Lidžita Kolosauskaitė. Socialinė distancija: antsnukis bus privalomas, kaip kad žydams buvo privaloma penkiakampė žvaigždė

Nedaugelis žino, kad žodis fašizmas kilęs iš žodžių fascismo, fascio – kuokštas, ryšulys, susivienijimas. Ideologija paremta nuostata, kad neįmanoma sulaužyti vientiso ryšulio, bet tai galima pasiekti jį… išardant. Dėl to fašistai žmones skirstė į tam tikras kategorijas, nuo kurių priklausė teisinė padėtis. Vien bendravimas su tam tikrais asmenimis galėjo užtraukti rimtų problemų.

Nepaisant kruvinų pastangų, fašistams nepavyko visuomenės sulaužyti. Pažeisdami įstatymus, ignoruodami segregaciją ir atskirtį, žmonės bendravo, padėjo vieni kitiems ir galų gale nugalėjo nežmonišką santvarką.

Pateisindami siaubingą elgesį, fašistai turėjo „mokslinių“ argumentų, kodėl kai kurie žmonės yra prastesni už kitus. Vokietijos ir kitų valstybių gydytojai mielai vykdė žiaurius eksperimentus su įkalintais žydais, rašė straipsnius, pateisinančius žydų persekiojimą dėl jų tariamo „ydingumo“. Nepaprastas „geranoriškumas“! Tik kiek per daug akivaizdus, kitaip nei… socialinė distancija.

Galbūt nepastebėjote, bet šiandien jie siūlo lygiai tą patį. Tik argumentai rafinuotesni – „ne, ne, jūs nesate prastesni, jūs tik… rizikos grupė„. Ir štai, veiksnus 60 m. pilietis, staiga tampa… rizika. Jo vaikai ir anūkai turėtų jo kiek įmanoma vengti, jam negalima lankytis tam tikrose vietose, dirbti tam tikrų darbų, galimai net ir antsnukis bus privalomas, kaip kad žydams buvo privaloma penkiakampė žvaigždė. Jis nebe savarankiškas žmogus, o tiesiog marionetė, kurios reikalus tvarko valstybė – visiškai neprašyta, nors už labai didelius pinigus.

Iš kitos pusės, valstybė tvarko visų reikalus! Ji pamiršo Konstitucijos 21 str. skelbiantį, kad: „Žmogaus asmuo neliečiamas. Žmogaus orumą gina įstatymas. Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes.

Su žmogumi, be jo žinios ir laisvo sutikimo, negali būti atliekami moksliniai ar medicinos bandymai“, taip pat Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.5 str. 1 d., nustatančią, kad: „Fizinio asmens galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas (civilinis veiksnumas) atsiranda visiškai, kai asmuo sulaukia pilnametystės, t. y. kai jam sueina aštuoniolika metų.“

Dabar jie už mus nuspręs, kokias teises galime įgyti, tirs, gydys, rūšiuos ir žemins orumą, įvardydami „rizikos grupe“, ribodami galimybes bendrauti, dirbti, liepdami nešioti antsnukius ar šalmus, galbūt striksėti ant vienos kojos ir sakyti „kva kva„. Manote, juokauju?

Pažiūrėkte į visa tai žvilgsniu, kuriuo būtumėte pažiūrėję vasarį. Pasaulis beprotybės ribą peržengė nesuvokiamai greitai ir su neblėstančiu entuziazmu – graikai, kur mirtingumas dar mažesnis nei Lietuvoje, beveik du mėnesius sėdėjo namų arešte, o lietuviai, palydėję pas Abraomą penkiasdešimt senolių, kas yra apie 1 proc. visų mirusių per karantiną, jau ruošiasi „antrai bangai“. Nors niekam nereikalinga medicininė technika perkama tonomis, Sveikatos apsaugos ministras imasi už galvos dėl 500 sloguojančių ir įvardija epidemiologinę situaciją „nepalankia“.

Sąlygos verslui šiek tiek švelnėja, bet socialinė distancija pristatoma kaip nauja būtina „socialinė“ realybė – sėdėkite namie, venkite žmonių, pamirškite kultūrą, pamirškite naujas pažintis. Gyvenimas yra per daug pavojingas, kad gyventumėte!

Aš tik nesuprantu, kodėl ją įvardija „socialine“, kai socialumas iš esmės yra buvimas sociume (tarp žmonių), o ši distancija atriboja žmones – fiziškai ir psichologiškai. Visgi, dažnai dalykus reikia pavadinti kitaip, kad jie atrodytų nors kiek patraukliau. Gera reklama kartais iškiša labai blogą prekę.

Tad kaip iš tiesų atrodys ta mums siūloma „socialinė“ distancija? Ką ji mums duos? Pirmiausiai, žinoma, labai daug vienišų, psichikos ligomis sergančių žmonių. Psichikos ligos paveikia žmogaus valią. Mitas, kad psichikos ligoniai – pavojingi, dauguma jų per daug nekritiški ir lengvai pasiduodantys manipuliacijoms.

Taip pat – galutinai nutrūkusius ryšius tarp kartų, žmones, kurie neturi tikrų draugų. Pamenate, dar iki karantino buvo kalbama, kad žmonės per daug susvetimėję, reikia daugiau gyvo bendravimo?

Nieko nebereikia! „Naujojoje realybėje“ geriausia bendrauti su televizoriumi, kompiuteriu ir telefonu. Prietaisais, kuriuos labai lengva sekti ar kontroliuoti.