Europos elitas ne tiek perima nepageidaujamų nelegalių imigrantų vertybes, kiek niekina savąsias. Civilizacija, kuri gėdijasi pati savęs, negali prašyti kitų prasmingai į ją integruotis. To ji ir nedaro.
Aleksas Tokarevas ir Georgijus Harizanovas
Šiandien Europa primena civilizaciją, kuri pamiršo ne tik tai, kas ji buvo, bet ir kodėl apskritai egzistavo. Stebint lėtą tautų, davusių pasauliui Aristotelį ir Akvinietį, Dantę ir da Vinčį, Niutoną ir Einšteiną, sukūrusių Renesansą ir pramonės amžių, nykimą, esama kažko tragiško, kone šekspyriško. André Rieu groja smuiku, kol žemynas dega.
Europiečius išlepino verslininkų sukurta gerovė. Juos užliūliavo apgaulingas saugumo jausmas, kurį po Antrojo pasaulinio karo suteikė Amerikos karinė galia. Elitas įtikino juos bendras kultūrines vertybes laikyti gėdingomis ikiglobalistinių laikų atgyvenomis. Vartai buvo atverti migrantams iš disfunkcinių visuomenių, nesukuriant nei realių galimybių integruotis, nei aiškių reikalavimų tai daryti.
Tai nėra užuojauta. Tai – civilizacinis aplaidumas. Trumpas nuskambėjo kaip grubus, bet gyvybiškai svarbus žadinimo signalas. Žinoma, tai suteiks Europos intelektualams dar vieną priežastį nekęsti „oranžinio žmogaus“. Būtent tokį signalą jų valdančioji klasė mėgina slopinti. Europa rizikuoja patirti „civilizacinį išnykimą“. Šis įspėjimas nėra perdėtas. Tai tikroviškas pasakojimas apie biblinio masto tragediją.
Europos lyderiai pasibaisėjo, kad Vašingtonas pagaliau garsiai ištarė tai, ką jų piliečiai šnabžda vieni kitiems prie virtuvės stalų, baruose ir bažnyčiose: „Mus pakeičia.“ Kalbama ne apie rasę ar etninę kilmę. Tokie išoriniai požymiai nenulemia tautų likimo. Kalbama apie kultūrinį virsmą, kurį lemia politinės korupcijos, smurto, mizoginijos ir paniekos žmogaus teisėms suformuotos nuostatos.
Nesuskaičiuojama daugybė žmonių pabėgo nuo kančių savo tėvynėse, tačiau atsinešė tas pačias nuostatas ir įpročius, kurie prisidėjo prie jų paliekamų visuomenių nuosmukio. Europos elitas ne tiek perima nepageidaujamų nelegalių imigrantų vertybes, kiek niekina savąsias. Civilizacija, kuri gėdijasi pati savęs, negali prašyti kitų prasmingai į ją integruotis. To ji ir nedaro.
Kokios yra imigracijos pavertimo demonstratyvia dorybe pasekmės?
Rajonai virto įstatymų beveik nekontroliuojamomis zonomis, kuriose policija vengia patruliuoti. Moterys ir mergaitės priverstos iš naujo vertinti savo saugumą viešosiose vietose, kurios anksčiau buvo saugios. Susidarė paralelinės visuomenės, atmetančios europietiškas normas, užuot jas priėmusios. Miestus slegia nusikalstami tinklai, atkeliavę iš žlugusių valstybių.
Lengva kaltinti ES valstybių vyriausybes. Tačiau gilesnė problema – rinkėjai, kurie klusniai priima savo biurokratijų tironiją ir viską, kas lemia jų dabartį bei ateitį, patiki žmonėms, kurie nei myli savo tautas, nei jas supranta. Europiečiai tapo stebėtojais savo pačių namuose – komforto užliūliuoti ir išsigandę, kad pasipriešinę gali pasirodyti nemandagūs.
Europos nuosmukio nepavyks sustabdyti vien pakoregavus migracijos kvotas, perrašius klimato reglamentus, surengus dar vieną aukščiausiojo lygio susitikimą, priėmus dar vieną direktyvą ar sukūrus naują biurokratinę instituciją. Europiečiai privalo rinkti valstybės pareigūnus, tikinčius, kad jų civilizaciją verta ginti. Didžiausia Europos konservatyviojo judėjimo silpnybė yra ne idėjų, o vienybės stoka.
Didžiojoje Britanijoje dešiniųjų susiskaldymas ypač akivaizdus. Konservatorių partijai vadovauja Kemi Badenoch, Reform UK – Nigelas Farage’as, o „Restore Britain“ veidu tapo Rupertas Lowe’as. Kiekvienas jų apeliuoja į skirtingus platesnio konservatyvių rinkėjų sluoksnio lūkesčius, tačiau visi varžosi dėl tos pačios elektorato dalies. To padariniai – susiskaldymas ir silpnumas.
Santūrus Badenoch stilius pelno jai tradicinių konservatorių pagarbą. Tačiau kai kurie „Reform UK“ ir „Restore Britain“ šalininkai jos santūrumą pernelyg dažnai palaiko principingumo stoka. Dalis konservatorių rinkėjų Farage’ą vertina kaip žmogų, kuris daugelį metų skaldė centro dešinę. „Reform UK“ rinkėjai Lowe’ą laiko varžovu, grasinančiu suskaldyti jų judėjimą, ir taip toliau.
Visoje Europoje dešinieji ne kartą parodė, kad didžiausias jų priešininkas dažnai yra jie patys. Austrijoje koalicinės derybos tarp ÖVP ir FPÖ žlugo dėl nesutarimų dėl valdžios pasidalijimo ir politinės strategijos. Vokietijoje CDU patiria AfD spaudimą ir vidinę įtampą dėl to, kiek partija gali pasislinkti į dešinę neprarasdama patrauklumo platesniam rinkėjų ratui.
Prancūzijoje jau seniai vyksta tradicinės gaulistinės dešinės ir Marine Le Pen vadovaujamo Nacionalinio sambūrio konkurencija. Ji ne kartą skaldė konservatyvių rinkėjų balsus ir padėjo laimėti socialistams bei globalistams. Nyderlanduose Geerto Wilderso PVV, VVD ir naujesni dešinieji judėjimai taip pat varžėsi ne tik su kairiaisiais, bet ir tarpusavyje.
Politiniai judėjimai retai žlunga todėl, kad stokoja įsitikinimų. Dažniau juos sužlugdo ambicijos, užgožiančios principus. Tos pačios politinės stovyklos varžovai daugiau energijos skiria vieni kitų puolimui negu platesnio rinkėjų rato įtikinėjimui. Rinkėjai retai apdovanoja nuolatinį vidaus karą. Jie vertina aiškumą ir nori būti tikri, kad valdžios siekiantys žmonės sugebės ja naudotis veikdami kartu.
Kol centro dešinė lieka susiskaldžiusi dėl asmeninių ambicijų ir partijų tarpusavio varžybų, progresyvusis elitas toliau plečia valstybės galią, silpnina nacionalinį suverenitetą, skatina „woke“ politiką ir varžo verslumą taisyklėmis bei mokesčiais. Rinkimų neįmanoma laimėti aršiau kovojant su tais, kurie iš esmės pritaria jūsų principams, negu su tais, kurie jiems priešinasi.
Vakarai davė pasauliui laisvąją rinką ir teisės viršenybę. Dabar juos pačius kamuoja valstybės intervencionizmas ir perskirstymas. Šioje srityje europiečiai gali pasimokyti iš šalių, dešimtmečius kentėjusių marksistinę propagandą, siekusią suvienodinti visas etnines grupes. Būtent ten po 1989 metų ant socializmo griuvėsių atgimė sveikas nacionalizmas ir tradicinis konservatizmas.
Kai JAV pareigūnai įspėjo, kad kai kuriose NATO valstybėse netrukus daugumą gali sudaryti „ne europiečiai“, komentatoriai ėmė šaukti apie „kraštutinių dešiniųjų retoriką“. Tačiau statistinės prognozės nėra ideologija. Tai – matematika, patinka ji kam nors ar ne. Civilizacija gali ištverti ekonominius sunkumus, karus ir marus. Tačiau ji negali išgyventi įsitikinimo, kad pati yra blogis ir neturi teisės egzistuoti.
Amerika pasirinko „griežtos meilės“ metodą: atkurkite savo kariuomenes, susigrąžinkite savo tapatybę, iš naujo atraskite moralinį pasitikėjimą, dėl kurio Vakarai kadaise kėlė pasaulio pavydą. NATO turi būti išgelbėta, kol nesugriuvo slegiama pačios Europos abejonių. Europa privalo prisiimti atsakomybę, o ne slėptis už Amerikos galios ir kartu niekinti amerikietiškas vertybes.
Šiuolaikinė Europos ideologija – postnacionalinė technokratija – yra fantazija. Ji teigia, kad kultūra yra lengvai pakeičiama, sienos – pasenusios, duomenų analitikai gali suplanuoti mūsų gyvenimus, o vertybės – neprivalomos. Ji grindžiama prielaida, kad milijonai žmonių, atvykusių iš autoritarinių ar gentinių visuomenių, darniai įsilies į naująją aplinką vien todėl, kad žmonės iš prigimties yra geri. Tačiau tūkstantmetė žmonijos patirtis liudija ką kita.
Žemynas, kuris nebeskaito Biblijos, tik paviršutiniškai gerbia teisės viršenybę, ardo šeimą, mėgina ištrinti tautinę tapatybę, slopina laisvąją rinką ir neigia asmeninę atsakomybę, negali stebuklingai paversti atvykėlių piliečiais, tikinčiais tomis pačiomis vertybėmis. Tačiau, kaip primena Hayekas, „socialinėje evoliucijoje nieko nėra neišvengiama – neišvengiamu tai padaro mąstymas“.
Nuosmukis nėra likimas. Civilizacijos žlunga tada, kai pačios praranda norą išlikti. Europa galbūt mieguista žengia katastrofos link, tačiau dar neperžengė ribos, už kurios nebeįmanoma sugrįžti. Atsinaujinimo sėklos jau matomos. Vokietijos, Austrijos, Prancūzijos, Italijos ir Nyderlandų visuomenės gręžiasi nuo savo „woke“ elito. Milijonai paprastų europiečių iš naujo atranda savo paveldą ir atmeta daugiakultūriškumo ideologiją.
Elono Musko reklamuojamas filmas „Pilietis budėtojas“ vaizduoja vieną iš galimų scenarijų. Nenuostabu, kad per vieną dieną jį peržiūrėjo 20 milijonų žmonių. Turėtume padaryti viską, kas mūsų galioje, kad tokio scenarijaus išvengtume. Jeigu Europa atras drąsos susigrąžinti savo tapatybę, grindžiamą krikščionybe, protu, laisve ir žmogaus orumu, dabartinis kultūrinis nuosmukis dar gali užleisti vietą naujajam Renesansui.
Dr. Aleksas Tokarevas yra Northwoodo universiteto ekonomikos ir filosofijos docentas. Baigęs Chemijos technologijos ir metalurgijos universitetą Sofijoje, Bulgarijoje, jis Pietų Ilinojaus universitete Karbondeilyje įgijo ekonomikos mokslų daktaro laipsnį.
Georgijus Harizanovas – Bulgarijos politikos analitikas, komentuojantis šalies ir tarptautinės politikos klausimus. Jis yra Dešiniosios politikos instituto generalinis direktorius ir buvęs „Euronews Bulgaria“ generalinis direktorius.
europeanconservative.com
