Vaikai už savo tėvus neatsako – šventas principas.
Bet kažkas negerai, kai 1941m. birželio 14d. masinių trėmimų atminimo ceremonijoje kalba Viktorija Čmilytė – dukra Viktoro Čmil, kuris buvo KGB rezervistas, paties žodžiais, ruoštas kariniams veiksmams.
KGBistinė sistema 1940-41m. ištrėmė apie 23 000 niekuo dėtas lietuvių (ir lenkų, žydų) šeimas. O tos sistemos darbuotojo dukra skaito atminties paskaitą tų šeimų palikuonims.
Nieko asmeniško. Bet politinis disonansas yra.
Nei Pocius, nei Valionis neskaitė tremtiniams atminties kalbų. Ar tai sunku suvokti?
Daug rezervistų įrodė savo lojalumą nepriklausomai Lietuvai ir dėl jų nekyla klausimų. Tuo tarpu Čmilytė jeigu ką politikoje ir įrodė, tai tik besąlygišką lojalumą pažangiai globalistinei darbotvarkei, kuriai nepritaria dauguma Lietuvos žmonių.
Labai pritariu. Kai pamačiau, tartum į paširdžius vožė. Negi ji nesuvokia to. Ar jos nejaudina, kad didina antipatiją sau?
Taiklus autoriaus pastebėjimas ,dar viena plyta į konservatorių daržą – parodyk kas tavo draugai ,aš pasakysiu kas tu.
Parodė dar tada, kai 2K į vieną vienį sulipo… Gera pradžia – pusė darbo. Po to, kaip šie rinkimai parodė, nesunku su bet kuo ir bet kokiu klijumi susiklijuoti, kad SAU naudos pasidarytum.