Birželio 13 d. Kaune ir Šakių rajone vyko Lietuvos laisvės kovotojo, dim. mjr. Prano Runo-Daugirdo (1916-1951) 70-ųjų žūties metinių paminėjimas.
Kauno Šv. Jurgio Kankinio (pranciškonų) bažnyčioje Kauno Šv. Jurgio konvento gvardijonas, kun. dr. Saulius Paulius Bytautas OFM aukojo Šv. Mišias už dim. mjr. Praną Runą-Daugirdą.
Šakių raj. Mikniškių kaime dim. mjr. Prano Runo-Daugirdo žūties vietoje prie kryžiaus vyko pagerbimo ceremonija, kurioje dalyvavo dim. mjr. Prano Runo-Daugirdo sesuo Irena Runaitė-Belickienė su šeimos nariais, Birutės Runaitės-Šidlauskienės duktė Laima Urbonienė, kiti artimieji, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos pirmininkas Pranas Ulozas, Šakių raj. Kriūkų seniūnijos seniūnė Ona Rakauskienė, ats. vyr. srž. Kęstutis Veverskis, LŠS Marijampolės 4-osios šaulių rinktinės Šakių 405-osios kuopos vadas Saulius Venskaitis su šauliais, politiniai kaliniai, tremtiniai ir vietos gyventojai.
Pranas Runas-Gintaras, Algirdas, Daugirdas gimė 1916 m. rugsėjo 17 d. Šakių aps. Plokščių vls. Bundzų k., ūkininko Prano Runo ir Viktorijos Runienės-Girdauskaitės šeimoje. Buvo agronomas. 1939 m. tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1941 m. birželio 22–28 d. dalyvavo Birželio sukilime. 1945 m. pradžioje kartu su kpt. Jurgiu Valčiu Šakių krašte įkūrė Lietuvos laisvės armijos batalioną, kurio vadovu tapo kpt. J. Valtys, o pavaduotoju – P. Runas. 1945 m. gegužės 12 d. dalyvavo Valkų mūšyje. 1947 m. gegužės 12 d. Tauro apygardos įsakymu Nr. 5 jis paskirtas Tauro apygardos Žalgirio rinktinės štabo viršininku, 1948 m. rugpjūčio 25 d. įsakymu Nr. 36 paskirtas Birutės rinktinės vadu, 1948 m. spalio 15 d. įsakymu Nr. 53 – Tauro apygardos štabo adjutantu, 1949 m. sausio 10 d. – Tauro apygardos Politinės dalies prokuroru, kartu einant ir tiesiogines adjutanto pareigas. Jam ne kartą pareikšta padėkų, suteiktas majoro laipsnis.
1949 m. rugsėjo 28 d. žuvus Tauro apygardos vadui Aleksandrui Grybinui-Faustui, P. Runas iki 1949 m. lapkričio 1 d. laikinai ėjo Tauro apygardos vado pareigas. Blogėjant sveikatai, apygardos Visuomeninės dalies viršininkas P. Runas savo paties prašymu 1950 m. balandžio 27 d. Tauro apygardos įsakymu Nr. 16 buvo išleistas atostogų. Jis grįžo į savo tėviškę. Sovietai jam sekti paskyrė MGB agentus: „Kadugys”, „Rūtelė”, „Zuikis”, „Vilkas”, „Puidokienė” ir kitus. 1951 m. birželio mėn. agentė Puidokienė pranešė, kad P. Runas dažnai lankosi pas ją ir Vincą Benį, gyvenantį Šakių r. Meškeliūnų kaime, ir nurodė, kad birželio 16 d. P. Runas turėtų būti V. Benio sodyboje. 1951 m. birželio 16 d. 16 val. V. Benio sodybą apsupo MGB Šakių r. skyriaus karinė-čekistinė grupė. P. Runas bandė atsitraukti, bet buvo pašautas. Nenorėdamas pasiduoti gyvas, nusišovė. Palaikų užkasimo vieta nežinoma.
1998 m. balandžio 28 d. Pranui Runui pripažintas Kario-savanorio teisinis statusas. Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. gegužės 15 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (po mirties). Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministro 2011 m. liepos 19 d. įsak. P-901 jam suteiktas dimisijos majoro laipsnis.
Po to Šakių raj. Gerdžiūnų kaime Laisvalaikio salėje vyko atsiminimų apie dim. mjr. Praną Runą-Daugirdą ir laisvės kovas popietė.
Renginį organizavo: Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija kartu su Lietuvos sąjūdžio Kauno taryba.
Birželio 14 d. Kaune vyko žymaus Ukrainos išsivadavimo judėjimo vado, Lietuvos žurnalistų sąjungos nario bei Lietuvos piliečio, plk. Eugeno Konovaleco (ukr. Євген Коновалець 1891–1938) 130-ųjų gimimo metinių paminėjimas.
Laisvės alėjoje prie plk. E. Konovaleco atminimo lentos ant pastato Nr. 34 Laisvės alėjoje susirinkę minėjimo dalyviai sugiedojo Lietuvos himną ir padėjo gėlių. Lietuvos skautų kapelionas, Kauno Šv. Jurgio konvento gvardijonas, kun. teol. dr. Paulius Saulius Bytautas OFM maldoje priminė žuvusius ir mirusius ukrainiečių ir lietuvių laisvės kovotojus.
Pastate, kuriame 1928 m. gegužės mėn. lankėsi plk. E. Konovalecas- LPKTS salėje (Laisvės al. 39) vyko popietė skirta paminėti plk. Eugeno Konovaleco, Lietuvių–ukrainiečių draugijos (iki 1940 m.) veiklos bruožus bei ryšius su ukrainiečiais sovietiniuose lageriuose. Renginyje mintimis dalijosi Vyčio kryžiaus ordino kavalierius, dim. kpt. Algirdas Petrusevičius, J.Gruodžio konservatorijos vokalo dėstytoja, šaulė Regina Kabalinienė, LŠS V. Putvinskio-Pūtvio klubo Kauno skyriaus pirmininkas Saulius Marcinkus, Kauno ukrainiečių bendrijos pirmininkas Nikolajus Denisenko, knygnešių vaikaitis, šaulys Julius Proškus, tremtinys ir sąjūdietis Algirdas Babrauskas, kraštotyrininkas ir paveldosaugininkas Jonas Lukšė bei Lietuvos žmogaus teisių gynimo asociacijos Kauno skyriaus pirmininkas dr. Algimantas Kurlavičius.
Visuomenininkas dr. Raimundas Kaminskas kalbėjo apie Lietuvių–ukrainiečių draugijos (iki 1940 m.) narius, jos ryšius su kitomis organizacijomis bei leidinius ir priminė plk. E. Konovaleco aplankytas vietas Kaune 1928 m. gegužės mėn.
Eugenas Konovalecas gimė 1891 m. birželio 14 d. gimė Zaškivo kaime Lvovo paviete Ukrainoje.
1901-1909 m. mokėsi gimnazijoje Lvove, nuo 1909 m. studijavo teisę Lvovo universitete. Gynė ukrainiečių jaunimo teises mokytis gimtąja kalba . 1912 m. m. vadovavo švietėjiškai organizacijai „Prosvita” („Savišvieta”) Lvove. 1914 m. prasidėjus I pasauliniam karui, buvo mobilizuotas į Austrijos armiją.
1915 m. birželio mėnesį pateko į rusų nelaisvę.Po 1917 m. Vasario revoliucijos Rusijoje sutelkė esančius nelaisvėje ukrainiečius ir 1917 m. rugsėjį organizavo pabėgimą iš belaisvių stovyklos. Atvyko į Kijevą. 1917 m. spalio-lapkričio mėnesiais suformavo Sičės šaulių pulką, kuris netrukus tapo vienas kovingiausių Ukrainoje liaudies respublikos armijos vienetų.
1918 m. sausio-vasario mėnesiais, jo vadovaujamas pulkas vykstant nepaskelbtam Ukrainos ir Rusijos karui, apgynė Ukrainos sostinę nuo bolševikų kariuomenės ir sutriuškino jų Kijeve organizuotą sukilimą, o 1918 m. kovo mėnesį išlaisvino Kijevą nuo bolševikų. 1918 m. E. Konovalecas vadovavo 50 tūkstančių Ukrainos kariuomenei karinėse operacijose prieš bolševikų ir Denikino kariuomenes.
1920 m. Čekoslovakijoje Prahoje buvo įkurta Ukrainų karinė organizacija (UKO), kurios pagrindinis siekis – paskelbti Ukrainos valstybės sukūrimą. Spėjama, kad nuo 1920 m. Lietuvos teritorijoje veikė UKO atstovybė.
1928 m. gegužės 14-18 d. plk. Eugenas Konovalecas su kitais UKO atstovai lankėsi Lietuvoje, dalyvavo atidengiant Laisvės paminklą Kaune, kituose renginiuose Lietuvos Nepriklausomybės 10 -mečiui pažymėti. Susitiko su Lietuvos valdžios atstovais bei Lietuvos šaulių sąjungos vadovais.
1929 m. E. Konovalecui buvo suteikta Lietuvos pilietybė. Jis turėjo du lietuviškus pasus; vieną tikrąja pavarde, kitą kaip Jozefas Novakas. Su antruoju pasu jis dažniausiai keliaudavo po užsienį. Lietuva finansiškai rėmė 1929–1934 metais Kaune spausdinamą ukrainiečių tautininkų sąjūdžio oficialių leidinių „Surma“ („Trimitas“) ir „Rozbudova naciji“ („Tautos plėtra“).
1938 m. gegužės 23 d. vienoje Roterdamo (Nyderlandai) kavinėje E. Konovalecas susitiko su jau kelis metus pažįstamu Pavelu Sudoplatovu (1907- 1996), kuris pasirodė esąs etatinis sovietų saugumietis. Pastarasis perdavė E. Konovalecui dovanų saldainių dėžutę su joje įmontuotu sprogstamu įtaisu. E. Konovalecui išėjus į gatvę, nugriaudėjo jį sutaršęs galingas sprogimas. E. Konovalecas palaidotas Roterdame, Crooswijk kapinėse, jo laidotuvės organizavo Lietuvos generalinis konsulas Nyderlanduose P. Pennas.
Eugeno Konovaleco mirties diena Ukrainoje švenčiama kaip Didvyrių diena.
Šventinį renginį organizavo Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, Kauno ukrainiečių bendrija, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Lietuvos sąjūdžio Kauno taryba, Eugeno Konovaleco paramos ir labdaros fondas bei asociacija RUNE MEDIA (Europos etninės žiniasklaidos žurnalistų asociacija).
kvufydxbvssanz