yra neproporcinga klausimu, kuris susijęs su žmogaus teisių apribojimu. Taigi, atskirojo skundo teisena nesudaro pakankamos suinteresuotos teisės apsaugos. 36-5 3 d. yra galimybė papildomai teisenai, ir žmogaus teisių užtikrinimo prasme ši nuostata yra svarbi.
Šis punktas leidžia prevenciškai užkirsti kelią Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybai (VTAT) kreiptis į teismą dėl vaiko paėmimo iš šeimos. Galbūt tokia galimybę institucijos mato, to bijoma, bet šis motyvas garsiai neišsakomas. Be to, teoriškai ši norma leidžia ginčyti ne tik vaiko paėmimą, bet ir pačią vaiko paėmimo įgyvendinimo procedūrą: paimta be tėvų žinios, jiems nedalyvaujant, tėvų neinformavus, plėšiant jėga, netinkamai atlikus vaiko situacijos vertinimą ir nustačius vaiko apsaugos poreikį, netinkamai pritaikius ar nepritaikius lengvesnę vaiko apsaugos priemonę.
Pateiksiu hipotetinį pavyzdį, vaikui nustatomas apsaugos poreikis. Pagal tai turėtų būti skirtas vaiko laikinas apgyvendinimas: pagal įstatymą turėtų vaiką apgyvendinti su nesmurtaujančia mama soc. centre, bet kadangi tokios galimybės savivaldybėje nėra dėl biurokratinių/ administracinių priežasčių, VTAT kreipiasi dėl vaiko iš tėvų paėmimo.
Akivaizdu, kad taip neturėtų būti – valstybė, užtikrindama vaikų teises pagal įstatymą negali teisintis sąlygų nebuvimu. Tada ši įstatymo nuostata leistų skųsti tokį sprendimą teismui.
Kokie galimi sprendimai?
Minėta tarpinstitucinio pasitarimo Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetui NTA pateikė du siūlymus: nuostatą braukti arba ją tikslinti. Mano nuomone, dėl išvardintų priežasčių būtų geriau ją detalizuoti. Mano galva, administracinis teismas, kuris spręstų dėl VTAT specialisto veiksmų teisėtumo ar įgaliojimų viršijimo vaiko paėmimo iš tėvų procese. Civilinio teismo priimta nutartis dėl leidimo paimti vaiką iš atstovų ar atsisakyti jį duoti turėtų pejudicinę galią admnistraciniam bylos nagrinėjimui dėl pareigūnų veiksmų (ir vice versa). Administracinei bylai, beje taikomi kiti apskundimo terminai – vienas mėnuo.
IŠVADA
Apibendrinant, galima reziumuoti, kad geriau, jog 365 punktas išliktų, o ne būtų išbrauktas. Matant visuomenės jautrumą šiuo klausimu, labai abejotina, kad atsiras politinė valia pasiūlymą įgyvendinti. Siekiant užtikrinti tinkamą vaikų ir tėvų teisių apsaugą yra sveikintina tėvų teises atstovaujančių organizacijų vykdoma teisėkūrinio proseso stebėsena.
Tačiau rekomenduotina atkreipti dėmesį ir sistemiškai įvertinti ne tik šį, bet ir kitus VTAPĮ pakeitimų pasiūlymus.
